Kas galingesnis – medicina ar Dievas?
Medicinos sociologija ir antropologija yra sritys, kurios XX a. pradžioje gana stipriai sudrumstė socialinių mokslų vandenis ir sukritikavo iki tol buvusias pastangas suprasti bei paaiškinti žmogaus prigimtį ir elgseną. Sociologija nuėjo sekdama paskui modernios visuomenės žmonių elgsenas, bandydama jas paaiškinti, tuo tarpu antropologija praplėtė savo žiūros ribas ir siekė parodyti, kad egzistuoja ne vien tik vakarietiškos kultūros mąstysena ir gyvenimo būdas, bet yra daugybė kitų kultūrinių modelių, per kuriuos žmonės patiria save ir pasaulį, kuriame gyvena. Tuo metu lyg iš gausybės rago pylėsi vis nauji etnografiniai tyrimai, atliekami ne moderniose, bet archajiškose, tradicinėse kultūrose, kurių pagrindu antropologai negailestingai kritikavo etnocentrišką kapitalistinę mąstyseną, o kartu ir jos principais grįstą vakarietišką biomediciną. Ne už tai, kad žmones išlaisvina iš kančios ir skausmo, bet todėl, jog buvo laikoma teisingiausia ir racionaliausia medicina, o visos kitos, su sveikatos priežiūra susijusios žmonių žinios ir praktikos, buvo laikomos jokio objektyvaus, t. y. mokslinio, pagrindimo neturinčiomis, todėl neefektyviomis, primityviomis, neracionaliomis ir netgi kenksmingomis.
Žinant tai, kad kaip tik tuo metu biomedicina vieną po kito laimi įspūdingus mūšius prieš infekcines ligas, sukuria antibiotikų, vakcinų ir išaiškina daugybės ligų epidemiologiją, nėra sunku suprasti, kodėl tuo metu ji pelnė tokį didžiulį žmonių pasitikėjimą. Šių ir daugelio kitų medicinos laimėjimų kontekste Vakarų pasaulį apima savotiška euforija ir tikėjimas, kad medicina bei mokslas lyg koks Dievas pagaliau išsprendė didžiausias žmonijos problemas: viduriavimą, tuberkuliozę, tymus ir daugelį kitų.
Taip XX a. biomedicina tampa dominuojančia, galinga ir įtakinga galios institucija Vakaruose bei ilgam įtvirtina biomedicininį modelį kaip teisingiausią medicinos mokslo filosofiją bei jos pagrindu išplėtotą praktiką. Biomedicininis modelis reiškia, kad bet kurios ligos priežastis visada yra fiziologinio/anatominio pobūdžio, o psichologiniai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai paprastai yra atskiriami nuo sveikatos, pilnatvės, ligų ir jų gydymo. Kitaip tariant, dominuoja kūno bei proto dualizmo filosofija ir manoma, kad visa tai, ką galima apie žmogaus kūną sužinoti laboratorijose, yra objektyvu ir tikra, o tai, kas yra žmogaus galvoje, prote, dvasioje, yra neapčiuopiama, neišmatuojama, subjektyvu ir gal dėl to net neverta į tai gilintis.
Pastarasis modelis tapo vis labiau kritikuojamas, kai juo buvo bandoma paaiškinti ir gydyti ne ūmias infekcijas, kurios žmoniją vargino iki pat XX a., bet lėtines ir psichikos ligas, kurios greitai išryškėjo vakcinomis ir antibiotikais suvaldžius ūmių infekcijų protrūkius. Kapitalistinių Vakarų pasaulio visuomenių plėtrą lydėjo sparčiai išaugęs psichikos ligų skaičius, tačiau prireikė nemažai laiko suprasti, kad šios ligos yra mažiausiai cheminės ir chirurginės. Lygiai tas pat nutiko ir su įvairiomis lėtinėmis ligomis, buvo suvokta, kad žmonių gyvenimo būdas ir įpročiai, tai yra socialiniai ir kultūriniai veiksniai bei jų supratimas yra esminė priemonė kovojant su šiomis ligomis.
Kitaip tariant, tapo pernelyg sudėtinga visas žmonijos sveikatos problemas paaiškinti tik virusais, bakterijomis ir mikrobais. Nes net ir tais atvejais, kai liga aiškinama virusais ar bakterijomis, tapo sudėtinga suprasti, kodėl suserga ne visi visuomenės nariai, o tik kai kurie, kodėl infekcijos židinių atsiranda ten, kur atsiranda. Kaip iš pirmo žvilgsnio nieko bendro tarpusavyje neturintys tokie dalykai, kaip italų kasdieninis įprotis kavą gerti ne namuose, bet kavinėse ir sveikinimasis be jokios privačios erdvės išlaikymo, gali būti susiję su sparčiu COVID-19 išplitimu Šiaurės Italijoje? Šiandien mes žinome, kad tai yra ypač stipriai susiję dalykai. Todėl palaipsniui biomedicinai buvo siekiama suteikti daugiau socialumo bei kultūriškumo ir pereiti prie vadinamojo biopsichosocialinio modelio, kuriame siekiama atsižvelgti ne tik į fiziologinius, bet ir į visus kitus (kultūrinius, socialinius) galimus faktorius, kurie lemia žmonių sergamumą bei jų galimybes susigrąžinti sveikatą. Tačiau šioje vietoje mes vis dar intensyviai bandome pasiekti sąmoningumą šią teoriją perkeldami į praktiką. Dabartinis COVID-19 pandemijos kontekstas leidžia labai akivaizdžiai matyti, kad kovojame labai panašų karą kaip ir prieš pusantro šimto metų ar net anksčiau.
Medicinos socialumas ir kultūriškumas
Man, kaip medicinos antropologei, pagrindinė mintis, kuri lydi nuo pat pirmųjų COVID-19 epidemijos, o vėliau ir pandemijos savaičių, yra apie tai, ką dar 1847 m. vokiečių medikas Rudolfas Virchowas suprato apie moderniąją mediciną: medicina pirmiausia yra socialinis mokslas ir tai glūdi jos pačios kaulų čiulpuose. Po to, kai ši idėja buvo publikuota moksliniame medicinos leidinyje, tai tapo ne tik asmenine pergale gydytojo karjeroje, bet ir sukėlė tikrą kognityvinę revoliuciją visoje modernios medicinos mokslo filosofijoje. Tiesą sakant, visa medicinos sociologija ir antropologija būtent ir yra apie tai, ką 1848 m. Rudolfas Virchowas suprato ir atskleidė Silezijoje tyrinėdamas šiltinės epidemijos protrūkį. Atlikęs stebėjimus, gydytojas nustatė, kad pagrindinės kilusios epidemijos priežastys yra prastos gyvenimo ir darbo sąlygos, menkavertė mityba ir sanitarijos nebuvimas, t. y. socialiniai ir kultūriniai faktoriai, kurie lėmė infekcijos protrūkį. Kokia sena naujiena! Bet pažvelkime, kaip ši sena naujiena atrodo šiandienos kontekste ir kokią retoriką girdime praėjus daugiau nei 170 metų po šios progresyvios idėjos paskelbimo.
Gyvename XXI a., tačiau susidūrę su viruso sukelta pandemija mes vėl lyg magiška laiko mašina nusikeliame atgal į XIX amžių ir kalbame apie tai, kaip svarbu suvokti ir laikytis asmeninės higienos, sąmoningai išbūti saviizoliacijoje ir taip apsaugoti save bei kitus. Ar tai, kad mes daugiau nei po pusantro šimto metų kovojame tais pačiais ginklais, rodo, kad kognityvinė žmonijos raida vyksta tikrai stebėtinai lėtai? Ar tai rodo, kad mūsų kultūrinis ego yra toks didelis, jog galvojame, kad esame daug pranašesni, nes turime ypatingų supergalių kurti dirbtinį intelektą, skaityti DNR, kurių neturėjo ankstesnės kartos, ir dėl to savaime galime nebijoti nieko? Ar todėl mes šiandien tampame antivakseriais, kad leidžiame sau manyti, jog ankstesnės kartos jau amžiams laimėjo visas kovas, o prieštarauti šiuolaikiniam mokslui yra tiesiog identiteto dalis ir šiuolaikinio sąmoningumo demonstravimo būdas? Ar mes sau leidžiame elgtis taip, kaip patogu, nes kiekvienas pats sau esame autoritetas? Ar tai rodo, kad sėkmingai išmokome būti individualistais, bet neišmokome atsirinkti, kada tai būtina, o kada ne. Prie šiuolaikinės visuomenės individualizmo sugrįšiu šiek tiek vėliau, o šioje vietoje dar šiek tiek pakalbėkime apie medicinos socialumą ir kultūriškumą.
COVID-19 yra tas pats virusas ir Kinijoje, ir Lietuvoje, tačiau tai, kaip skirtingai į šią viruso sukeltą pandemiją reaguoja skirtingi pasaulio regionai ir net atskiros valstybės, rodo labai skirtingus kultūrinius ir socialinius dalykus. Priklausomai nuo to, kokiame sociokultūriniame kontekste stebėsime šią pandemiją, rasime ir kultūriškai įvairių praktikų bei atsaką į susiklosčiusią situaciją: sergamumo slėpimą (Iranas, Turkija, Baltarusija), naivų tikėjimą savaimine baigtimi be didesnių pasekmių (Italija, Kinija, Ispanija), ignoravimą dėl ekonominio stabilumo (JK, Švedija), fatališko susitaikymo dėl ribotų išteklių (Indija ir kt. mažiau turtingos valstybės) bei kitas.
Pažiūrėkime, ką daugiausia šiuo metu viešojoje erdvėje girdime iš medikų ir kitų medicinos srities ekspertų? Tikrai ne apie tai, koks yra COVID-19 gydymo protokolas, kokie moksliniai sprendimai padaromi kuriant vakciną ir vaistus, o apie tai, kokius socialinius santykius turėtume palaikyti esamoje situacijoje, kokia yra ir kokia turėtų būti visuomenės reakcija į pačią pandemiją ir jos sukeltus iššūkius, apie tai, kaip pandemija keičia žmonių elgsenas ir nuostatas, susijusias su sveikatos priežiūra ir kitais dalykais, pavyzdžiui, skiepais, apie tai, kas serga, o kas ne, kodėl serga ir kodėl neserga, kas gali būti gydomas, o kas ne, kokių ir kaip atsiranda mitų, susijusių su liga ir jos gydymu, kokiais naujais būdais žmonės organizuoja kasdienį gyvenimą ir rutiną pandemijos akivaizdoje, kaip pasikeitė komunikacijos formos bei daugelį kitų. Ir tik labai mažai žinome apie tai, kas vyksta už uždarų mokslinių laboratorijų durų, kuriose intensyviai bandoma, pasitelkiant mokslą, sukurti vakciną bei vaistus gydyti COVID-19. Nes kaip sociologas M. Foucault savo knygoje „The Birth of the Clinic“ (liet. „Klinikos gimimas“) rašė, medicina yra visai ne apie vaistus, o apie tai, kas, kada ir kaip jų gali arba negali skirti bei vartoti.
Kiek kainuoja individualizmas?
O dabar grįžkime prie individualizmo, nes tai yra dar vienas dalykas, apie kurį norisi kalbėti šios pandemijos metu. Paaiškėjo, kad, gyvendami super individualistinėje visuomenėje, nebesugebame mąstyti tokiomis kategorijomis kaip visuomenės sveikata. Kai nuo mažens esame socializuojami mąstyti tik apie save, būti atsakingiems tik už savo pilnatvę ir gerovę, net tokių kritinių situacijų kaip pandemija akivaizdoje pasirodė pernelyg sudėtinga pasitelkti empatiją ir galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus.
Šioje vietoje kiekvienam labai praverstų sociologinė vaizduotė, nes visuomenės sveikata ir kolektyvinė atsakomybė pasirodė esanti sunkiai suvokiamas dalykas, o pastangos susitelkti ir karantino metu likti namuose, izoliuotis grįžus po kelionės ar po kontakto su sergančiaisiais truko stebėtinai ilgai. Kelias savaites trukęs galvojimas apie tai, kad aš sveikas ir nebijau užsikrėsti, nes nuo COVID-19 miršta tik silpnieji, t. y. sergantieji lėtinėmis ligomis ir vyresnio amžiaus žmonės, yra toks pat trumparegiškas, kaip ir tų medikų, kurie grįžę po kelionių jau kitą dieną išėjo dirbti į ligonines ir, kaip netikėta, būtent pas tuos, silpniausiuosius. Labai taiklus bandymas sužadinti visuomenės vaizduotę ir suprasti padėties rimtumą buvo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro gydytojos epidemiologės Daivos Razmuvienės, kuri vieno kreipimosi į visuomenę metu žmones ragino įsivaizduoti, kad vyksta karas, o virš mūsų galvų lyg bombos skraido virusas. Klausantis tokio gydytojos sugretinimo kyla mintis, negi XXI a. žmogus nuėjo tik tokį kelią, kad vis dar jį reikia drausminti kaip mažą vaiką… plauk rankas, neik į lauką, pakentėk be saldainių ir žaislų…
Superherojų efektas
Atskirai norisi pakalbėti apie heroizmą. Taip, medikai ir visi kiti sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai šiuo metu yra tikri superherojai. Manau, kad dabar išaugęs pasitikėjimas sveikatos priežiūros sektoriumi būtų matuojamas kartais, o ne procentais. Ir tikrai būtų keista to nesulaukti, pasibaigus pandemijai. Tačiau šioje vietoje taip pat norisi pakalbėti ir apie tai, kas privertė prisiminti puikaus sociologo Ivano Illicho dar praėjusiame amžiuje išsakytą mintį: mažiau medicinos – daugiau sveikatos. Iš pirmo žvilgsnio ši mintis gali nuskambėti kaip mažų mažiausiai apsišaukėlio kliedesys, nes kas daugiau, jei ne šiuolaikinė medicina gelbsti žmoniją nuo skausmo, kančios ir mirties. Tačiau Illichas to ir neneigia, jis tik tuometinės visuotinos euforijos ir tikėjimo, kad medicina yra absoliutus gėris, kontekste norėjo atkreipti dėmesį į tai, jog dažnais atvejais medicina ir medikalizuota sveikatos priežiūra tampa tik dar didesnio kentėjimo, nesėkmės, nesveikatos ir net mirties priežastimi.
Lygiai taip pat kaip ir socialinės nelygybės. Illichas labai daug kalbėjo apie modernios visuomenės medikalizavimą ir žmonių tapimą priklausomais nuo medicinos, o kad būtų lengviau įsivaizduoti apie ką konkrečiai, paminėsiu tik tokius atvejus, kai, pavyzdžiui, žmogus, gydomas chemoterapija, galiausiai miršta ne nuo ligos, kuri buvo pradžioje gydoma, bet nuo gyvybiškai svarbių organų nepakankamumo, kurį sukėlė pats gydymo metodas, nualindamas visą organizmą. Arba tai, ką stebime dabar, kai ligoninėje žmogus miršta nuo COVID-19, nes jį užkrėtė infekuotas medicinos personalas, o ne nuo onkologinės, plaučių, širdies, kvėpavimo takų ar kitos ligos, dėl kurios buvo patekęs į ligoninę. O kur dar chirurginės, medikamentinės ir kt. intervencijos, kurios neabejotinai visada turi išliekamąjį poveikį. Paradoksalu, kad tai, kas buvo sukurta spręsti sveikatos problemas, šiuo metu kai kuriems jau tapo mirties priežastimi. Šalutinis medicinos poveikis ir rizika žmonių sveikatai, kurį kruopščiai aprašė Illichas, yra sveikatos priežiūros sistemoje esančių žmonių kasdienybė, tačiau dabar tai galime ryškiai matyti net tie, kurie nesame (arba kol kas dar nesame) jos dalimi.
Ir pabaigai dar vienas šiandien pastebėtas žmonių trumparegiškumas – manymas, kad esi sveikas ir COVID-19 tau ne grėsmė. Pasitikėjimas savimi yra puikus dalykas, bet šiuo atveju tai negalioja. Šiuolaikinė visuomenė yra sveikų ligonių visuomenė. Įvairiomis lėtinėmis ligomis serga vis daugiau žmonių, jie vis jaunesni: diabetas, širdies kraujagyslių, plaučių, onkologinės ir kitos ligos. O kiek yra žmonių, jau persirgusių onkologinėmis bei kitomis lėtinėmis ligomis ir taip pat esančių padidėjusios rizikos kategorijoje. O kaip tie, kurie serga, bet dar nežino, kad serga? Tada mes girdime, kad mirė, nors nepriklausė jokios rizikos kategorijai… Pagaliau lieka labai neaišku, apie kokią visuomenės dalį mes kalbame, kurią galėtume įvardinti kaip žmones be rizikos.
Tai yra tik keletas sociologinių / antropologinių pastebėjimų, kuriuos kasdien galima papildyti vis naujais, tačiau labiausiai dabar norisi ne pildyti šį sąrašą, o kuo greičiau sugrįžti į auditorijas… Sveikatos visiems!
Teksto autorė dr. Daiva Bartušienė yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros lektorė.
