Priminsime, kad žinomas vyras M.Račiūnaitę apkaltino neištikimybe ir galima priklausomybe nuo narkotikų. Tuo metu moteris kaltinimus dėl priklausomybės paneigė ir tikino esanti pasiruošusi atlikti reikiamus tyrimus, kurie įrodys jos tiesą. Ji antradienį Priklausomybės ligų centre atliko tyrimą, kuris parodė, kad moters organizme narkotikų nerasta.
Pora augina vaiką, kuris, pasak 15min kalbintos psichologės, neturėtų būti įtrauktas į šį viešą santykių „skalbimą“.
Paramos vaikams centro psichologe Erna Petkutė teigė, kad joks fizinis smurtas negali vykti be psichologinio teroro ar psichologinės prievartos. Taigi iškilęs fizinio smurto faktas yra tik galutinė grandis santykiuose.
Smurtautojas savo galvoje kilusias mintis priskiria kitam žmogui, nors net negali išklausyti savo partnerio nuomonės. Ir tada pradeda visokeriopai psichologiškai ir kartais fiziškai bausti savo artimą žmogų, – aiškino E.Petkutė.
„Todėl reikia sukeisti sąvokas vietomis – visada pamatas yra psichologinis teroras, o tada atsiranda fizinis ar seksualinis smurtas, viešas teisinis persekiojimas arba manipuliavimais vaikais“, – aiškino psichologė E.Petkutė.
Anot jos, smurtautojas paprastai stengiasi valdyti ir kontroliuoti psichologiškai silpnesnį asmenį, sakydamas: „Tu per mažai mane myli, nes sriuba per šalta ar per karšta“, „Aš žinau ką tu galvoji dabar – dabar tu svajoji apie kitą“, „Tu kalta, kad mano nuotaika šiandien bloga“, „Tu mane privedei prie to, kad tau sudaviau, tave stūmiau ar tavo privačias nuotraukas išviešinau“, „Tu nesugebi auginti mano vaikų“ ir t.t. Tai yra vienas esminis požymis, kuris parodo, kad smurtaujantis asmuo savo mintis ir įsitikinimus priima kaip realybę: „Smurtautojas savo galvoje kilusias mintis priskiria kitam žmogui, nors net negali išklausyti savo partnerio nuomonės. Ir tada pradeda visokeriopai psichologiškai ir kartais fiziškai bausti savo artimą žmogų“.
Nelygiaverčių santykių pasekmės
Visose šeimose, pasak specialistės, būna konfliktų ir nesklandumų, kai partnerių nuomonės nesutampa, jie būna įsiskaudinę ar įskaudinti, sunerimę ar supykę. Vis dėlto, pašnekovės teigimu, kai kuriose šeimose tai jau seniai nebevadinama konfliktais, nes santykiai nebėra lygiaverčiai.
„Smurto auka nebeturi teisių pareikšti savo nuomonės, jeigu ji skiriasi nuo smurtautojo nuomonės. Ji nebegali turėti laisvo ir nepriklausomo mąstymo, jaustis emociškai saugiai, nes visą laiką turi budėti stebėdama smurtautojo savijautą ir stengtis jo nesuerzinti. Jeigu moteris (ar vyras) nori išeiti iš tokių smurtinių santykių, jai (jam) reikia visokeriopos paramos, nes tai labai sveikas ir progresyvus žingsnis“, – komentavo psichologė.
Žinoma, anot jos, kita pusė elgiasi nebrandžiai ir egocentriškai, viešindama savo negebėjimą atstatyti santykius, kaltindama neištikimybe ar kokiu kitu nederamu elgesiu savo vaikų motiną.
„Nes bet koks viešas žingsnis turi pasekmių. Klausimas, ar apkaltinta moteris (ar vyras) po tokių pareiškimų turėtų labiau pamilti savo mėgstantį rašyti partnerį, irgi viešai atsiprašyti ir vėl iš naujo įsisukti į smurto ratą po tokių straipsnių?“ – retorinius klausimus kėlė E.Petkutė.
Svarbu neįtraukti vaiko
Šiuo atveju, anot jos, yra labai svarbu, kad bendruomenė neįtrauktų vaiko į šio „skalbimo“ sūkurį.
„Dabar kiekvienas gali prieiti ir pasakyti „Aaa, čia tavo tėvelis toks nevykėlis, nes tavo mamytė susirado draugą“, „Ooo, čia tavo mamytė taip skriaudžia tavo tėvelį, kad jis net turi visai Lietuvai apie tai pasakoti“. Vaikui yra labai blogai, nes jis yra ir mamytės, ir tėvelio vaikas. Jam sunku suprasti slaptus motyvus, kodėl dabar apie jo du mylimus žmones visi šnabždasi ir rodo pirštais į jį patį“, – kalbėjo E.Petkutė.
Pasak jos, vaikas negali apsiginti, negali atsiriboti, o aplinkiniai kartais net to nenorėdami pasityčioja iš jo tėvų vaikui girdint.
Specialistė teigė, kad tada, kai yra išbandytos taikymosi, psichologijos ir teisės priemonės, bet smurtiniai santykiai tebesitęsia, kartais vis dėlto tenka išeiti į viešumą: „Nors visos lazdos turi du galus“.
