Žurnalistės Marijos Keršanskienės kalbinta pašnekovė papasakojo, kaip akušerija atsirado jos gyvenime, kuo ypatinga tęstinė akušerinė priežiūra, kodėl jai taip rūpi, kokias sąlygas turi gimdyvės Lietuvoje.
Didelė dalis pokalbio sukosi apie gimdymus namuose, kurie Lietuvoje vis dar demonizuojami, nors, štai kaimyninėse šalyse – Latvijoje ir Lenkijoje – moterys gali drąsiai rinktis, kur gimdyti: gimdymo namuose, gimdymo centruose ar namuose.
Kviečiame skaityti pirmosios pokalbio dalies santrauką. Antrąją dalį paskelbsime netrukus. Norintys išklausyti visą tinklalaidės „Kalba mamos“ įrašą su A.Škudiene, jį gali rasti „Kalba mamos“ interneto puslapyje.
– Kas tave atvedė į akušeriją ir paskatino tapti dula?
– Esu šitą istoriją labai daug kartų pasakojusi, moku jau mintinai (juokiasi). Nuo vaikystės žinojau, kad būsiu arba gydytoja, arba mokytoja. Mokykloje pasirinkau medicinos studijoms reikalingus profilius, nes, atrodė, madingiau nei pedagogika. Paskui turėjau stiprius migrenos priepuolius. Su profesore neurologe, kol mane tyrinėjo, išsikalbėjome ir aš supratau, kad medicina vis dėlto ne man.Pasak jos, medicinoje dveji treji metai sauso mokslo, socialinio gyvenimo nelabai yra. Nebent nori vilktis kurso pabaigoje, negauti stipendijos, mokėti už mokslą. O aš visada buvau aktyvistė, be manęs nepraeidavo nė vienas mokyklos renginys. Tai galbūt tai mane sustabdė – kad gali nebelikti socialinio gyvenimo.
Todėl labai ramia dūšia įrašiau pirmu numeriu Pedagoginiame (Lietuvos edukologijos universitete – 15min) biologiją. <...>
Įstojau ir tikrai labai nuoširdžiai tikėjau, kad aš būsiu mokytoja. Taip atsitiko, kad mano grupiokas buvo garsios pribuvėjos Jurgos Švedienės sūnus. Taip aš sužinojau apie ją. Tada man buvo toks: „Wow, kaip čia? Namie gimdymai?“
Pradėjau domėtis, supratau, kad tai yra, ko aš noriu. Ko gero, jeigu aš dar mokykloje būčiau žinojusi, kad, norint priiminėti gimdymus, nebūtina mokytis medicinos 6 metus, paskui dar 6 metus rezidentūroje, kad užtenka baigti akušerijos studijas, turbūt iškart būčiau stojusi į kolegiją į akušeriją. Kita vertus, gal ir gerai, nes tada, kai aš jau pabaigusi biologijos bakalaurą, stojau į akušeriją sąmoningai, jau turėjau tam tikrą pagrindą, bazę, ir akušerijoje visus rašto darbus traukdavau prie gimdymo namuose temos. Pvz., rašydama farmakologijos darbą klausdavau: „O tai kokia vaistinėlė turi būti gimdant namie?“
Per 3,5 metų, kiek truko studijos, aš gimdymo namuose temą ištyrinėjau iš visų pusių. Mano baigiamasis darbas, aišku, irgi buvo apie tai, kodėl moterys Lietuvoje renkasi gimdyti namuose, kai tai tuo metu dar buvo visiškai pilka zona. Buvo 2014 metai. Tuo metu aš laukiausi pirmagimio.
– Įdomu, kad gimdymo tema pradėjai domėtis dar nesilaukdama, pati nebūdama mama.
– Taip, bet mano močiutė buvo felčerė, kuri tuo metu buvo tarpinis žmogus tarp sesutės ir gydytojo, ir galėdavo dirbti kaimo ambulatorijoje savarankiškai. Ji man buvo pasakojusi apie gimdymą, bet pasakojo siaubo istorijas. Jos vienintelė patirtis – mamos gimimas. Tai buvo labai traumuojantis gimdymas, bet manęs tai neišgąsdino. Priešingai – sužadino smalsumą. <...>
– Kodėl Lietuvoje moterys renkasi gimdyti namuose?
– Esminiai dalykai nesiskiria nuo tarptautinių tyrimų. Tie patys kriterijai. Tai yra autonomijos poreikis, jausmas, kad aš esu atsakinga už savo gimdymą, kad noriu išjausti tą gimdymą, kad tai nėra tik medicininė procedūra kaip kad kraujo paėmimas, kurio metu gali užsimerkti ir nežiūrėti, kaip kažkas paima. <…> Didžioji dalis gimdymo yra fiziologija. Moterys galėtų pagimdyti pačios viduryje miško. Tačiau, kadangi akušerija jau kurį laiką įtraukta į ligoninių sritį, tai mes tą gimdymą suprantame bendrąja prasme kaip kažkokį medicininį procesą. Bet yra dalis moterų, kurios supranta, kad jų nereikia išgydyti nuo nėštumo.
– Iš tiesų anksčiau moterys gimdydavo namuose – pirtyse su pribuvėjomis, motinomis, sesėmis. Kaip gimdymai atsidūrė ligoninėse?
- Kai atsirado gydytojai vyrai, kurie pradėjo kištis į tą procesą. <...> Ilgai moterys kaime ir toliau gimdė namuose. Tik mieste, kuriame jau būdavo gydytojas, turtingesni žmonės kviesdavosi gydytoją, kuris turėjo daugiau žinių. Tą pripažindavo ir pribuvėjos, kurios gal ir pačios kai kurioms gimdyvėms patardavo tą padaryti. Tai vienas momentas. Kitas – kad Europoje gimdymai persikėlė į ligonines dėl našlaičių. Tų vaikų, kuriuos moterys palieka. Dažniausiai tai būdavo prie vienuolynų. Moterys ateina, pagimdo ir ten vaikus palieka. Tada pradėjo centralizuotis visi tie dalykai, atsirado gydytojų priežiūra. Nes namie visiškai kitoks priežiūros modelis. Mes kartais įsivaizduojame, kad gimdymas namie – tai ligoninės palatos perkėlimas į namus. Tikrai ne – namuose atliepiami emociniai moters poreikiai, nuo kurių priklauso jos gimdymo veikla. Tuo metu daug moterų gimdydavo po 15–16 vaikų, jau gimdydamos galvodavo, kad jų neišmaitins. Aplinka keldavo tik neigiamas emocijas.
Tai tokia buvo centralizuotų gimdymų ligoninėse pradžia (pirmiausia ten gimdė neturtingos moterys). Turtingesni, kurie galėdavo sau tai leisti, dar ilgai gimdė namie. Net Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II savo vaikus dar gimdė namie.
– Vienas iš argumentų, kurį vis prikiša žmonės, esantys prieš gimdymus namuose, yra naujagimių ir gimdyvių mirtingumas. Ar tai iš tiesų susiję?
– Šiais laikais yra visi mokslo įrodymai, kurie teigia, kad niekaip gimdymas namuose nėra susijęs su didesniu mirčių skaičiumi. Esant mažos rizikos nėštumui, nesvarbu, ar gimdymas vyks namuose, ar ligoninėje, tiek kūdikių, tiek moterų mirtingumas yra visiškai tas pats.
Iš senų laikų yra toks pribuvėjų posakis, kad kažkodėl Dievas vieną iš tūkstančio pasiima. Čia kalbant apie naujagimius. Tą pačią statistiką mes išlaikome ir šiais laikais. <...> Didesnės rizikos nėštumų statistika nevedama. Kas skiriasi, tai intervencijų skaičius. Namie jų yra mažiau, ligoninėje daugiau. <...>
Galvojant apie kelis šimtus metų atgal, tai didesnis mirtingumas galėjo būti dėl to, kad vaikų gimdavo daugiau. Kitas dalykas, kad buvo higienos stoka. Bet čia toks ne visai objektyvus įvertinimas. Nes gimdyvavo pačioje švariausioje namų vietoje, pribuvėjos ateidavo visada su balta prijuoste – kad jau tikrai švaru.
Būdavo ir prausynos. Jos vykdavo ne kelias savaites prieš gimdymą, kaip kad dabar. Tai buvo gimdymo ritualo pradžia: prasideda gimdymas, ateina moterys, nusiveda gimdyvę į pirtį, nuprausia ją, išplauna visą erdvę. Kur kas objektyviau skamba tai, kad daugiau moterų tuomet mirdavo dėl nepritekliaus. Moterų kūnai būdavo išsekinti, nes gimdydavo vieną vaiką po kito. <...>
Beje, aseptika ir antiseptika medicinoje atsirado būtent dėl akušerijos. Kažkodėl pradėta pastebėti, kad ligoninėje gimdžiusios moterys dažniau patiria infekcijas, jų vaikai miršta. Tada vienas gydytojas pradėjo tyrinėti ir atrado, kad į gimdymą ateina neplautomis rankomis, „nuo lavonų“, ir liečiasi prie sveikų pacientų, moterų. Tada kilo medicinoje, nuo akušerijos, idėja plautis rankas.
– Kodėl gimdymas ne ligoninėje Lietuvoje yra taip demonizuojamas, nors daugybėje užsienio šalių tai yra vienas iš normalių pasirinkimų?
– Sunku atsakyti į šitą klausimą. Sakyčiau, kad pas mus yra nutrūkusi tradicija. Bet nutrūkusi ji buvo ir Lenkijoje, ir Latvijoje. Labai daug lūkesčių dedama į gydytojus profesionalus – kad jie žino, ką daryti. Bet „gydytojas“ yra nuo žodžio „gydo“, t.y. jis turi išspręsti problemą. Kiek šiais laikais baigusių akušeriją ginekologų yra mačiusių visiškai fiziologinį gimdymą. Aš per savo praktiką nemačiau. Ir esu tikra, kad ir akušeriai ginekologai nėra matę visiškai fiziologinio gimdymo. Be jokių intervencijų: be kateterio įvedimo ir pan. Turbūt yra prarastas pasitikėjimas, kad moters kūnas gali tai padaryti.
Latvijoje situacija pasikeitė, nes gimdymus namuose sugrąžino akušerė, latvių emigrantų Vokietijoje dukra. Užaugusi ir baigusi mokslus Vokietijoje, ji atvežė šitą idėją į Latviją, kur nuo 2005 m. moterys gali gimdyti namuose arba gimdymo centruose. Bet tai atvežė žmogus iš kitur.
– Kas yra tie gimdymo centrai, kuriuos turi Latvija?
– Gimdymo centrai Latvijoje yra du. Iš esmės tai yra namas, kuriame budi akušerė, ir galima kaip į viešbutį atvažiuoti ten gimdyti. Taip pat galima akušerę su visu gimdymo rinkiniu išsikviesti į namus, arba dėl kažkokių priežasčių (per dideslis atstumas nuo ligoninės ir pan.), gimdyti namuose negalima, gali atvažiuoti į tą centrą. Jis niekuo nesiskiria nuo viešbučio, tik kad personalas – akušerės ir turi tam tikros įrangos, kurią galima atsivežti ir į namus pas gimdyvę.
– Kas trukdo Lietuvoje įgyvendinti tokią praktiką?
– Ji yra visiškai nereglamentuota. Ką mes turime šiuo metu – gimdymo namie reglamentavimo įsakymą. Jis galioja nuo 2019 m. Jis neblogas, bet jis turi vieną punktą, kuris, be Lietuvos, neegzistuoja niekur pasaulyje. Jame teigiama, kad „jeigu šią paslaugą teikia ne stacionaras, o nori teikti kažkokie privatūs asmenys ar įmonė, tada jie turi pasirašyti sutartį su stacionaru (gydymo įstaiga – 15min). Apie ką ta sutartis – neapibrėžta. Tad ligoninės bijo, kad akušerės kažko prisidirbs ir į ligonines atveš nukraujavusias gimdyves, ir ligoninėms tada reikės srėbti. Nors yra priešingai. Jeigu mes pasirašome sutartį, tai ir apsitariame, kas ir kaip. Kaip tik baimė yra mažesnė, jeigu reikia atvežti į ligoninę moterį, kilus tam tikrai situacijai <...> Šis dalykas ir trukdo.
Šiuo metu Lietuvoje yra viena akušerė, turinti gimdymo namų licenziją, bet su ja yra pasirašiusi sutartį tik Respublikinė Šiaulių ligoninė. Ji realiai dirba Vilniuje, bet galėtų teikti tą paslaugą tik Šiauliuose, nes Vilniuje niekas su ja nepasirašo sutarties.
– Ar tai nėra gimdymo namų personalo nepasitikėjimas akušeriais?
– Tai aišku, kad yra. Pas mus iki šiol, išskyrus Kauną, kur progresyviau šituo klausimu, akušerėmis nepasitikima. Manoma, kad jos nemokės suvaldyti situacijos, kad jos suteiks pagalbą per vėlai... Nors studijuojant akušeriją mums nuolat sakė: „Jūs esat nuo moters pirmų mėnesinių iki paskutinių. Jūs geriausios draugės, jūs geriausiai žinote moters fiziologiją.
Gydytojai ginekologai mokydamiesi išeina lygiai tą patį akušerijos kursą, ką mokomės ir mes, akušerės. Fiziologiniame gimdyme jie nėra nė kiek geresni specialistai nei mes – visi esame to paties lygio. Jie turi daugiau žinių, kai reikia spręsti kažkokias kritines situacijas. Bet kadangi namuose gimdoma tik tuomet, kai yra mažos rizikos nėštumas, tų rizikų nėra <...>
„Kalba mamos“ – tai laimingų mamų bendruomenė, kurią prieš penkerius metus pradėjo kurti Marija Keršanskienė. Šiemet prie projekto prisijungė ir būrys specialistų bei savanorių. Visi kartu jie siekia palaikyti mamas ir padėti joms rasti pagalbą, kai jos reikia. Daugiau apie „Kalba mamos“ rasite čia.
-
Amerikietė fotografė B.Taylor įamžino gimdymą namuose: „Tai – tobulybė, o ši moteris – nuostabi.“ Pamatykite!
-
Sudėtingą gimdymą sausio 1-osios rytą gimdyvės namuose priėmusi medikė Jūratė: tuo metu gyvenimas pralekia per vieną akimirką
-
Kuriozinė situacija dėl galimybės gimdyti namuose – legalu ir nelegalu vienu metu
