Kaip teigiama pranešime žiniasklaidai, lėtinė autoimuninė liga sukelia sąnarių uždegimą, skausmą, patinimą. Dėl reumatoidinio artrito sąnariuose nuolat vyksta uždegiminiai procesai, kurie galiausiai juos pažeidžia. Sąnariai tinsta, kaista, tampa nelankstūs ir jautrūs.
Reumatoidinis artritas dažniausiai pasireiškia nuo 20 iki 40 amžiaus žmonėms. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šia liga serga maždaug vienas iš šimto gyventojų.
Pirmieji bandymai nebuvo sėkmingi
Diagnozavus reumatoidinį artritą per pirmuosius keletą metų Jonui buvo išbandyti visi įprasti vaistai nuo uždegimo, tačiau reumatoidinis artritas jam vis tiek progresavo. Vyrą kankino ligos simptomai, blogėjo sąnarių būklė.
„Nuolat jausdavau sąnarių skausmus, vis pakildavo kūno temperatūra, naktį išpildavo prakaitas. Dėl kelio ir klubo sąnarių sudilimo teko vaikščioti su ramentais, savijauta buvo labai bloga, o liga vis labiau trukdė ne tik jaustis darbingam, bet ir savarankiškam – reikėjo nuolatinės artimųjų pagalbos buityje, darėsi sunku pačiam apsitarnauti“, – prisimena Jonas.
Vėliau Jonui buvo skirtas pirmasis biologinis vaistas (tumoro nekrozės faktoriaus blokatorius), kuris leido pasiekti gerų rezultatų, tačiau gydymą teko nutraukti pacientui susirgus plaučių uždegimu.
Joną gydančios profesorės Irenos Butrimienės teigimu, nutraukus šį gydymą pacientui liga sparčiai progresavo, todėl buvo paskirtas antrasis biologinis vaistas (taip pat tumoro nekrozės faktoriaus blokatorius), tačiau liga komplikavosi į infekcinį klubo sąnario uždegimą, kuris sunkiai pasidavė gydymui.
Nuolat jausdavau sąnarių skausmus, vis pakildavo kūno temperatūra, naktį išpildavo prakaitas.
„Atkaklų uždegimą išgydyti pavyko tik po dviejų operacijų ir klubo sąnario pakeitimo – endoprotezavimo. Reumatoidinis artritas progresavo, dėl labai aktyvios ligos išsivystė osteoporozė, įvyko operuoto šlaunikaulio lūžis. Jonui vėl buvo reikalinga operacija, po kurios ėjo ilgas kaulo gijimas“, – pasakoja profesorė I. Butrimienė.
Padėjo pakilti iš neįgaliojo vežimėlio
Tik praėjus keleriems metams po atliktos lūžusio kaulo operacijos ir visiškai nurimus infekciniams reiškiniams, Jonui pagaliau buvo pradėtas kompleksinis gydymas nuo reumatoidinio artrito ir osteoporozės, kuris yra tęsiamas iki šiol.
„Biologinė terapija Jonui yra taikoma jau daugiau nei dešimt metų. Jeigu ne ši terapija ir ortopedinės operacijos, vyras būtų prikaustytas prie lovos, tačiau šiandien gali sėkmingai gyventi savarankišką gyvenimą, vairuoti automobilį ir užsiimti kita mėgstama veikla“, – sako prof. I.Butrimienė.
Jonas sako, kad gydymo poveikį jis pajuto iškart, ir džiaugiasi, jog vaistai kardinaliai pakeitė jo sveikatos būklę.
„Pradėjau jaustis daug geriau, sumažėjo ligos simptomai – nuolatiniai skausmai, kūno temperatūros pokyčiai. Nors negaliu turėti didelio fizinio krūvio ar bėgioti, svarbiausia, kad galiu gyventi savarankiškai, nes iki šio gydymo buvo ir tokių momentų, kai ligoninėje mane vežiojo neįgaliojo vežimėliu“, – prisimena pacientas.
Biologiniai vaistai nuo cheminių preparatų skiriasi tuo, kad yra gaminami ne iš cheminių ingredientų, o dalyvaujant gyvoms ląstelėms. Medicinoje proveržį sukėlę biologiniai vaistai tapo pagrindiniu gydymo metodu daugeliui ligų, įskaitant ir reumatoidinį artritą.
Lietuvoje vis dar yra kur tobulėti
Medikai teigia, kad Lietuvoje reumatoidinio artrito gydymo situacija yra žymiai pagerėjusi. Didelę įtaką tam padarė biologiškai panašių vaistų atsiradimas, kuris gerina biologinių vaistų prieinamumą šalies pacientams.
„Siekiant didelio panašumo į jau registruotą biologinį vaistą, pasibaigus jo patento apsaugai, yra kuriami biologiškai panašūs vaistiniai preparatai. Šių vaistų kūrimas suteikia daugiau gydymo galimybių pacientams ir pagerina jų prieinamumą. Be abejo, reikia nepamiršti, kad biotechnologijų pagalba gaminamų vaistų neįmanoma tiksliai nukopijuoti, todėl biologiškai panašūs vaistai yra laikomi panašiais, bet ne identiškais“, – teigia Agnė Gaižauskienė, Inovatyvios farmacijos pramonės asociacijos (IFPA) direktorė.
Profesorės I.Butrimienės teigimu, labai svarbu, kad pagal Lietuvoje egzistuojančią tvarką gydytojas nėra verčiamas kaitalioti vieno biologinio vaisto kitu biopanašiu tik dėl ekonominių sumetimų. Jis gali tęsti pacientui pradėtą gydymą tuo pačiu biologiniu vaistu tol, kol jis yra efektyvus. Tačiau net ir prograsuojant gydymui biologine terapija, kai kurios problemos vis dar išlieka.
„Kadangi vaisto paskyrimas priklauso nuo kompensuojamųjų vaistų sąrašo, kurį kas ketvirtį keičia ir nurodo Valstybinė ligonių kasa, tai yra papildoma našta ir gydytojams, ir vaistinėms, ir slaugytojoms, apmokančioms pacientus. Tokia tvarka neleidžia gydytojui parinkti vaisto pagal individualią paciento ligos situaciją, taip pat pagal konkrečiam pacientui tinkamiausią vartojimo būdą“, – sako profesorė.
A. Gaižauskienės teigimu, tokia tvarka, kuomet gydytojas privalo pacientui skirti pigiausią, o ne tinkamiausią vaistą, ne tik ignoruoja mokslo pažangą, bet ir užkerta kelią Lietuvos pacientams gauti geriausiai pritaikytą gydymą nuo pat gydymo pradžios.
„Visame pasaulyje medicina juda individualizuoto gydymo link, kai pacientui skiriamas specialiai jam pritaikytas efektyviausias gydymas. Jeigu pacientui nuo pat gydymo pradžios bus skiriamas netinkamas gydymas, ilgainiui jam gali būti padaryta sunkiai pataisoma žala, kuri ateityje pareikalaus dar didesnių gydymo kaštų, vėlgi – iš to paties valstybės biudžeto, kurį siekiame taupyti. Mokslo pažanga padėjo pasiekti didžiulį progresą įvairiose terapinėse srityse, tereikia tinkamai jomis pasinaudoti šalies pacientų labui“, – tikina A.Gaižauskienė.
