2013-ųjų rugpjūtį vidury nakties išsigandęs pabudau ant sofos, Monrealyje.
Tamsus kambarys atsimerkus sukosi. Kieta sofa, ant kurios anksčiau išsidrėbiau, grasino numesti mane į bedugnę, esančią tarp jos krašto ir kavos staliuko. Burnoje tvyrojo bjaurus skonis. Staigiu judesiu atsisėdau.
Visata baudė mane veriančiu skausmu nuo pat kaklo iki dešiniosios šlaunies – ta kūno pusė buvo visiškai sustingusi ir nejudri.
Tačiau tikrasis pavojus burzgė viduje. Pasiramstydamas į baldus bandžiau susiorientuoti nepažįstamame draugo bute. Rankos, grabinėjusios sieną, surado durų rankeną ir šviesos jungiklį. Ryški šviesa apakino. Linoleumas. Prisimerkęs dairiausi tualeto. Ūžesys ausyse vis stiprėjo.
Ir tada buvo per vėlu.
Neatsižvelgiant į kelis blogus sprendimus mokykloje, niekada daug negerdavau. Ta diena Monrealyje nebuvo išimtis, tačiau tai išlieka atmintyje kaip vienintelis kartas, kuomet vėmiau.
Tai buvo vasaros pabaiga po antro kurso baigimo. Lankiausi pas draugą prancūziškai kalbančiame Kanados mieste, tad apsilankėme keliose vietinėse alaus daryklose. Gurkšnelis čia, gurkšnelis ten – net nepastebėjau, kiek daug tada išgėriau.
Daugelį metų pateikdavau tai kaip pavyzdį – „alkoholis yra sumauti nuodai“. Galiu lažintis, kad dauguma suaugusių skaitytojų turi po vieną tokią istoriją (ar kelias) – tas kartas, kai padauginote. Tokie nutikimai gali būti juokingi, ir, tikiuosi, jie pasitaiko pakankamai retai, kad gyvenime sukeltų problemų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip (ne)išmokti gerti? Psichoanalitikas Tomas Kajokas – apie alkoholio žalą smegenims
Būtent jie moko mus. Pamoka, kurią iš jų turime išmokti, yra ta, kad keli bokalai/kelios taurės vienam kartui yra atsakingas pasirinkimas – tol, kol padauginate.
Praėjo nemažai metų, kol supratau, kad girtavimas nebuvo tikroji problema, susijusi su alkoholiu. Tikroji problema buvo tai, kaip alkoholis gadindavo mano gyvenimą ir blogindavo savijautą, nors pats ir saugodavausi.
Paklausti, kiek alkoholinių gėrimų suvartoja per savaitę, 60% amerikiečių atsakė vidutiniškai suvartojantys mažiau nei vieną vienetą (30% visai jų nevartojo).
Tačiau 40% amerikiečių vos per vieną savaitę išgeria nuo 2 iki tuzino (ir net daugiau) bokalų/stiklinių alkoholinių gėrimų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutas Marius Gabrilavičius: „Neįmanoma išsiugdyti valios kontroliuoti alkoholį“ (I dalis)
Maždaug prieš penkerius metus per savaitę išgerdavau 2–3 gėrimus – kartais šiek tiek daugiau, kartais mažiau. Beveik patekdavau į tuos 60%. Kitaip tariant, gerdavau šiek tiek daugiau nei vidutinis amerikietis, tačiau normos ribose.
Kartą per savaitę po paskaitų ar po darbo išgerdavau alaus su savo kambarioku. Antras gėrimas būdavo antradieniais bare vykstančiame protų mūšyje ir galbūt dar vieną išgerdavau savaitgalį, jei kur nors išeidavau.
Per tuos penkerius metus niekada negėriau daugiau nei planuodavau ir niekada nebuvau atsikėlęs kamuojamas pagirių. Na, gal su viena ar dviem išimtimis. Tad laikau save atsakingu alkoholio vartotoju ir niekada nesiejau sveikatos ar asmeninių problemų su skystuoju narkotiku.
Dabar leiskite papasakoti, kas atsitiko, kai nustojau vartoti alkoholį.
Tai nutiko netyčia. Baigiau aukštąją mokyklą ir įsikrausčiau į butą, kur gyveno negeriantys žmonės. Pradėjo trūkti pinigų, todėl baruose ėmiau užsisakinėti gazuotą vandenį, be to, pradėjau susitikinėti su žmogumi, kuris visiškai negeria. Visi maži dalykai, skatinę gerti, kažkur išgaravo, ir praėjo ne vienas mėnuo, kol atkreipiau į tai dėmesį.
Mano patirtis sutampa su moksliniais tyrimais, teigiančiais, kad net mažais kiekiais vartojamas alkoholis blogina sveikatą ir nuotaiką.
Tačiau, kol pastebėjau, mano gyvenimas pasikeitė. Chroniška nemiga tapo lengviau pažabojama. Atsirado daugiau energijos, mažiau laiko praleisdavau prie televizoriaus ekrano, daugiau laiko skirdavau skaitymui, rašymui ir mankštai.
Kai eidavau į tuos pačius barus, kaip ir anksčiau, jausdavausi budresnis ir namo parsinešdavau daug geresnius tų vakarų prisiminimus. Ir nors kartais labai norėjosi alaus ar kažko stipresnio, niekada nepasiilgdavau gėrimo.
Trumpai tariant, tapau sveikesnis, laimingesnis ir visai nepastebėjau, kad kažko atsisakiau.
Dabar mano kūnas nėra nei šventovė, nei kontroliuojamas eksperimentas. Negaliu teigti, kad būtent atsisakius alkoholio mano gyvenimas pasikeitė, ir tikrai negaliu teigti, kad tai pakeis jūsiškį. Tačiau mano patirtis sutampa su įvairiausiais moksliniais tyrimais, teigiančiais, kad net mažais kiekiais vartojamas alkoholis blogina sveikatą ir nuotaiką.
Nors kartais labai norėjosi alaus ar kažko stipresnio, niekada nepasiilgdavau gėrimo. Tapau sveikesnis, laimingesnis ir visai nepastebėjau, kad kažko atsisakiau.
Nepaisant to, kad prisigėrus greitai „atsijungi“, alkoholio vartojimas siejamas su sunkia nemigos forma. Alkoholis blogina miego kokybę net ir tiems, kas neturi miego sutrikimų – dėl to dienos metu jie gali būti itin pavargę.
Alkoholio vartojimas siejamas su didesne svorio priaugimo ar net nutukimo rizika, dėl jo galite lengviau susirgti tokiomis ligomis kaip hipertenzija, burnos vėžys, pankreatitas ir kepenų cirozė. Tai galioja tiek alkoholikams, tiek saikingai alkoholį vartojantiems. Alkoholis net tik didina riziką susirgti, jis taip pat didina riziką mirti anksčiau dėl bet kurios priežasties.
Yra keli moksliniai tyrimai (kai kurie labai perdėti), teigiantys, kad alkoholio vartojimas mažais kiekiais yra naudingas sveikatai. Garsiausias iš jų – straipsnių serija, teigianti, kad alkoholis, ypač vynas, vartojamas labai mažais kiekiais, turi šiokią tokią teigiamą įtaką širdies ir kraujagyslių sistemai.
Kol kas nenagrinėkime naujausio tyrimo, kurio rezultatai verčia abejoti anų tyrimų išvadomis. Geriau atkreipkime dėmesį į tai, kad dauguma vartoja gerokai didesnį nei mažą alkoholio kiekį, kuris galbūt daro teigiamą įtaką, ir net mokslininkai, palaikantys šią idėją, rašo, kad reikėtų pristabdyti arklius.
Tačiau galbūt jūs esate vienas iš tų „gyvenk greitai, mirk jaunas, mėgaukis, kol gali“ žmonių? Turėtumėte žinoti, kad net mažas alkoholio kiekis siejamas su nelaimingumu ir nepasitenkinimu gyvenimu tarp studentų. Be to, nepriklausomai nuo amžiaus, žmonės yra linkę gerti, kai patiria stresą.
Žinoma, galime bandyti pamiršti problemas ir su alkoholiu tapti laimingais, tačiau greičiausiai tai nepadės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutas Marius Gabrilavičius: „Priklausomybę nuo alkoholio kodavimu paverčiu priklausomybe nuo blaivybės“ (II dalis)
Visi šie mūsų mėgstamo toksino poveikiai susideda į didžiules, skausmingas individualias, šeimines ir visuomenines problemas. Tai yra tokios problemos, be kurių, savaime suprantama, visiems būtų daug geriau.
Nesakau, kad mesti yra lengva. Pats nesu šventas abstinentas. Po 8 „sausų“ mėnesių 2015-aisiais išgėriau keletą gėrimų 2016-aisiais. Ir leiskite pasakyti – niekas geriau už cheminės tolerancijos sumažinimą neatskleidžia, kokie iš tiesų šlykštūs yra tie gėrimai.
Esu sąlyginai sveikas, šiek tiek daugiau nei 80 kilogramų sveriantis 24 metų vaikinas. Tačiau net mažas alaus bokalas primena man tą naktį Monrealyje: galvos svaigimas, galvos skausmai ir bemiegė naktis.
Alkoholis yra nuodai, ir turėtumėme nustoti save nuodyti.
