– Papasakokite, kaip atsidūrėte Jungtinėje Karalystėje?
– 2000 m. baigiau neurologijos rezidentūrą Vilniuje ir pradėjau dirbti miesto ligoninėje. Viskas sekėsi gerai, bet norėjosi kažko daugiau, todėl vis kažkur žvalgydavausi. Galiausiai įstojau į doktorantūros studijas dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune.
2004 m. atsirado galimybė metams išvykti stažuotis į Švediją. Pamačiau, kaip gydytojai dirba ir gyvena „normaliame pasaulyje“. Į Lietuvą grįžau prisigaudęs vakarietiškų idėjų ir vėjų, todėl darbas čia jau man nelabai tiko – tiek socialinės garantijos, tiek sąlygos tobulėjimui. Todėl gavęs pasiūlymą metams išvykti dirbti į Didžiąją Britaniją, labai nesipriešinau ir vėliau buvo pasiūlytas nuolatinis darbas.
Pirmi šeši mėnesiai buvo tikras kultūrinis šokas: ligoniai, regis, tokie patys kaip Lietuvoje, tos pačios ligos, bet visiškai kitaip dirbama. Bendravimas su pacientu buvo vienas iš tų stereotipų, kurį teko skausmingai pakeisti, nes gydytojas Jungtinėje Karalystėje turi mokėti paaiškinti pacientui ir šeimos nariams apie patį susirgimą ir gydymo planą, tačiau ligonis pats priima galutinį sprendimą („no decision without me“ – „jokio sprendimo be manęs“).
Studijų metais mūsų gi niekas nemokė, kaip reikia bendrauti su pacientu, kaip jam pasakyti blogą žinią apie baisią ligą, kuri galbūt jį po šešių mėnesių pražudys. Pagaliau pacientai atvykdavo pasikonsultuoti su tokiomis vaistų kombinacijomis, apie kurias Lietuvoje buvau tik girdėjęs, todėl teko pasėdėti ir prie knygų.
– Kaip skiriasi gydytojų darbas Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje?
– Iš tiesų man gaila Lietuvos gydytojų dėl dabartinių krūvių, darbo sąlygų ir įvairių biurokratinių trukdžių. Girdėjau, kad šeimos gydytojas priima po 50–70 ligonių per dieną. Kada tuomet jis turės laiko tvarkyti popierius, peržiūrėti paciento tyrimus, susisiekti su pacientu, jam kažką paaiškinti, pildyti neįgalumo formas? Kada gydytojas turės laiko, jeigu jam tas atvejis neaiškus, susisiekti su specialistu ir pasitarti, atsisėsti ir paskaityti literatūros apie tam tikrą ligą?
– Skamba kaip pasakojimas iš fantastikos šalies.
– Sutinku, bet jei tokios galimybės atsirastų, tuomet būtų galima teigti, kad gydytojams sudarytos tinkamos sąlygos darbui.
Aš neatsimenu, kad dirbdamas Lietuvoje, prieš išeinant pacientui, paklausčiau: „Gal jūs turite dar klausimų?“
Viena neurologė man pasakojo, kad nauji pacientai jos darbo grafike surašyti kas pusę valandos. Viskas labai normalu, pagalvojau, tačiau tuomet ji pridūrė, kad už durų laukia dar 15–20 ligonių, kurie atėjo pakartotinai konsultacijai su tyrimais ir kuriuos reikia įsprausti tarp naujų pacientų. Apie kokią pacientui suteikiamos paslaugos kokybę tuomet kalbame?
Pavyzdžiui, po eilinės konsultacijos man liko penkios minutės iki kito paciento. Ir pas mane įlekia žmogus, kuriam aš galbūt įtariu rimtą neurologinę ligą, jam atlikti 6–8 tyrimai ir dabar per penkias minutes aš jam turiu pakomentuoti tyrimus, pasakyti, kad jis serga tam tikra rimta liga, ir paaiškinti, kaip jis bus gydomas.
Kas tokiu atveju išeina? Gydytojas skuba, pacientas nesugeria visos informacijos, nespėja susigaudyti, kas jam sakoma, lieka nepatenkintas ir išeina supykęs, kad juo niekas nesidomi. Aš neatsimenu, kad dirbdamas Lietuvoje, prieš išeinant pacientui, paklausčiau: „Gal jūs turite dar klausimų?“
Jungtinėje Karalystėje sunkiam pakartotiniam ligoniui turiu galimybę taip pat skirti pusę valandos. Tuomet iš tiesų užtenka laiko pasikalbėti su žmogumi, išsiaiškinti jo lūkesčius, kaip jis mato savo gydymo perspektyvą, kas jo netenkina, mes ramiai galime sudaryti tyrimų ar gydymo planą. Tai normali praktika, taip dirbama ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir kitose šalyse (Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Vokietijoje ir kitur).
Lietuvoje egzistuoja baimė, kad valdžia liepė gydytojui priimti tam tikrą skaičių pacientų.
Lietuvoje egzistuoja baimė, kad valdžia liepė gydytojui priimti tam tikrą skaičių pacientų. Valdžia negali nurodyti gydytojui, kiek pacientų priimti, nes jeigu jis kažką pražiūri, pacientas lieka nepatenkintas, jis rašo skundą ir gali būti keliama byla. Aišku, tokiu atveju nukenčia gydytojas, nes gydymo įstaiga gražiai nusiplauna rankas.
Lietuvoje gydytojų niekas negina. Egzistuojanti Lietuvos gydytojų sąjunga yra butaforinė, neveikli organizacija, kuri Skandinavijos šalyse ar Jungtinėje Karalystėje jau būtų dešimt kartų išformuota.
– Kokią išeitį siūlytumėte iš šios situacijos?
– Pirmiausiai valdžia turėtų netrukdyti gydytojui dirbti, nesudaryti jam dirbtinių kliūčių ir biurokratinių problemų, sumažinti medikus baudžiančių institucijų aparatą.
Pavyzdžiui, pacientas turi aukštą kraujospūdį, ir šeimos gydytojas nusprendžia jam skirti vieno pavadinimo vaistą. Dar neseniai šį vaistą gydytojas galėdavo skirti tik po kardiologo konsultacijos, kurios laukti tekdavo keletą mėnesių. Kodėl biurokratai įsitikinę, kad Lietuvoje gydytojai yra nemokšos? Ar jie nemoka pamatuoti kraujo spaudimo ir jį reguliariai sekti, kad reikia dirbtinai siųsti pacientą kardiologo konsultacijai? Taip eilės pas gydytoją specialistą ir didėja. Šis teisės aktas šiemet buvo panaikintas, bet panašių pavyzdžių yra pilna.
Kodėl biurokratai įsitikinę, kad Lietuvoje gydytojai yra nemokšos?
Dar vienas paradoksas, susijęs su brangiais tyrimais. Neurologijoje vienas iš pagrindinių tokių tyrimų – magnetinis rezonansas. Lietuvoje po aparatą turi beveik kiekvienas miestas, taigi jį atlikti nėra problema. Jungtinėje Karalystėje aš atsisėdu ir užsakau tyrimą, jei manau, kad pacientui jis reikalingas.
Lietuvoje gydytojas su paciento ligos istorija turi lakstyti po įstaigą ieškodamas vadovo, kadangi leidimą šiam tyrimui turi pasirašyti klinikos ar skyriaus vadovas, kuris šioje srityje gali turėti mažesnę patirtį nei kelias valandas ar pusdienį jo ieškantis gydytojas. Apie kokį sveiką protą čia šnekame?
Kitas pavyzdys. Lietuvoje, esant tam tikroms būklėms, negalima atlikti magnetinio rezonanso, kol nėra atlikta kompiuterinė tomografija. Tačiau jeigu aš manau, kad pacientui reikia magnetinio rezonanso, kodėl be reikalo turėčiau žmogų švitinti rentgeno spinduliais, jei vis tiek vėliau užsakinėsiu magneto rezonansinę tomografiją? Natūralu, kažkam naudinga, kad kompiuterinė tomografija suktųsi, būtų melžiamos ligonių kasos.
Galiu vardinti be galo. Pavyzdžiui, kad būtų kompensuojamas vaistas nuo išsėtinės sklerozės, pagal Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymus būtina atlikti liumbalinę punkciją ir dar keletą tyrimų. Tačiau niekur išsivysčiusiose šalyse tokio reikalavimo nėra. Be to, tas pats įsakymas nurodo, kad išsėtinės sklerozės diagnozei nustatyti šie tyrimai nėra būtini.
Ar tikrai privalome papildomai sukelti žmogui stresą, galvos skausmų riziką po procedūros, eikvoti pinigus, nes kažkas nusprendė įtvirtinti tokią tvarką, kuri nėra paremta jokiais moksliniais įrodymais?
– Ar laukti specialisto konsultacijos Jungtinėje Karalystėje reikia tiek pat ilgai, kaip ir Lietuvoje?
– Viskas priklauso nuo paciento būklės. Pavyzdžiui, žmogus skundžiasi galvos įtampos skausmu jau trejus metus. Kai toks pacientas siunčiamas pas mus, jį užrašome planine tvarka. Šiuo metu neurologo konsultacijos reikia laukti 12–20 savaičių.
Kitas scenarijus: pacientas taip pat skundžiasi galvos skausmais, jie stiprėja, atsiranda koordinacijos sutrikimų, sunkiau koncentruoti dėmesį. Kai pamatau tokį siuntimą, rytojaus dienai skiriu galvos kompiuterinę tomografiją ir po tyrimo jį iš karto konsultuoju.
Pacientas siuntimo į rankas negauna ir pats neieško, pas ką užsiregistruoti.
Beje, Anglijoje yra visai kitokia siuntimų pas specialistus tvarka. Pacientas siuntimo į rankas negauna ir pats neieško, pas ką užsiregistruoti. Sistema kompiuterizuota: šeimos gydytojas išsiunčia siuntimą, tarkime, neurologo konsultacijai. Visi siuntimai atkeliauja elektroniniu būdu.
Neurologas peržiūri juos ir nusprendžia, ar ligonį konsultuoti skubos ar planine tvarka. Tačiau siuntimas gali būti ir atmestas, ko nėra Lietuvoje, t. y. jei specialistui iš siuntimo yra aiški diagnozė, jis tiesiog šeimos gydytojui surašo rekomendacijas, kaip gydyti.
Teigiama, kad tokia sistema yra labai efektyvi, jeigu atmetama iki 20 proc. siuntimų, nes taip sutaupomas tiek gydytojo, tiek paciento laikas, o pacientas greitai gauna reikalingą gydymą.
– Vardijate daug absurdiškų sprendimų Lietuvoje. O ko galime pasimokyti iš Jungtinės Karalystės?
– Labai džiaugiuosi, kad pagaliau Lietuvoje pajudėjo sveikatos apsaugos sistemos reforma. Sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą dar ilgai kals prie kryžiaus, bet jis pagaliau pajudino sistemą, kuri ilgai krito žemyn ir dabar trenkėsi užpakaliu į žemę.
Palaikau ketinimus mažinti ligoninių ir lovų skaičių, bet tai turėtų remtis racionaliais poreikių paskaičiavimais ir užtikrinant, kad Lietuvos žmonių medicininių paslaugų kokybė nenukentės.
„Eurostato“ duomenimis, Lietuva yra viena iš pirmaujančių ES šalių pagal gydytojų ir lovų skaičių, tačiau gyventojų sveikatos rodikliai nedžiuginantys. Todėl natūralu, kad keliamas medicininio tinklo optimizavimo klausimas ir siūlomos reformos.
Kai Anglijoje pasakau, kad Vilniaus mieste yra 200 neurologinių lovų, niekas nesupranta, apie ką aš kalbu. Jie mano, kad tiek lovų visoje ligoninėje, nes negali būti tiek ligonių, kuriuos reikėtų guldyti. Daugelį problemų galima išspręsti puikiai išnaudojant dienos stacionaro struktūrą. Jei neurologiniam ligoniui reikia atlikti liumbalinę punkciją ar sulašinti vaistus į veną, jis neguldomas į stacionarą ir taip sutaupomos lėšos, nes stacionarinis lovadienis yra brangesnis už dienos stacionaro paslaugas.
-
Lietuvos sveikatos sistemos apžvalga – pasaulio ekspertų akimis
-
Pacientai sunerimę: užsimota išgyvendinti privačią mediciną ir paciento teisę rinktis?
-
Užsimota iš esmės reformuoti sveikatos apsaugą: kas laukia pacientų ir gydytojų?
-
Pateikti ligoninių reitingai pašiurpino jų vadovus: medikai jaučiasi įžeisti ir įskaudinti
Lenkiu galvą prieš žmones, Lietuvoje sukūrusius klasterių sistemą, kuri rūpinasi širdies ir kraujagyslių ligomis sergančiais pacientais. Dabar Lietuva turi geresnę skubios insultų pagalbos tarnybą nei Jungtinė Karalystė, todėl britams tenka vytis lietuvaičius šioje srityje. Tačiau Lietuvoje labai trūksta geriatrinės pagalbos – specialistų, kurie užsiimtų pacientais, kuriems per 75 metus, juos prižiūrėtų ir teiktų jiems visas reikalingas paslaugas.
Dar viena sritis, kuri Lietuvoje skinasi kelią, bet labai lėtai, yra skubios medicinos pagalbos tarnyba. Šiuo metu Lietuvoje ligoninės priėmimo skyriuje pacientai tikisi, kad juos apžiūrės specialistas – neurologas, kardiologas ar pulmonologas. Jungtinėje Karalystėje pacientą pasitinka skubios medicinos pagalbos gydytojas, kurio kvalifikacija labai aukšta ir kuris pats gali išspręsti didžiąją dalį problemų. Todėl specialisto konsultacija priėmimo skyriuje tampa mažiau reikalinga.
A.Verygą dar ilgai kals prie kryžiaus, bet jis pajudino sistemą, kuri ilgai krito žemyn ir trenkėsi užpakaliu į žemę.
Dar vienas absurdas vertas dėmesio. Specialistų pritraukimo sveikatos netolygumams mažinti programa – bendras ES ir Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų projektas, kuris finansuos papildomas 36 rezidentūros vietas.
Baigę rezidentūros studijas gydytojai–specialistai vyks dirbti į mažas ligonines. Žiūrint iš gydytojo specialisto pusės, darbas mažame miestelyje neužtikrins pakankamo ligonių srauto, todėl kvalifikacija kris, o tai turės įtakos ir patiems pacientams.
Nesu matęs atliktų paskaičiavimų, kiek ir kokių gydytojų Lietuvai reikia dabar ir ar jų reikės tiek po 5–10 metų. Akivaizdu, kad medicininių paslaugų tinklo optimizavimas yra būtinas, bet turi puikiai funkcionuoti infrastruktūra ir pacientų transportavimo klausimai tarp centrinių ligoninių ir periferinių medicininių įstaigų.
– Pas mus ši infrastruktūra kaip tik nesutvarkyta. Greitosios medicinos pagalbos tarnybos rajonuose skundžiasi, kad joms trūksta automobilių, ir plėšosi tarp ligonių pervežimo ir realių iškvietimų.
– O kam ligonių pervežimui naudoti greitosios pagalbos automobilį su brangia, specializuota įranga? Galima įsigyti 6 ar 8 vietų autobusiuką, kuris važinėtų tam tikru dažnumu ir išvežiotų pacientus. Ši sistema puikiai funkcionuoja kitose šalyse.
Pagaliau ar visada reikia pacientą siųsti į didesnį centrą, kuriame sukoncentruotas didelis specialistų skaičius? Galima padaryti visai kitaip – kad specialistai keletą kartų per savaitę atvažiuotų į rajonus ir pakonsultuotų vietinius pacientus. Daliai jų teks vykti į didesnį centrą dėl tyrimų, bet ne visiems. Jungtinėje Karalystėje ši praktika labai plačiai taikoma.
