Nacionalinis transplantacijos biuras psichologo psichoterapeuto Andriaus Kalugino klausė, su kokiais jausmais susiduria ligos diagnozę išgirdęs ir transplantacijos laukiantis žmogus.
Psichologas įstaigos pranešime žiniasklaidai nurodo, kad svarbu suprasti, jog žmogus, kuris išgirdo žinią apie ligą, turi du pagrindinius pasirinkimus – abu jie reikalauja drąsos ir dvasinės stiprybės:
„Pradėti norėčiau nuo to, kad sužinojus sunkios ligos diagnozę, psichologine prasme žmogus ir jo artimieji visada turi du pasirinkimus: priimti arba kovoti. Priimti – išmokti su tuo gyventi, oriai prisitaikyti, nuolat tinkamai stebėti savo būklę, pasikliauti medikais. Kovoti su liga – daryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, niekada nenuleisti rankų ir neprarasti geros vilties, tikėtis tik geriausio. Abu šie pasirinkimai yra garbingi. Abiem reikia stiprybės, ryžto ir atsakomybės“.
5 pagrindinės emocinės stadijos
Psichologijoje yra nustatytos 5 pagrindinės stadijos, su kuriomis susiduria beveik visi žmonės, išgirdę sunkią diagnozę. A.Kaluginas įvardija, kad klasikinės penkios stadijos yra šokas, pyktis (arba baimė, arba neigimas), derybos, depresija ir priėmimas.
„Žmonės, kurie išgirsta sunkią diagnozę, dažniausiai išgyvena šias penkias stadijas. Žinoma, nėra taip, kad visi žmonės išgyvena visas stadijas būtent šia tvarka ar vienodai. Kiekvieno išgyvenimai yra individualūs. Dažnai skiriasi išgyvenamų stadijų eiliškumas, intensyvumas, išraiška ir trukmė.
Pavyzdžiui, vienas mano klientas, kuris sužinojo apie itin sunkią ligą, šoko būseną, kurią žmonės paprastai išgyvena per kelias minutes ar per kelias valandas, labai stipriai išgyveno dvi savaites – jis negalėjo valgyti, miegoti, kalbėti. Tai buvo tarsi visiško sustingimo būsena, kurios metu gyveni tarsi migloje“, – patirtimi dalijasi psichologas.
Pirmoji šoko stadija įprastai tetrunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Ją seka antroji stadija – pyktis, neigimas arba baimė ir trunka maždaug savaitę.
„Ši stadija atsiranda po šoko, kai supranta, kad jų išgirsta naujiena yra baisi ir sunki, grius jų gyvenimai, viltys, planai. Žmonės panyra į nežinią ir išgyvena baimę arba pyktį. Šioje stadijoje ūmiai kyla klausimai: „Kodėl man?“, „Kodėl dabar?“, „Kodėl ši liga?“. Tokios dramatiškos mintys sukelia skaudžias emocijas – pyktį ar agresiją“, – aiškina A.Kaluginas.
Trečioji stadija – derybos. Pacientas tarsi ima derėtis su gydytojais, kuriuos vaistus ar gydymo būdus būtų galima išbandyti, kurie atneštų didžiausią naudą. Tačiau psichologas įspėja, kad šioje stadijoje atsiranda ir pavojų: „Būna gana dramatiškų situacijų, kai žmonės tarsi nusprendžia derėtis su likimu. Vienas mano klientas, kuris sužinojo, kad serga sunkia liga, iš pradžių gydėsi, gydytojai jį stebėjo kelerius metus, tačiau vėliau jis nusprendė pasiderėti su likimu ir pradėjo lankytis pas būrėjus, taikyti neaiškias metodikas, pradėjo valyti savo karmą. Tuos metus jis nesigydė taip, kaip iki tol, ir tai turėjo skaudžių pasekmių“.
Kita stadija yra depresija. Žmogui ima atrodyti, kad jo gyvenime nebeliko nė mažiausios vilties, apima liūdesys ir nusivylimas.
Paskutinė stadija – susitaikymas ir priėmimas. A.Kaluginas priduria, kad pacientų artimieji po ligos diagnozės išgyvena tas pačias stadijas.
„Susidūrus su sunkiomis ligomis reikalinga ne tik medicina, bet ir psichologija – žmonės nesupranta, kas vyksta, kaip viskas keičiasi ir atsiranda tarsi nematomas barjeras tarp sergančiojo ir jo artimųjų. Kartais sergantys asmenys jaučiasi vieniši, bijo, kad artimieji jų nesupras, nepriims. Vieną kartą teko bendrauti su moterimi, kurią vyras paliko dėl jai nustatytos diagnozės, nes jam tai buvo per sunki našta. Liga atneša ne tik naujas medicinines aplinkybes, bet ir rimtus psichologinius iššūkius“, – sako A.Kaluginas.
Kaip bendrauti su tokiu žmogumi?
Pacientui sužinojus apie sunkią diagnozę reikėtų nedelsiant pradėti bendrauti ir su psichologu – ne tik jam, bet ir artimiausiems žmonėms, bei taikyti sisteminę terapiją.
„Kodėl tai yra svarbu? Nes reikia suprasti, kaip konkrečiam žmogui galima padėti iš aplinkos – įvertinti psichologinius ypatumus. Iš mano praktikos matyti, kad palaikymas iš aplinkinių būna dviejų rūšių – labai atjauti, empatiška pozicija, kai aplinkiniai ramina ir tarsi kviečia susitaikyti. Tokio palaikymo pagrindinė žinutė: „Nesi vienas, mes būsime su tavimi“. Vieniems žmonėms tai tinka ir patinka.
Kitas variantas – skatinimas kovoti ir nepasiduoti. Tuo metu sako, kad reikia eiti pas kitus gydytojus, padės surasti pinigų ir važiuoti į užsienį, padės ieškoti įvairių gydymo būdų. Šiuo būdu artimieji stengiasi skatinti žmogų kovoti ir nesusitaikyti, nenuleisti rankų ir ieškoti, kas gali padėti. Vieniems žmonėms tinka vienas būdas, o kitiems – kitas. Kartais tinka net mišrus būdas“, – sako A.Kaluginas.
Pasak psichologo, labai svarbu suprasti, kuris būdas bus tinkamiausias artimajam, nes jeigu pasirinksite netinkamai, jis jausis nesuprastas, vienišas.
„Jeigu žmogus nori kovoti su liga, o aplinkiniai liepia susitaikyti, jam atrodo, kad jo ne tik nesupranta artimieji, bet nori ir palaidoti, todėl sergančiam žmogui kyla ir pyktis. Labai svarbu pabendrauti su psichologais ir išsiaiškinti, kokia palaikymo forma bus optimaliausia konkrečiam žmogui“, – pataria jis.
Ir laukimas turi stadijas
Kai žmogui prireikia transplantacijos, pats sunkiausias laikas yra laukimas, nes jis atneša nežinią – ar pavyks sulaukti transplantacijos, ar ji bus sėkminga, kada ji įvyks.
„Baisiausia, kad nežinai, kas laukia. Pirmoji laukimo stadija yra entuziazmas arba optimizmas. Tuomet žmogus sužino, kad yra įtrauktas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, aplanko džiaugsmas, kad bent pateko į laukiančiųjų sąrašą. Ši fazė trunka neilgai. Vėliau ateina viltis, kuri yra priešnuodis nežinomybei. Viltis palaiko jo jėgas, entuziazmą.
Užsitęsus laukimui viltis pamažu ima slopti, o ją pakeičia pyktis, nusivylimas arba nerimas. Šios emocijos vystosi toliau ir galiausiai ateina neigimas. Žmogus pradeda sakyti, kad jam nieko nebereikia, nes jis vis tiek mirs. Tai yra tragiška fazė ir patartina jos nepasiekti, todėl antroje ir trečioje laukimo fazėje yra labai svarbus darbas su psichologu“, – teiga A.Kaluginas.
Psichologas priduria, kad kartais gali prasidėti ir laukimo neurozė – dėl daugybės užklupusių minčių ir jausmų žmogus ima abejoti, ar jam padės tam tikri vaistai arba transplantacija.
„Racionalus protas sako, kad abejoti galima, bet kitų variantų nebėra. Vidinė kova tarp racionalumo ir abejonių irgi dažnai drasko žmogaus emocinę būklę“, – paaiškina jis.
Kaip „neperdegti“ laukiant?
A.Kaluginas nurodo, kad laukimo stadijoje svarbiausia yra aplinka – šeima, draugai, socialinis ratas. Tai pirma ir pagrindinė pagalba.
„Jeigu iš aplinkos nėra socialinės pagalbos, visa kita pagalba bus mažiau efektyvi. Antroji pagalba jau yra ekspertinė – psichologai, medikai, transplantacijos specialistai, kurie paaiškina, kaip viskas vyksta ir nuramina. Psichologai turi žmonėms paaiškinti, kad tai, ką jie jaučia, yra normalu. Trečiasis pagalbos ratas yra įvairūs dvasiniai ir kultūrinai dalykai – religija, mėgstamos veiklos, hobiai, malonūs įspūdžiai.
Yra tyrimų, kurie įrodė, kad tikintys žmonės lengviau išgyvena tokius įvykius savo gyvenime, nes jaučia dvasinį palaikymą.
Jeigu žmogus turi suprantančią šeimą, medikai edukuoja ir padeda psichologai, yra dvasiniai dalykai – tuomet žmogui sunkią ligą ir laukimą ištverti yra kur kas lengviau. Psichologiniai metodai padeda ne ką mažiau už medicininius dalykus, nes tokie žmonės dažnai jaučiasi vieniši, jiems atrodo, kad pasaulis yra neteisingas, yra pasimetę ir netekę vilties. Tačiau pats svarbiausias dalykas, kad žmonės suprastų, jog susidūrus su sunkia liga, jausti mano išvardintas fazes yra visiškai normalu“, – sako psichologas A.Kaluginas.
Kodėl suserga organai?
Dabar organų donorystės tema gali atrodyti tolima, tačiau viskas gali pasikeisti vos per kelias akimirkas. Organai gali susirgti ir nusilpti dėl įvairių ligų sukeltų komplikacijų, apsinuodijimų, traumų ar avarijų. Tai gali paliesti kiekvieną – tiek vaikus, tiek suaugusius. Tuomet tik nuo gerų žmonių valios priklauso, kada sunkiai susirgę galės pasveikti.
Lietuvoje šiuo metu galioja informuoto sutikimo donorystės modelis, kai kiekvienas 18 metų sulaukęs žmogus, gali pasirašyti sutikimą ir gauti Donoro kortelę. Tai reiškia, kad po mirties jis taps potencialiu organų donoru. Tačiau labai svarbu apie šį sprendimą pasikalbėti su savo artimaisiais, nes po mirties organai galės būti dovanojami tik gavus jų sutikimą.
Dažnu atveju apie mirusiojo norą tapti organų donoru artimieji nieko nežinodavo, todėl netekties skausmo akimirkoje apsispręsti jiems yra žymiai sunkiau. Šiuo metu artimųjų prieštaravimai sudaro apie 22 proc.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 323 žmonės: 76 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 38 širdies, 7 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 48 kepenų, 149 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai.
