Tai, kad kodavimas – mitas, pritaria ir Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus pavaduotoja Aušra Širvinskienė. Pasak jos, stebuklingo vaisto dar niekas neišrado.
Kodavimą, taikant hipnotinę įtaigą, ištobulino Rusijos ir Ukrainos gydytojas psichiatras, narkologas Aleksandras Dovženka. 1984 m. jis savo metodą, kuris pagrįstas paciento baime, patentavo.
Kodavimas išbrauktas iš mokamų paslaugų sąrašo.
Vadinamasis kodavimas „torpedomis“ – tai lėtinio alkoholizmo gydymo būdas, sukuriant neigiamą sąlyginį refleksą alkoholiui. Tačiau ar išties šis metodas yra veiksmingas? Medikų bendruomenė jo nepripažįsta, vadina pseudomokslu, šarlatanizmu.
Tokios panacėją sėjančios tabletės nėra ir Lietuvos vaistinių preparatų registre. Vis dėlto antialkoholio terapija ilgai veikiančiais vaistais ilgą laiką buvo įtraukiama į mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašą. Kai kurios savivaldybės netgi rado biudžete lėšų kompensuoti šio gydymo išlaidas, nes Valstybinė ligonių kasa to nedaro.
Rodos, šiemet užsimota naikinti šį paradoksą: kodavimas išbrauktas iš mokamų paslaugų sąrašo.
Stebuklinga tabletė neegzistuoja
Taigi kodavimas daugiau nebebus praktikuojamas, o vietoje jo bus taikomi efektyvesni, mokslu patvirtinti metodai.
„Kodavimo terminas nėra apibrėžtas. Metodai svyruoja nuo hipnozių iki „taškų“ pamaigymo. Vienas pacientas pasakojo, kaip jam buvo spaudomas kaklas ir akių obuoliai. Girdėjau ir apie užkalbamus saldainius. Populiariausias metodas – legendinės kapsulės, kurios palaipsniui tirpdamos sukelia didesnį organizmo jautrumą alkoholiui. Viskas paremta įtaiga, jog įvyks sveikatos katastrofa“, – paaiškino A.Širvinskienė.
Šiuo metu vaistinėse galima įsigyti naujos rūšies medikamento. Gydytojai skiria jį kaip pagalbinę priemonę, siekiant susilaikyti nuo alkoholio, tačiau jis tikrai neveiks pusmetį ar metus, kaip yra teigiama. Tai tarsi kontrolės būdas: jei vartodamas šiuos vaistus gersi, pasijusi blogai. Būtina nuolatinė gydytojo ar specialisto priežiūra bei kontrolė.
Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus pavaduotojos teigimu, priklausomybė nuo alkoholio – lėtinė liga, tokia pat, kaip diabetas ar vėžys. O visoms lėtinėms ligoms būdingi etapai: remisija, kurios visi pacientai siekia, ir atkrytis, kai liga vėl sugrįžta.
„Taip, medikamentai gal ir padeda išvengti tam tikrų atkryčių, bet reikalinga ir specialistų pagalba, kad pacientas imtų keisti savo įpročius, elgesį. Perkelti visą atsakomybę ant tabletės – neefektinga“, – teigė 16 m. su priklausomybę turinčiais žmonėmis dirbanti moteris.
Šiuo metu vaistinėse galima įsigyti naujos rūšies medikamento. Gydytojai skiria jį kaip pagalbinę priemonę, siekiant susilaikyti nuo alkoholio, tačiau jis tikrai neveiks pusmetį ar metus, kaip yra teigiama.
Alkoholizmas – smegenų liga
Anot A.Širvinskienės, alkoholizmas – tai psichikos ir elgesio sutrikimas, kai smegenyse pakinta dopamino išskyrimo procesai. Pats žmogus tuomet nebegali kontroliuoti potraukio alkoholiui. Jam reikalingas išorinis stimuliatorius, kuris priverstų smegenis išskirti dopaminą.
„Tapus priklausomu, savaiminis pasitenkinimas, pvz., skaniu maistu, santykiais, mėgstama veikla, neatsiranda taip greitai, kaip žmonėms, neturintiems priklausomybės. Kai garsiai groja radijo imtuvas, mes juk jį išjungiame. Tą patį daro ir smegenys. Pradėjus jas dirginti cheminėmis medžiagomis, jos išjungia natūralaus pasitenkinimo jausmą“, – paaiškino specialistė.
Paklausta, kodėl žmonės tampa priklausomi, ji patikino, jog vieno rizikos faktoriaus nėra. Lemia lytis, amžius, genetika, socialinė aplinka, kultūra, alkoholio prieinamumas, net šalies ekonominis išsivystymas. Jei jis nėra aukštas, žmogus jaučiasi negalintis savęs realizuoti, nesaugus, tad ieško, kas padėtų užsimiršti. Kuo tų faktorių daugiau, tuo didesnė tikimybė tapti priklausomu.
70 proc. centro pacientų sudaro vyrai.
„Vidurinės klasės atstovas, vyras nuo 30 iki 60 m. amžiaus, vidurinio ar aukštesniojo išsilavinimo, turintis darbą, šeimą, kuri nebūtinai turi problemų su priklausomybe. Alkoholizmu serga visų visuomenės sluoksnių atstovai, tik ne visi kreipiasi pagalbos“, – Vilniaus priklausomybės ligų centro paciento, besigydančio nuo alkoholizmo, paveikslą nubrėžė A.Širvinskienė.
Pasak specialistės, priklausomybė diagnozuojama remiantis šešiais kriterijais: labai didelis noras vartoti, negalėjimas nustoti gerti, kada nori (planas išgerti dvi taures baigiasi sąmonės netekimu), padidėjusi alkoholio tolerancija („daug pakelia“ – daugiau nei pusę litro degtinės per dieną), abstinencijos būklė (kai nutraukia vartoti, ima prakaituoti, kamuoja nemiga, padidėja kraujospūdis, krato drebulys), alkoholio vartojimui skiriama daug laiko, jaučiamos fizinės pasekmės, bet vis vien vartojama.
Jei per pastaruosius 12 mėn. žmogus susidūrė bent su trimis iš jų, jis jau serga alkoholizmu.
Pirmasis etapas – abstinencija
Pirmiausia asmeniui, negalinčiam pačiam nustoti gerti, centre rekomenduojamas abstinencijos gydymas. Tai medikamentinis, dažniausiai stacionarus gydymas, galintis trukti iki 14 d. Tuo metu valomas organizmas, padedama pacientui pasijusti geriau. Su juo kalbasi psichologas, socialinis darbuotojas, kurie bando motyvuoti, nes dažnas, pasijutęs fiziškai geriau, mano, kad pasveiko ir tolesnė pagalba jam nebereikalinga.
Po abstinencijos gydymo rekomenduojamas tolesnis – psichosocialinis gydymas, dar kitaip vadinamas „Minesotos“ programa.
„Su pacientu dirba specialistų – psichologų, psichiatrų, ergoterapeutų, nustojusių vartoti asmenų, visuomenės sveikatos centro bei socialinių darbuotojų – komanda. Vyksta užsiėmimai kūnui, protui, dvasiai. Dienotvarkė – itin užimta: skiriamas laikas grupiniam ir individualiam darbui. Pildomas dienoraštis, vyksta gijimas per išsikalbėjimą, dalijimąsi patirtimi. Per užsiėmimus sukuriama saugi aplinka, išmokstama pripažinti priklausomybę“, – teigė A.Širvinskienė.
Pernai stacionarioje „Minesotos“ programoje gydėsi 351 asmuo, alkoholinės abstinencijos skyriuje – 750, psichosocialinėje reabilitacijoje – 177.
Dar vienas gydymo etapas – psichosocialinė reabilitacija, kuri trunka 15 d. Jos metu ieškoma, kaip kitaip, be alkoholio, suvaldyti kylančią įtampą.
Pernai gydėsi per 700 žmonių
Gydymas Vilniaus priklausomybių ligų centre yra nemokamas (Valstybinė ligonių kasa finansuoja tik ambulatorinį apsilankymą pas psichiatrą), išskyrus tuos atvejus, kai žmogus nori gydytis, neatskleisdamas savo tapatybės. Tokiu atveju gydymas kainuoja.
Pernai centre fiksuota daugiau nei 30 000 pacientų apsilankymų. Stacionarioje „Minesotos“ programoje gydėsi 351 asmuo, alkoholinės abstinencijos skyriuje – 750, psichosocialinėje reabilitacijoje – 177. Palyginti su 2015 m., skaičiai kiek išaugo.
„Daugelis pacientų yra dirbantys asmenys, kurie negali sau leisti po 10 d. abstinencijos periodo, eiti gydytis dar 28 d. pagal „Minesotos“ programą. Per metus nedarbingumą dėl alkoholizmo galima skirti tik 14-ai dienų. Vis dėlto alkoholinės abstinencijos gydymo užtenka tik mažai daliai pacientų. Beje, su savimi galima toliau dirbti ne tik stacionariai. Kai kurie pas psichologus lankosi individualiai.
Ir mes taikome ambulatorinę „Minesotos“ programą, kai užsiėmimai vyksta po darbo, keletą kartų per savaitę. Svarbiausia – išmokti identifikuoti situacijas, kai kyla grėsmė griebtis alkoholio. Tai individualu. Identifikavus paciento silpnąsias ir stipriąsias savybes, pomėgius, galimybes, sudaromas atkryčių prevencijos planas“, – paaiškino A.Širvinskienė.
Lietuvoje veikia penki priklausomybių ligų centrai. Anot specialistės, jų pakanka, tačiau labiau su šia problema turėtų padėti kovoti pirminio lygmens psichikos sveikatos centrai, kurie šiuo metu, dėl vyraujančios stigmos, baidosi alkoholizmu sergančių pacientų, nes reikia įdėti daug darbo.
