Anot VU Specialiosios psichologijos laboratorijos vedėjo Albino Bagdono, įdomu tai, kad dabar destruktyviu vadinamas elgesys kadaise žmogui buvo naudingas.
– Kodėl žmogus renkasi situacijas, kurios jam labai pavojingos?
A.Bagdonas: Nuo akmens amžiaus praėjo maždaug 40 tūkst. metų, mes beveik nesikeičiame, nebeveikia mūsų natūrali atranka. Tam, kad ji (pvz., kokia nors baimė) susiformuotų, reikia laiko, maždaug 1 000 metų ramaus gyvenimo – tada mūsų genuose užsifiksuotų svarbūs adaptyvūs elgesio ypatumai.
Viena iš biologinių teorijų, kuri aiškina rizikingą elgesį, teigia, kad pastaruoju metu gyvenimas yra per daug ramus, nebėra rizikos, tarkim, nebereikia saugotis gyvačių ar kitų dalykų, ir žmonėms tiesiog nuobodu.
Visa tai, ką mes dabar vadiname destruktyviu elgesiu, yra paradoksas, nes anksčiau tai buvo naudingas elgesys, pavyzdžiui, noras riebaus, saldaus maisto ir t. t. Kadangi šis mechanizmas išliko, vaikui, paragavusiam kažko saldaus, tam tikras malonumas užsifiksuoja. Ir alkoholio apytaka mūsų organizme yra „įkomponuota“, nes mūsų protėviai, ir kol dar buvo beždžionių lygio, ir vėliau, ar vaisius prinokęs, ar ne, nustatydavo pagal alkoholio kiekį.
– Bet alkoholio kiekis labai mažas?
A.Bagdonas: Taip, bet to pakako. Tas pojūtis atliko labai svarbią funkciją – kadangi aplink daug konkurentų, tas, kuris gabesnis, gudresnis, jautresnis alkoholio kvapui arba skoniui, pirmas vaisių ir suvalgo. Iš esmės mums ir narkotikai „įkomponuoti“ – mūsų smegenyse nedideliais kiekiais gaminami hormonai endorfinai panašūs į narkotikus.
– Kalbėjote apie medžiagas, kurias žmonės vartoja ir kurių nuo seno gaudavo mažais kiekiais, bet yra ir tam tikras rizikingas elgesys: bijome gyvatės, bet nebijome atlekiančio automobilio ir drąsiai neapsidairę žengiame į gatvę.
A.Bagdonas: Tuo laiku tai buvo labai svarbu – žmonėms gyvatės buvo labai pavojingos. Pamatęs gyvatę, žmogus reaguodavo: sustingdavo, bėgdavo ar čiupdavo pagalį. Kadangi automobilių akmens amžiuje nebuvo, mes nesame prisitaikę bijoti – praktiškai jokie atrankos mechanizmai nebesivysto ir nebeveikia, nes jie susiformavo prieš 40 tūkst. metų. [...]
L.Bulotaitė: Viena iš biologinių teorijų, kuri aiškina rizikingą elgesį, teigia, kad pastaruoju metu gyvenimas yra per daug ramus, nebėra rizikos, tarkim, nebereikia saugotis gyvačių ar kitų dalykų, ir žmonėms tiesiog nuobodu. Kadangi jiems reikia kažkokio sužadinimo, jie bando rizikuoti. Anksčiau rizikuodavo dauguma žmonių, nes tik rizikuojant buvo galima išgyventi. Dabar to nebereikia, o noras rizikuoti yra likęs kaip rudimentas, atavizmas.
Kai kurie mokslininkai sako, kad, norint to išvengti, reikia suteikti žmonėms daugiau naujų įspūdžių. Pavyzdžiui, net yra teorijų, sakančių, kad žmonės, kurie eina į atrakcionus (pvz., amerikietiškus kalnelius), mažiau rizikuoja gyvenime, nes patenkina šį savo poreikį. Jie gauna tiek įspūdžių ir patiria tiek nuotykių, kad jiems nebereikia to patirti vartojant alkoholį, narkotikus.
Nelabai sutikčiau, kad alkoholis, riebus maistas ir kt. yra sąmoningas kenkimas sau. Tie, kurie tai daro, nemano, kad sau kenkia – tuo metu jie patiria malonumą. Vargu ar rūkymą galima vadinti destrukciniu elgesiu, nes reikėtų analizuoti, ką rūkymas suteikia. Kadangi jis suteikia malonumą, mesti yra sunku – žmogus visai nenori atsisakyti malonumo. Taigi reikėtų galvoti, kokį malonumą rūkymas suteikia ir kaip būtų galima tą pasitenkinimą gauti kitokiu būdu.
– Yra teorija, kad žmonės nevengia medžiagų ar situacijų, kurios yra pavojingos, bet kenkia labai iš lėto ar neužmuša iš karto.
A.Bagdonas: Nėra vieno veiksnio, kuris nulemia elgesį – visada yra kompleksas. Rizikingas elgesys – viena iš žmogaus savybių. Bet ne vien žmogaus, o daugelio gyvūnų – jie irgi rizikuoja, domisi, visur kiša nosį. Išskirčiau du socialinius žmogaus „porūšius“ – konservatorius ir liberalus. Dėl liberalų siekimo rizikuoti, domėtis naujovėmis ir t. t. žmonės ir išplito po visą žemę. Taigi rizika, galima sakyti, lėmė ir žmonijos progresą. O konservatoriai užfiksuodavo tas aplinkybes ir sąlygas, kuriomis patogiau gyventi, kurios pastovesnės, nereikia daug energijos naudoti ir t. t. Taigi mechanizmas daug sudėtingesnis.
Rizikingas elgesys – viena iš žmogaus savybių. Bet ne vien žmogaus, o daugelio gyvūnų – jie irgi rizikuoja, domisi, visur kiša nosį.
– Mūsų laidos klausytoja domisi, kodėl žmonės vis tiek rūko.
A.Bagdonas: Mes kiekviename žingsnyje sprendžiame adaptacines problemas ir turime dvi mąstymo rūšis – greitąjį ir lėtąjį (racionalųjį) mąstymą. Be abejonės, pirmauja labai glaudžiai su emocijomis susijęs greitasis mąstymas, atėjęs iš mūsų tolimos praeities. Pavyzdžiui, kadangi žmogus yra agresyvi būtybė (vyrų tas smegenų gabaliukas truputėlį didesnis nei moterų), supykus, ginant savo teritoriją, save, šeimą, sureaguojama labai staigiai (tarkim, paleidžiamas kumštis į darbą). Mes neturime stabdymo mechanizmų arba jie silpni.
Tik racionalus mąstymas gali sustabdyti, bet jis nespėja paskui greitąjį mąstymą: mes priimame sprendimą, padarome veiksmą, tik paskui apgalvojame. Tai mūsų paradoksalumas: mūsų įrankiai nugalabyti kitam žmogui silpni – palyginti su žvėrimis, neturime ilčių, stiprių dantų, žandikaulių, nagai mūsų menki, kad perplėštume kitam krūtinę. Bet žvėrys, kitaip nei mes, turi stiprius stabdymo mechanizmus. Kai užeina noras parūkyti, veikia emocijos, ir tada mes paklūstame dabarties potraukiui. O racionalusis mąstymas ateina tik po to – parūkius ateina mintis, kad negerai, reikėjo susilaikyti.
– Žmogus tarsi įspraustas į rėmus, kurių negali keisti, bet kiekvienas yra labai skirtingas, turi daug autonomijos.
A.Bagdonas: Mūsų mechanizmai suformuoti kaip potencinės galimybės. Iš tiesų mūsų smegenys labai plastiškos, ypač kai gimstame. Vaikas nėra visiškai tuščia lentelė, jis turi potencialių galimybių tapti žmogumi, išmokti kalbą ir t. t.
Nesame vabalai, nes šie – gyvūnų grupė, kurioje dominuoja instinktai. Viskas užfiksuota, iš anksto numatyta, nes sąlygos mažai besikeičia. Jei pasikeičia, vabalai neprisitaiko, o žmogus – kraštutinė būtybė. Toks mūsų smegenų plastiškumas. Vaikas gimsta, tuomet, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje atsiduria, prisitaiko. Tiksliau – pritaiko potencinę savo galimybę. Turime potencinę galimybę išmokti kalbą, bet išmokstame būtent tą, kokioje kalbinėje aplinkoje gyvename.
Turime ne tik evoliucinius adaptacinius, bet ir individualius adaptacinius mechanizmus. Tai lemia kokioje aplinkoje, kokioje šeimoje augame. Rizikingas elgesys, ypač psichologinio lygmens, pavyzdžiui, mazochizmas, priklauso nuo to, kaip su vaiku elgiasi mama, kaip su juo buvo elgiamasi šeimoje, kaip vystėsi santykiai su draugais ir pan.
– Kitas svarbus dalykas – tai, ką žmogus gali padaryti pats. Vieni žmonės rūko, kiti ne, vieni elgiasiu save naikina, kiti ne ir pan. Galime lyginti ne tik žmones, bet ir kultūras, šalis. Kodėl taip yra?
L.Bulotaitė: Pirmiausia apie autodestruktyvų elgesį. Tai reikėtų atskirti, nes elgesio priežastys skirtingos. Yra tiesioginės, kai žmogus save žaloja ir jau net kalbama apie savižudybę. Taip besielgiantis žmogus tikrai žino, kokios bus elgesio pasekmės. Kitoks elgesys priskiriamas prie rizikingo, jis – netiesiogiai autodestruktyvus, kai rūkoma, vartojamas alkoholis. Šiuo atveju žmogus nenori sau pakenkti, jis net negalvoja, kad daug geria, rūko ir pan.
Nemanau, kad be jokios priežasties nutariama nebegerti ir negeriama. Aišku, kad žmogaus gyvenime kažkas įvyko, dėl ko jis priėmė tokį sprendimą. Bet jei priklausomybė jau išsivysčiusi, pats žmogus retai kada gali liautis tai daręs.
Nemanau, kad be jokios priežasties nutariama nebegerti ir negeriama. Aišku, kad žmogaus gyvenime kažkas įvyko, dėl ko jis priėmė tokį sprendimą. Bet jei priklausomybė jau išsivysčiusi, pats žmogus retai kada gali liautis tai daręs. Priklausomybė yra tada, kai žmogus nekontroliuoja savo elgesio. Gali atsirasti ne tik psichologinė, bet ir fizinė priklausomybė. Ir kartais be vaistų, be specialisto pagalbos negalima jos įveikti.
– Kartais lėtinėmis ligomis sergantys žmonės nesilaiko paprasčiausių gydytojų nurodymų, kurie labai pagerintų jų gyvenimo kokybę. Kaip suprasti tokį elgesį?
L.Bulotaitė: Kai žmogus serga lėtine liga, bet nesilaiko gydytojo rekomendacijų – rizikingas elgesys. Ir iš sergančiųjų kai kuriomis ligomis maždaug 50 proc. rekomendacijų nesilaiko. Psichologai tyrinėja šį vadinamąjį gydytojų rekomendacijų nesilaikymo fenomeną, aiškinasi, kodėl taip yra. Čia galima kalbėti apie taip, kaip pakeisti savo elgesį, kuris susiformuoja per dešimtmečius. Jei aš valgau saldumynus ar riebų maistą ir staiga reikia viską pakeisti, nėra paprasta tai padaryti.
Manau, kad gydytojai, teikiantys rekomendacijas, turėtų suprasti, jog neužtenka žmogui pasakyti, kad jis nevalgytų ar negertų. Reikia žmogų pratinti po truputį. Paprastas pavyzdys – kava su cukrumi. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduojamą cukraus kiekį sumažino beveik per pusę.
Žmogui, kasdien geriančiam kavą su keturiais šaukšteliais cukraus, pasakius jo nebedėti, tikrai neįmanoma to padaryti. Ta kava ar arbata jam bus neskani. Tačiau jei bus pasakyta, kad vietoj keturių šaukštelių įsidėtų tris su puse, skirtumo jis nepajus. Po savaitės sumažins dar vienu šaukšteliu, ir tuomet galima tikėtis rezultato.
Žinoma, šis pavyzdys netinka mažinant alkoholio kiekį. Tačiau, kalbant apie cukrų ar fizinį aktyvumą, naujas elgesys neturi būti kančia. Dažnai tikime, kad gali nugalėti sveikas žmogaus protas, bet ne. Yra emocinių dalykų, yra malonumų, tad specialistai turėtų mąstyti apie kitokius būdus.
– Kartais žmonės supranta, kad turi priklausomybę, tai pripažįsta, bet pagalbos atsisako.
L.Bulotaitė: Jei atsisako pagalbos, nenori spręsti problemos. Turime pripažinti, kad kokia nors priklausomybė – ne bėda, o liga. Ligas gydo specialistai. Kol žmogus pats nenorės ko nors keisti, niekas nepasikeis, nors yra daug diskusijų apie prievartinį gydymą. Pradžioje prievarta galima, specialistai padėtų tam žmogui rasti motyvų. Nes jei jis pats jų nemato, nežino, kodėl turėtų keistis.
– Kalbant apie priklausomybes, ką gali padaryti šeima?
L.Bulotaitė: Pati šeima problemų neišspręs. Tai liga ir, kaip sirgdami bet kokia kita liga, mes kreipiamės į specialistus. Mus gydo ne šeima – bando, bet jei tai rimta liga, nesėkmingai. Jei šeimoje kažkas turi priklausomybę, turi keistis visa šeima. Žmogus gėrė ne vieną dieną ir ne savaitę, jo gėrimas paveikė visus.
A.Bagdonas: Keistis nelengva, nes gali būti spaudimas iš aplinkos, draugų. Tačiau yra žmonių, kurie atsilaiko, turiu tokių pavyzdžių. Jie tiesiog negeria kompanijose, ir viskas. Dabar tas spaudimas gal silpnėja, nes žmonės ėmė suprasti, kad tai – tikrai liga.
Prieš draudimus dalis visuomenės yra nusiteikusi, bet pats draudimas rodo, kad tai negerai. Juk jei nėra draudimų, kodėl reikia keistis? Draudimas padeda paaiškinti, kodėl žmogus turi taip elgtis.
– Taigi gydytojai turėtų atsižvelgti, kad žmogus ne visada racionaliai elgiasi ir keisti rekomendacijas. Kokie to pavyzdžiai galėtų būti?
L.Bulotaitė: Jei žmogus serga lėtine, ne infekcine liga, jam reikia keisti savo elgesį. Deja, mūsų sveikatos priežiūros sistemoje įprasta, kad gydytojas tik pasako, ką reikia daryti. Nėra gyvenimo būdo specialistų, apie kuriuos užsienyje vis daugiau kalbama. Jei pasakoma, kad reikia pradėti sportuoti ar nevalgyti tam tikro maisto, žmogus siunčiamas pas specialistą, kuris padeda rasti tinkamą būdą.
Nėra vieno recepto, ką reikia valgyti, ir pan. Žmonės skirtingi, gal vienam tai netinka. O kalbant su žmogumi, galima atsižvelgti į poreikius. Žinoma, jam rūpi sveikata, bet jis negali pakeisti savo gyvenimo itin greit. Manau, kad reikia dirbti su kitu žmogumi, padedančiu susikurti savo elgesio keitimo planą. Šis turėtų būti ne kančia, o malonus. Svarbu ir suprasti prasmę, kodėl reikia tai daryti. Žmonės dažnai to nesupranta ir mūsų išprusimas apie sveikatą yra gana žemas.
Taip yra dėl to, kad mūsų niekas apie tai nemokė, tik suteikė bendras anatomijos, fiziologijos žinias. Tačiau apie tai, kas yra sveika gyvensena, kokia viso to prasmė, kalbėta per mažai. Daug žmonių mano, kad, jei susirgo cukriniu diabetu ir jiems paskyrė vaistus, pakanka išgerti tik vaistus, o savo elgesio keisti nereikia. Pradėjus kalbėti apie tai, kad reikės keisti ir gyvenseną, jie nuoširdžiai nustemba. Tačiau kaip keisti? Pas jokį specialistą jų nenusiunčia.
– Ar yra kažkokių priemonių, padedančių kovoti su rizikingu elgesiu, tarkim, greitu važinėjimu, kalbėjimu telefonu vairuojant, vaikščiojimu be atšvaitų ir t. t.?
L.Bulotaitė: Manau, kad turi būti kompleksas. Prieš draudimus dalis visuomenės yra nusiteikusi, bet pats draudimas rodo, kad tai negerai. Juk jei nėra draudimų, kodėl reikia keistis? Draudimas padeda paaiškinti, kodėl žmogus turi taip elgtis.
A.Bagdonas: Bet tai reikia daryti nuo mažens. Mes per vėlai susigriebiame daryti tokius dalykus. Norint, kad formuotųsi įgūdžiai ir gyvenimo stilius, reikia pradėti tai daryti vaikystėje.
L.Bulotaitė: Pavyzdys gali tapti šiukšlių rūšiavimas. Vaikai rūšiuoja šiukšles, nes mokykloje esančios programos nuostabios. Bet, pamatę, kaip elgiasi jų tėvai, galvoja, kad nebūtina to daryti. Tie draudimai vienaip ar kitaip elgtis priverčia ir suaugusiuosius. Kalbėdami apie norą rizikuoti, kaip asmenybės ypatumą, psichologai sako, kad tuo pasižymintis asmuo vis tiek ieškos kitų, legalių būdų taip elgtis. Psichologai galbūt padėtų juos rasti – gal yra kokia nors, pavyzdžiui, sporto rūšis.
A.Bagdonas: Japonai atrado, kad žmonės, linkę rizikuoti, pavyzdžiui, šokinėti parašiutais ir pan., turi tam tikrą geną. Tokių žmonių genas, susijęs su rizikingu elgesiu, yra gerokai ilgesnis. Tad iš dalies tai – paveldimi dalykai, niekur nedingsi. Žmonija vystėsi, tų tendencijų ar strategijų turėjo būti visokių. Viena iš tų strategijų ir yra būtent rizikingas elgesys.
