Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė, vertindama paslaugų ir prekių prieinamumą šalyje, tikino, kad į situaciją galima žvelgti dvejopai. Viena vertus, negalima sakyti, kad prieinamumo situacija nesikeičia, kita vertus, yra nemažai situacijų, kai prieinamumas yra tik dalinis, neatsižvelgiantis į bendrą kontekstą.
Pavyzdžiui, atkreipia dėmesį moteris, sostinėje dauguma stotelių yra sutvarkytos, privažiuoja žemagrindžiai autobusai, žmogus su vežimėliu gali įvažiuoti. „Tik klausimas, kaip nusigauti iki tos stotelės? Didžioji dalis infrastruktūros aplink tokia, kad jis negali nei iš namų išeiti, nei iki tos stotelės nuvažiuoti“, – komentavo moteris.
Pirmiausia, pasakoja Ginta, išgirdus klausimą, kuo gyvenimas pasikeitė per pastarąjį laiką, moteriai norėtųsi išskirti jos pačios patirtį, kuri leido į susiklosčiusias situacijas jau žvelgti kitaip. „Prieš kai kuriuos „neprieinamumumus“ aš tiesiog užsimerkiu ir į juos tiesiog nusispjaunu.
Klausimas, kaip nusigauti iki tos stotelės? Didžioji dalis infrastruktūros aplink tokia, kad jis negali nei iš namų išeiti
Stengiuosi atsirinkti vietas, į kurias einu, kur noriu palikti savo pinigus. Iš kitos pusės, negali nepastebėti to, kad prieinamumo situacija Lietuvoje tikrai keičiasi. Atsirado ir patobulinimų, ir pagerinimo, ir daugiau prieinamumo, tačiau kartu matai, kad tai nevyksta taip sklandžiai, taip greitai, kaip norėtųsi“, – komentavo Ginta.
Moteris pasakojo visai neseniai Vilniuje pastebėjusi neseniai savivaldybės įrengtą nuolydį, kuris jai yra paprasčiausiai neįveikiamas. „Vadinasi, yra tokių pseudopritaikymų. Tai gerai, kad tai takas, vedantis į laisvalaikio paslaugas. Bet, deja, yra nepritaikytų ar netinkamai pritaikytų poliklinikų, kultūros įstaigų, turizmo įstaigų. Tokių vietų tikrai yra dar daug. Taigi, yra ką veikti, net, pavyzdžiui, ir švietimo srityje“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
Ginta tikino, kad jei švietimo įstaigos ir yra prieinamos vaikams su negalia, tai toli gražu ne visos: „Galiausiai, jei apie vaikus dar kartais pagalvojama, tai mokytojo, judančio su neįgaliojo vežimėliu, klausimas būtų dar opesnis. Mokytojui, kuris norėtų būti savarankiškas, iš automobilių stovėjimo aikštelės atvykti į kabinetą švariomis rankomis nėra sąlygų. Kodėl negali būti mokytoju žmogus, judantis su neįgaliojo vežimėliu?“
Pašnekovė pabrėžė, kad situacija su prieinamumu naujuose pastatuose yra ženkliai geresnė – žmones su neįgaliųjų vežimėliais paprastai ten gali ir pravažiuoti, ir naudotis paslaugomis, tačiau kalbant apie senus pastatus arba svarbiausias įstaigas, tokias kaip švietimo, gydymo ar kultūros – bėdų yra daug.
Ginta juokavo, kad ir džiugu, ir gaila, jog neretai privatus sektorius arba vadinamieji „laisvalaikio“ objektai yra labiau pritaikyti nei viešosios įstaigos: „Aš, pavyzdžiui, labai džiaugiuosi Vilniaus oro uosto pritaikymu. Kitaip tariant, turėdama už ką, galėčiau skraidyti ir skraidyti, deja į polikliniką nuvykti ne visada taip patogu ir malonu.“
Galėčiau skraidyti ir skraidyti, deja į polikliniką nuvykti ne visada taip patogu ir malonu.
Gyvenimas Švedijoje
Švedijoje gyvenanti 50-ies Julija po jaunystėje patirtos traumos jau pusę gyvenimo gyvena su judėjimo negalia. Moteris, komentuodama apie žmonių su negalia judėjimo ir paslaugų bei prekių prieinamumo galimybes svetur, pirmiausia pabrėžė paties žmogaus požiūrį ir norą. „Visada visur galima rasti ir gerų, ir blogų dalykų. Aš, pavyzdžiui, pati noriu daug kur judėti savarankiškai, gyventi kuo pilnavertiškesnį gyvenimą, todėl stengiuosi tai daryti. Taip pat ir ieškoti pozityvo, tai svarbiausia“, – esminį dalyką įvardijo pašnekovė.
Kalbėdama apie aplinkos pritaikymą būtent Švedijoje Julija svarstė, kad greičiausiai kone visos prekybos vietos yra pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia. „Kaip ir daug kur Lietuvoje, taip ir ten, pavyzdžiui, arčiausiai prie parduotuvės esančios automobilio stovėjimo vietos yra pritaikytos žmonėms su negalia. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį, kad Švedijoje žmonės labai sąmoningi, niekada jie nepasistatys šioje vietoje automobilio, net jei skuba, net jei kelioms minutėms, ko vis dar pasitaiko Lietuvoje“, – apie skandinavų sąmoningumą kalbėjo moteris.
Julija atkreipė dėmesį, kad nors yra aspektų, kuriais, atrodo, Skandinavijoje kiek geriau, Švedija susiduria su ta pačia problema, kaip ir Lietuva. Abi šalys susiduria su senos statybos, ypatingai paveldui priklausančių pastatų, kuriose būtent ir yra įsikūrę dauguma viešojo sektoriaus įstaigų, pritaikymo iššūkiais.
„Šiuo klausimu, sakyčiau, kad Švedijoje yra tas pats, kas Lietuvoje. Muziejai, bendros erdvės mėginamos pritaikyti kiek tik įmanoma, bet iš asmeninės praktikos mačiau, kad, pavyzdžiui, darbo vietos – ne.
Mes čia turime tokią darbo praktiką, kuria gali pasinaudoti, aš tą ir darau. Taigi, kartą mėginau dirbti dėvėtų drabužių parduotuvėje. Prisimenu, kad tualetas ir valgomasis buvo antrame aukšte, o jokių liftų ar keltuvų nebuvo. Tiesa, buvo tualetas ir pirmame, bet jis buvo visiškai nepritaikytas. Ši patirtis man tikrai įstrigo, galite pabandyt įsivaizduot“, – asmenine patirtimi dalijosi Julija.
Lietuva ar Švedija?
Išgirdusi klausimą, ar grįžusi į Lietuvą jaučia didelį pritaikymo skirtumą, palyginti su Švedija, moteris nusijuokia: „Kai man reikia susitvarkyti kokius reikalus, aš dažniausiai važiuoju į „Akropolį“, nes ten beveik visko yra ir jis mums puikiai pritaikytas. Jį renkasi daug žmonių, turinčių negalias, kiek žinau.“
Moteris sakosi negalinti vienareikšmiškai palyginti Lietuvą ir Švediją. „Švedijoje yra kiek daugiau pritaikytų vietų, bet Lietuvoje vienareikšmiškai geresni patys žmonės. Empatiškesni. Švedijoje atvažiavai kur nors, atsistojai į eilę ir stovi, visi ten lygūs ir visi kartu laukia. Ar tai būtų senjoras, ar nėščia moteris, kuriai sunkiau, ar žmogus su negalia. Jie nepiktybiškai, bet tiesiog – visi savarankiški ir išimčių vieni kitiems nedaro. O Lietuvoje, kiek pastebiu, tikrai dažnai žmonės pasiteirauja, padeda, mandagiai užleidžia tuos, kuriems sunkiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių“, – įspūdžiais dalijosi Švedijoje gyvenanti lietuvė.
Švedijoje yra kiek daugiau pritaikytų vietų, bet Lietuvoje vienareikšmiškai geresni patys žmonės.
Apibendrindama savo mintis, Julija pabrėžė, kad gyvenimą Lietuvoje ir Švedijoje pirmiausia pradeda lyginti nuo žmonių – ir tų, kurie yra su negalia, ir esančių aplink juos. Nuo jų empatijos, noro ir pasaulėžiūros, o tik vėliau prekių ir paslaugų ar fizinės aplinkos prieinamumo. Vis dėlto Julija pasidžiaugė, kad kaip bežiūrėtum, nors ir Lietuvoje, ir Švedijoje pasitaiko vietų, kur nustebina nepritaikymo lygis, pritaikytų vietų skaičius palaipsniui auga.
Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM primena, kad daugiau informacijos apie prekių ir paslaugų prieinamumą galima rasti interneto svetainėje www.ndt.lt bei įstaigos Facebook profilyje
