– Ne kartą paminėjote, kad nematėte savęs kaip moters ir kad apskritai moterims trūksta moteriškumo. Sakykite, kokia yra ta moteriška moteris?
– Net ir gatvėje stebėdama moteris galiu pasakyti, kiek jose yra moteriškumo. Moteriška moteris pirmiausia ta, kuri myli save, pasaulį ir moteriška energija puošia viską aplink – tiesiog skleidžia savo kerus. Tačiau moteriškų moterų aš matau mažai, kadangi daugelis mūsų savęs neišreiškia, nesupranta, patiria begalę kliūčių į pasitikėjimą savimi.
Kitas dalykas – išvaizda. Galite galvoti kaip norite, tačiau tikrai vienaip jautiesi su kelnėmis, o visai kitaip su suknia ar sijonu. Ilgą laiką pastarojo rūbo net neturėjau. Rūbas tikrai priverčia mus pasijausti, elgtis kitaip. Žinoma, neką mažiau moteriškumo suteikia ir šukuosena – plaukuose slypi moters galia.
Visiškai trumpi plaukai, vyriškas kirpimas nubraukia nemažai žavesio, o jeigu dar renkamasi itin vyriško stiliaus apdarus, tai moteriškumas išgaruoja kaip dūmas. Mūsų išvaizdą kuria detalės, todėl net ir trumpų plaukų šukuosena gali atrodyti visai kitaip „įvilkus“ ją į moterišką įvaizdį – niekada to nepamirškite. Visuma, štai kas svarbiausia. O joje telpa ir mūsų išorė, ir vidus, ir elgesys.
Taip pat skaitykite: Save išgydžiusios kūno psichoterapeutės Rasos Mažionienės patarimai: kokios emocijos sukelia kokias ligas
Kalbant apie meilę sau, dažnas tai vadina egoizmu, neva pirmiausia reikia rūpintis kitais, tačiau iš tikrųjų, kai save vertinate ir mylite pakankamai, iš aplinkinių nebereikalaujate perdėto dėmesio, pagyrų ir liaupsių. Jūs tiesiog žinote, kokia esate, ir jums nebereikia desperatiško patvirtinimo, garbinimo. Pasidaro viduje gera, todėl nebereikalaujame pagalbos iš išorės, kad kas palaikytų, paguostų.
Gyvename veikiami kitų nuomonių, tačiau savaime aišku, kad jas, būdami suaugę, galime priimti arba atmesti.
Vyriškumas moteryje, kaip minėjau, pastebimas ir tada, kaip ji bendrauja su vyru ar vaikais. Švelnumo nelieka tada, kai viskas sutelkta tik į verslą ar darbą – kaip padaryti geriau, daugiau, kaip atsilaikyti žlugdančiai konkurencijai – juk gali ateiti nauja, gabesnė, geresnė? Moteriškos energijos galia blėsta, kadangi moteris, visą dieną praleidusi kovos lauke, tiesiog nebesugeba nieko duoti ir priimti.
– Pakalbėkime apie pasitikėjimą savimi. Ne viena moteris tik išorėje atrodo ryžtinga ir stipri, tačiau grįžusios į savo aplinką jos graužia, menkina save ir patiria begalę skaudžių išgyvenimų. Kada ir kodėl mes pradedame savęs nebemylėti ir keikti? Kaip išsivaduoti ir žengti pirmyn?
– Manau, kad daugelis mūsų yra buvę tokioje situacijoje. Kaukės – kasdienis mūsų „papuošalas“, bet ilgainiui jis mus išvargina ir pradeda slėgti. Nepasitikėjimas savimi vystytis pradeda dar vaikystėje, kai mūsų nepriima kaip asmenybių, o tik bando auklėti ir keisti.
Dažna mergaitė jau tada ima galvoti – „aš esu niekam tikusi, man reikia save pakeisti, kad patikčiau ir įtikčiau kitiems“. Suaugusieji sutelkia visas jėgas, kad mus nulipdytų, ir pamiršta, ką mes jau turime savyje. Vėliau viskas vis labiau įgauna pagreitį, ir moteris užaugusi pradeda kartoti sau tą, ką jai sakė tėvai, t. y. kad tik pasikeitusi ji bus priimta, suprasta ir mylima.
Taip pat skaitykite: Psichoterapeutė Jolanta Bičkienė: „Vieną klastingiausių depresijos formų gali slėpti ir šypsena“
Priimkime pirmiausia save tokiomis, kokiomis esame, ir negalvokime, kad jeigu mokėtume tą ir tą, labiau mylėtume, pasitikėtume, vertintume save. Gyvename veikiami kitų nuomonių, tačiau, savaime aišku, kad jas, būdami suaugę, galime priimti arba atmesti.
Tačiau su vaikais situacija visai kitokia – jie to dar nesugeba, neturi filtro, kadangi tiki savo autoritetais – tėvais. Tad supraskime, kad reikia galvoti, ką ir kaip sakome savo atžaloms. Tarkime, jeigu mažai mergaitei vis buvo prikaišiojama, kad ji nesaugo drabužių, viską suplėšo, kad neverta jai nieko pirkti ir pan., tai ateityje, gali būti, ji vengs pirkti sau gražių drabužių.
– Jūs išleidote knygą „7 būdai, kaip prisijaukinti vyrą“. Tai kurgi slypi vyrų ir moterų sugyvenimo paslaptis?
– Santykius kuriame tam, kad būtume laimingi. Normalu, kad negalime išvengti pykčių, barnių, o vėliau – santykių aiškinimosi, nurodinėjimų, priekaištų, tačiau nuo to siaubingai pavargstame ir iššvaistome nemažai energijos. Juk niekas mūsų nemokė gyventi šeimoje, ar ne? Moterys mano, kad vyrai jas pavers laimingomis, o vyrai – kad moterys, tačiau gyvendami kartu jie nejaučia, kad tapo laimingesniais.
