Vegetarizmas
Andrius pasakoja: „vegetarizmas man imponavo visada, vos ne nuo pat vaikystės. Niekada nebuvau didelis mėsos valgytojas. Tarybiniais laikais, aišku, mes gyvenome šiek tiek kitokioje visuomenėje, kuri dar nuo karo laikų turėjo išsaugojusi požiūrį, jog jei yra maisto, jį reikia valgyti. Kaip čia galima dar kažko atsisakyti? Tada bet koks maistas reiškė gyvybę. O dabar situacija yra kitokia, turime galimybę pasirinkti daryti kitaip. Ne visi žmonės tai suvokia... Jie galbūt aklai seka kažkokiais įsitikinimais, pavyzdžiui, tuo, jog mėsa suteikia fizinės jėgos. Tai yra absurdas, net gamtoje pilna to paneigimų – juk patys stipriausi darbiniai gyvūnai (arkliai, jaučiai, drambliai) minta tik augaliniu maistu. Jėga neateina iš maisto, ji yra lavinama. Raumenų „statybinė medžiaga“ yra baltymai, o juos nebūtinai turi gauti konkrečiai per mėsos produktus...“
Pirmąsyk vegetaru Andrius tapo kariuomenėje, kurioje tarnavo dvejus metus. Mėsa ten būdavo labai blogai paruošta, o kartais joje net būdavo galima aptikti kirmėlių.
Pirmąsyk vegetaru Andrius tapo kariuomenėje, kurioje tarnavo dvejus metus. Mėsa ten būdavo labai blogai paruošta, o kartais joje net būdavo galima aptikti kirmėlių. Grįžęs po kurio laiko galutinai atsisakė mėsos produktų. „Šį apsisprendimą sąlygojo ne tik geresnė savijauta. Sprendimui darė įtakos ir tai, jog esu prieš gyvūnų žudymą pramoniniu būdu. Mano manymu, tai necivilizuota. Kitas dalykas – reikia valgyti ir rinktis maistą pagal savo prigimtį. Jei žmogus gali nužudyti gyvūną, jį papjauti, nudirti odą, išmėsinėti – tai jis tą mėsą ir gali valgyti. Aš to padaryti negaliu. Kažkada vaikystėje bandžiau žvejoti, bet man nejauku buvo nuimti žuvį nuo kabliuko, gaila... Vadinasi, šis maistas ne mano prigimčiai. Ir, tiesą sakant, puikiai jaučiuosi maitindamasis vegetariškai.“
Jokių sveikatos problemų, susijusių su pasikeitusia mityba, Andrius neturėjo. Žinoma, jis pabrėžia, jog besimaitinant vegetariškai svarbu suprasti, kad reikia pasirūpinti tomis medžiagomis, kurias žmonės įpratę gauti per mėsos produktus. Pavyzdžiui, Andriui vitamino B12 šaltinis yra jogurtas, o geležies – pupelės. Taip pat pieno produktai sudaro svarbią jo dienos raciono dalį.
„Taip jau sutvertas pasaulis, jog kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, kaip ir kiekvienas vykstantis veiksmas turi savo priežastį. Priežasčių ir pasekmių dėsnis galioja visiems visur ir visada. Jis toks pats yra visatoje, kosmose, taip pat ir mūsų dvasiniame gyvenime. Kokios tavo mintys, toks tavo gyvenimas, požiūris, pasirinkimas. Viskas turi pasekmes ir viskas turi priežastis. Kai nustoji mokėti pinigus už gyvūnų žudymą, nustoji dalyvauti tame procese. Tai atneša tau šiokį tokį proto prašviesėjimą. Kas tai pabandė, žino. Kas nepabandė, žiūri į tai skeptiškai, bet čia tas pats kaip su bandymais mesti rūkyti – po gero mėnesio dviejų suvoki, jog pradedi užuosti kvapus, kuriuos rūkymas buvo nusodinęs... Tas pats su alkoholiu ir svaigalais – jei žiūri į gyvenimą pro svaigalų prizmę, nebematai tikrovės, bet kai atsisakai svaigalų, pradedi matyti realų vaizdą, gali adekvačiai reaguoti į jį, darai kitokius sprendimus ir pasirinkimus. Iš esmės vegetarizmas – tai tam tikra dvasinio prablaivėjimo forma“, – šypsosi Andrius.
Aplinkinių reakcija
Andriaus tėtis – medicinos mokslų daktaras ir profesorius. Kurį laiką vyras bandė įtikinti sūnų, jog be mėsos gyventi negalima, bet Andrius jautėsi taip gerai, jog tie žodžiai nieko nereiškė. „Mėsos apsivalgęs jautiesi sunkiai, o po vegetarinio maisto niekada nesijausi toks sunkus. Juolab žmogaus žarnynas yra kaip žolėdžių gyvūnų – ilgas, kad įsisavintų visas medžiagas, kai tuo tarpu mėsėdžių žarnynas trumpas ir tiesus, kad likučiai būtų greičiau pašalinami iš organizmo. Taip pat žmogaus dantys skirti sutrinti maistui, mes neturime ilčių, reikalingų plėšyti mėsai. Žmogaus iltys – rudimentinės, benykstančios, o tai byloja, jog žmogus evoliucijos ir vystymosi eigoje iš esmės yra pritaikytas vegetarizmui.“
Dažnai tie, kurie valgo mėsą, sako: jūs, vegetarai, mus smerkiate. Bet iš tikrųjų, kiek pažįstu vegetarų, niekas iš jų nesmerkia mėsėdžių. Greičiausiai jie patys save smerkia kažkiek...
Vyras pabrėžia, jog negalima smerkti žmogaus už tai, jog jis valgo mėsą arba ne. „Mano šeimoje ne visi vegetarai. Žmona labai saikingai vartoja mėsą, vaikai kartais nusprendžia būt vegetarais (šypsosi). Nevalgo dvi-tris savaites, pasižiūrėję kokį filmuką apie gyvūnus ar pamatę tėvų pavyzdį, bet paskui pavalgo vėl. Nematau tame tragedijos, tai yra savanoriškas pasirinkimas. Visuomenėje priimta žodį „vegetaras“ tarti su pažeminimo prieskoniu, tarsi būtų skirstoma taip: normalūs žmonės ir vegetarai. Aš, pavyzdžiui, sakyčiau atvirkščiai: yra normalūs žmonės ir yra mėsėdžiai. Bet kuriuo atveju, tai yra žmogaus pasirinkimas. Dažnai tie, kurie valgo mėsą, sako: jūs, vegetarai, mus smerkiate. Bet iš tikrųjų, kiek pažįstu vegetarų, niekas iš jų nesmerkia mėsėdžių. Greičiausiai jie patys save smerkia kažkiek... Bet jokiu būdu negalime žmogui prikišti to kaip priekaišto – tu vegetaras ar mėsėdis. Turime išmokti leisti kitiems žmonėms pasirinkti tai, ką jie nori, šitaip gaudami teisę pasirinkti tai, ko patys norim.
Kai sakai, jog esi vegetaras, dažniausiai į tave išsigandusiomis akimis žiūrima ir klausiama: „tai ką tu tada valgai?“ Atsakymas paprastas – valgau viską, išskyrus mėsą, žuvį ir kiaušinius. Viską, išskyrus tris produktus. Maisto įvairovė yra begalinė. Pradėjęs maitintis vegetariškai, imi ieškoti. Yra begalinė kombinacija tarp vaisių, daržovių, įvairiausių grūdų, sėklų, riešutų, pieno produktų, prieskonių...“
Alkoholio klausimas
„Alkoholio esu ragavęs, bet niekada nebuvau girtuoklis. Muzikantus visi vaišina, progų išgerti yra visada, net už tai mokėti nereikia... Bet jei įsisuki į tą ratą, kelio atgal nebėra, tad daugelis įklimpsta. Geriausias savo dainas esu parašęs blaivia galva. Mano natūrali būsena – būti blaiviam. Alkoholis iš principo yra vaistas, turintis nuostabią dezinfekcijos funkciją. Per tuos devyniolika metų alkoholio esu išgėręs gal tik tris kartus, ir tik tada, kai man rimtai skaudėjo gerklę ir reikėjo lipti į sceną. Neturiu poreikio apsisvaiginti alkoholiu, apie tai net negalvoju. Žmonės sako, jog geria, nes nori ką nors pamiršti. Bet tai tik sustiprina pojūčius... Po laikino užsimiršimo viskas grįžta dar stipriau“, – sako Andrius.
Muzikantas paneigia ir mitą, jog alkoholis padeda bendrauti su žmonėmis. „Jei be alkoholio negali kalbėtis su žmogumi, vadinasi, jūsų niekas nesieja, tik alkoholis. Aš noriu turėti tikrą ryšį su žmonėmis, galėti su jais bendrauti be pagalbinių priemonių. Apskritai su išgėrusiais žmonėmis bendrauti man yra labai sunku.“
Andrius mano, jog suvokimas apie alkoholio žalą ir sveiką gyvenseną visų pirma turi ateiti iš šeimos, mat vaikai užaugę visuomet elgiasi pagal tą modelį, kurį mato šeimoje. „Kažkodėl vis dar vyrauja auklėjimo principas „daryk kaip aš tau sakau, bet nedaryk, kaip darau“. Tėvas sako vaikui – „nerūkyk“, o pats išsitraukia cigaretę ir užsirūko... Toks patarimas vaiko nepasieks. Kad mūsų vaikai gyventų sveikai, yra vienintelis būdas – mes patys turime pradėti gyventi sveikai. Nepadės nei jokios kalbos, nei pamokslai, tik pavyzdys. Pats savo šeimoje tiek, kiek galiu, rodau pavyzdį vaikams. Nemanau, jog prievarta galima ką nors gero ir teigiamo pasiekti. Čia reikalinga kantrybė ir kryptingas bendravimas. Vaikų auklėjimas visų pirma yra savęs paties auklėjimas. Nuo tavęs paties prasideda viskas. Pagrindinis principas turi būti šis – daryk taip, kaip aš darau. Ir tada būsi ramus, jog niekaip nepakenksi vaikui.“
Poilsis, sportas
Kas padeda Andriui atgauti jėgas po koncertų, spektaklių ar renginių? „Mane išgydo namai. Darbininkas, kuris dirba fabrike, juk neis ilsėtis į kitą fabriką. Po koncerto aš neinu ilsėtis ten, kur kas nors koncertuoja. Po renginio, kuriame buvo daug žmonių, noriu pabūti ten, kur nieko nėra. Nesu labai didelių sąlygų kėlėjas koncertų organizatoriams, bet vienas pagrindinių mano prašymu būna turėti viešbutyje vienvietį kambarį, nes tik taip galiu pailsėti psichologiškai.“
Pašnekovui svarbus yra ir sportas. Šiltų metų laiku jis kasdien dviračiu numina apie dešimt kilometrų, atšalus orams apsilanko sporto klube, nors tai padaryti ne visada pavyksta. „Muzikantui ar scenos žmogui sunku gyventi reguliariai. Kartais einu miegoti šeštą ryto ir keliuosi antrą dienos, o kartais einu miegoti vienuoliktą ir keliuosi penktą ryto. Neturiu pastovaus gyvenimo. Kartais būna persimušimai, sutrinka miego ciklas... Bet tai priklauso nuo gyvenimo būdo ir šito aš pakeisti negaliu. Kai nebūna koncertų, džiaugiuosi, jog nusistovi ritmas ir galiu ramiai pagyventi.“
Sveika tauta yra psichologiškai-psichiškai sveika tauta. Nors pagalbos yra, žmonės nežino, kur kreiptis, ką daryti.
Apie sveikatos sistemą
Andrius Mamontovas mano, jog kartais mūsų visuomenėje trūksta teisingo žmonių informavimo. Jau ketvirtus metus su „Jaunimo linija“ ir Jaunimo psichologinės paramos centru vykdydamas savižudybių prevencijos iniciatyvą „Nebijok kalbėti“, jis pastebėjo: „kasmet dėl gripo Lietuvoje miršta iki dvidešimties žmonių. Informacijos apie tai yra labai daug, mes žinome, kur skiepytis, kokie gripo simptomai, kaip gydytis... Tuo tarpu dėl savižudybių per metus Lietuvoj miršta apie tūkstantis žmonių! Apie tai, kur kreiptis, ką daryti, kaip elgtis, informacijos daug nematome. O patirtis ir žinios apie tai juk jau yra sukauptos... Sveika tauta yra psichologiškai-psichiškai sveika tauta. Nors pagalbos yra, žmonės nežino, kur kreiptis, ką daryti. Tad egzistuoja informavimo neadekvatumas, kai vienam dalykui tikrai pakankamai skirta daug dėmesio, o kitas pamirštamas.“
Andrius sutinka, jog šiandien pernelyg dažnai gydomos ligos pasekmės, o ne priežastys. Tai, anot jo, yra šiuolaikinės medicinos problema. „Taip pat trūksta informacijos ir apie sveiką gyvenseną. Jei specialiai tuo domiesi, gali rasti daug medžiagos, bet paprastam žmogui viešoje erdvėje nėra pakankamai informacijos arba ji atrodo didaktiška ir nepatraukli. Net ir apie tai, ką aš čia dabar kalbu, daugelis manau skaitys ir sakys – ai, ką jis čia dabar pamokslauja. Bet aš visai tai esu praktiškai išbandęs, man tai veikia. Kažkas turi kalbėti. Nereikia tikėtis, jog visi žmonės pradės gyvent sveikai, taip galbūt niekada nebus, bet vieno ar kito žmogaus gyvenimas gali pasikeisti, ir aš linkiu kiekvienam būti tuo žmogumi.“
Straipsnis parengtas vykdant 2013-ųjų – Sveikatingumo metų sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką Lietuvą“.
