Sprendimai, kuriuos patiems priimti baisu
„Per tas dvi savaites, kai savanoriavau Klaipėdoje, man kilo daug klausimų, tačiau niekas nesugebėjo į juos neatsakyti.
Iš niekur nesulaukusi pagalbos, pati turėjau priimti sprendimą, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Tačiau taip būti neturėtų. Konstitucinis teismas yra pasisakęs labai aiškiai: teisės aktai turi būti aiškūs, logiški, išsamūs ir nedviprasmiški. Negali likti tiek daug galimybių veikti ir prisiimti atsakomybę pačiam.
Buvo atvejų, kai Klaipėdoje, norėdama pasitarti, skambindavau net į kelias įstaigas iš eilės, tačiau veltui.
Pavyzdžiui, kai dalis hospiso gyventojų pasveiko, devynis iš jų perkėlėme į trečią aukštą, kuris buvo atskirtas kaip neinfekuota zona. Antrame aukšte gulėjo nesusirgę pacientai ir dar buvo viena laisva palata, į kurią norėjome perkelti infekuotame korpuse likusius dar tris pasveikusius pacientus.
Tačiau pradėjome svarstyti, kaip yra geriau: palikti juos šalia infekuotųjų, nes antrą kartą susirgti jie tarsi neturėtų, ar visgi galima juos perkelti šalia tų, kurie dar nesirgo, todėl turi riziką susirgti?
Po trijų skambučių į skirtingas įstaigas supratau, kad niekas man negali atsakyti į šį klausimą. Kiek žinau, man išvažiavus juos visgi perkėlė. Tačiau patiems priimti tokius sprendimus labai sudėtinga – juk tai didžiulė atsakomybė. O jeigu dėl šių sprendimų dar kas nors susirgtų?“ – svarstė A.Zuokienė.
Pasak jos, klausimų gali kilti pačių įvairiausių. Gal dalis jų gali nuskambėti ir kvailai, tačiau jie labai kasdieniški. Pavyzdžiui, kada į „švarią“ zoną, kurioje yra tik sveiki ar pasveikę pacientai, galima grąžinti pandemijos metu nuimtus paveikslus, gėles, asmeninius pacientų daiktus, nuotraukas?
Didėja gydymo įstaigų išlaidos
Taip pat, pasak jos, daugybė painiavos kyla dėl išlaidų, kurias kol kas nežinia kas apmokės.
„Klaipėdoje mums pasakė, kad visos mūsų atliekos, nesvarbu, medicininės ar paprastos, yra pavojingos. Tačiau pavojingų atliekų surinkimas yra labai brangus. Kas turi už jas sumokėti – pati įstaiga ar gal vis dėlto šias išlaidas įstaigoms, kuriose atsiranda COVID-19 židiniai, kompensuotų valstybė?
Lygiai tas pats su išlaidomis už vienkartinius indus, iš kurių privaloma maitinti tokius ligonius. Pagaliau kas turėtų sumokėti už laikinus socialinius būstus, suteikiamus įstaigai padėti atvykusiems savanoriams?
Kitas klausimas yra dėl kartu su pacientais saviizoliacijoje esančių darbuotojų maitinimo. Savivaldybė skelbia maitinanti saviizoliacijoje esančius žmones, tačiau dirbdami paromis jie maisto negauna, nes savivaldybė negali jo pristatyti į darbovietę. Gal tuomet yra prasmės tiesiog išmokėti pinigines išmokas, kad žmonės galėtų užsisakyti maisto į darbo vietą?“ – vardijo pašnekovė.
Daug painiavos, pasak jos, kyla ir dėl pacientų, užsikrėtusių koronavirusu, perkėlimo į kitas įstaigas. SAM sprendime yra numatytas perkėlimo faktas, tačiau nėra jokių išlygų, pavyzdžiui, ar galima paliatyvius ligonius vežti, tarkime, 270 km (Klaipėda–Abromiškės) ir kas mokėtų už jų transportavimą ar gydymą kitoje įstaigoje?
Kas prisiimtų atsakomybę už galimas negrąžinamas transportavimo pasekmes bei ligonių adaptaciją naujoje vietoje? Ar būtų padengti kelionės aplankyti ligonį kaštai jų artimiesiems?
Problemos dėl darbuotojų trūkumo
A.Zuokienės teigimu, naujas sveikatos apsaugos ministro įsakymas sako, kad esant darbuotojų trūkumui, jie gali grįžti iš saviizoliacijos po 7 dienų nuo neigiamų testų. Tačiau realybėje Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) liepia įstaigoms pasiaiškinti, kodėl darbuotojas grįžo po 10, o ne po 14 saviizoliacijos dienų.
Formaliai įstaiga, pristigusi darbuotojų, gali kreiptis į aukštąsias mokyklas dėl pagalbos slaugos studentais arba į kitas įstaigas, tačiau jeigu tokios pagalbos nesulaukia, o medicinos darbuotojai priversti pasirinkti tik vieną darbo vietą ir jie pasirenka kitą įstaigą, kaip užtikrinti darbą su keliais darbuotojais nepažeidžiant Darbo kodekso?
Jei būčiau Zoom programėlė, man „stogas važiuotų“ nuo tuščių plepalų.
„Valdininkai per nuotolinio bendravimo programėles nuolat posėdžiauja, ištisas dienas tariasi, o atsakymų į elementarius kausimus nėra. Galiu pasakyti paprastai – iš trijų valandų Klaipėdos ekstremalių situacijų komiteto posėdžio buvo įgyvendinti tik du svarbūs dalykai. Taigi su tuo rūpesčiu, kuris demonstruojamas per posėdžius, realios įstaigos nesusiduria. Jei būčiau Zoom programėlė, man „stogas važiuotų“ nuo tuščių plepalų. Gerai, kad ta programėlė bejausmė“, – dėstė A.Zuokienė.
