Tai tik vienos iš tūkstančių istorijų apie vėžį pradžia. Šį kartą ją papasakojo mūsų pašnekovas Kęstutis, kuriam buvo diagnozuotas žarnyno vėžys.
Kęstutis jautėsi gerai, todėl ir svorio netekimas jo negąsdino. Užtat visai kitokia buvo žmonos ir dukros reakcija – moterys nedelsdamos liepė eiti pas gydytoją. Šeimos gydytojai irgi nepatiko toks staigus svorio netekimas, ji paklausinėjo apie tuštinimąsi, ar nėra skausmų pilvo srityje. Kęstutis jokių skausmų nejautė, tačiau tuštinimosi įpročiai iš tiesų buvo pasikeitę: kartais užeidavo staigus noras pasituštinti, tada viduriai būdavo laisvi, tačiau po to keletą dienų ar net savaitę visai nesituštindavo. Gydytoja pasiūlė dalyvauti storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje ir atlikti slapto kraujo paieškos išmatose testą. Šis tyrimas ir tapo pirmuoju sunkios ligos pranašu. Išmatose buvo rasta kraujo, ir Kęstutis buvo nusiųstas pas specialistus. Buvo atlikta kolonoskopija. Tyrimo metu buvo aptikta polipų, kai kurie buvo dideli. Biopsijos rezultatai irgi nenudžiugino – buvo nustatyta vėžinė liga.
Storosios žarnos vėžys gydomas geriausiai
Šiuo metu taikomi šie vėžio gydymo būdai: esant galimybei, piktybinis auglys šalinamas chirurginiu būdu, taip pat gali būti paskirta spindulinė terapija (gydymas jonizuojamąja spinduliuote), chemoterapija ir taikinių (biologinė) terapija. Dažnai skiriamas sudėtinis gydymas, kai vienu metu taikomi šių metodų deriniai.
Viena vertus, storosios žarnos vėžys – viena dažniausių ligų ir užima trečią vietą vėžinių ligų sąraše, kita vertus, tai kone geriausiai gydoma vėžio forma. Aišku, viskas priklauso nuo ligos stadijos: jei nustatoma ankstyva ligos stadija, dauguma ligonių visiškai pasveiksta. To tikėjosi ir Kęstutis. Jam buvo paskirta operacija, po to chemoterapijos kursas. Po chemoterapijos seansų kelias dienas būdavo silpna, sunkiai vaikščiodavo, svaigdavo galva. Neišvengė pykinimo ir vėmimo priepuolių, vargino ir rankų bei kojų dilgčiojimas, tirpimas. Nors šiuolaikinis chemoterapinis gydymas sukelia ir daug mažiau nepageidaujamų poveikių, tačiau jie vis tiek neišvengiami. Tiesa, gydytojai paskiria ir juos palengvinti galinčių vaistų.
Kęstutis visą laiką domėjosi liga ir bendradarbiavo su gydytojais: klausdavo jų apie viską, nebijodamas pasirodyti neišmanėliu. Teiravosi apie jam paskirtą gydymo būdą, apie galimus šalutinius poveikius, apie tai, kaip tuos šalutinius poveikius galima sušvelninti, kaip greičiau atkurti jėgas po alinančios chemoterapijos, tarėsi dėl natūralios medicinos ir alternatyvių priemonių sveikatai palaikyti (maisto papildų, fitoterapijos, homeopatijos), domėjosi fizine veikla, kuria galėtų užsiimti.
Kad naudingas augalas nevirstų kenksmingu
Žolininko V.Skirkevičiaus teigimu, labai mėgstame gręžtis į svetimas šalis, perimti jų patirtį, gyvenimo būdą. Kažkodėl manoma, kad kone viskas, kas auga Kinijoje ar Japonijoje, yra panacėja. O juk ir mūsų šalyje yra daugybė vertingų vaistinių augalų, kurie, beje, artimesni mūsų genetikai, organizmui, nes jų vartojo ir mūsų senoliai. Sergant vėžiu gali būti naudingos įvairios vaistažolės, nes juose pakankamai antioksidantų, t.y. medžiagų, kuriomis jie patys ginasi nuo aplinkos žalos, ir automatiškai tos medžiagos yra naudingos žmogui. Svarbesnis klausimas – koks ligonis, kaip ir kokius augalus vartos.
„Vartojau ir dariau viską, kad tik pasveikčiau ir kuo greičiau atgaučiau jėgas. Labai nenorėjau tapti našta savo mylimoms moterims, – sako Kęstutis. – Buvau nusipirkęs ugniažolės vaistinėje. Ketinau pats pasidaryti užpilą: ant pakuotės buvo parašytas vartojimo būdas. Sustabdė žmona, pasakė, kad sergu ne paprasta peršalimo, o onkologine liga, todėl neturėčiau eksperimentuoti su savo sveikata, kad geriau vartoti jau pagamintų vaistinių preparatų, kurių sudėtis žinoma, kurių dozės aiškiai nurodytos. Vaistažolių arbatos ar užpilai, pagaminti savavališkai, gali mirtinai apnuodyti. Vaistiniai augalai, kaip ir cheminiai vaistai, vartojami netinkamai, gali pakenkti. Jų negalima gerti kada ir kiek panorėjus.“
Vaistinėje pasiteiravęs Kęstutis sužinojo, kad kartu su Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Fitoterapijos laboratorija yra sukurtas specialus preparatas su ugniažole. Šis preparatas nėra vaistas nuo vėžio ir nepakeičia gydymo. Jis skirtas sergantiesiems onkologinėmis ligomis mitybai reguliuoti, kai yra susilpnėjęs ląstelinis imunitetas, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, pasireiškiant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams.
Šiame preparate ugniažolė įvilkta į kietąją tabletę, kuri ištirpsta plonajame žarnyne, o ne skrandyje, t. y. ten, kur nėra rūgščių, ir taip išsaugomos jos savybės. Kartu tai saugus ugniažolės kiekis, nes netinkamai pavartota ugniažolė gali būti pavojinga ir net nuodinga. Preparato rekomenduojama gerti ryte ir vakare, ne mažiau kaip pusę metų, kad visada būtų užtikrintas tam tikras ugniažolės kiekis kraujyje.
Rūpintis sveikata niekada ne vėlu
Mokslininkai daug dirba siekdami išsiaiškinti vėžio priežastis, kurdami nuo ligos išvaduojančius gydymo būdus, ieškodami ligos prevencijos priemonių. Deja, kol kas nė vienas iš šių klausimų nėra išspręstas iki galo. Tačiau, kaip ir kitoms, onkologinėms ligoms didelę įtaką daro gyvenimo būdas: žalingi įpročiai, mityba, fizinis aktyvumas. Po ligos Kęstutis daugiau dėmesio ėmė skirti būtent šioms gyvenimo sritims. Dabar jis atidžiai renkasi produktus, maistą gamina namie, aktyviai sportuoja. Kęstutį palaiko žmona: nuo šiol jie kelis kartus per savaitę užsiima šiaurietišku ėjimu, porą vakarų skiria šokiams. Nepamiršta ir svarbiausios profilaktikos priemonės – reguliariai tikrintis ir lankytis pas gydytojus.
