Iš pradžių diagnozė neatrodė grėsminga
Kaip pasakoja pati Jurgita, pirmą kartą guzelį krūtyje ji užčiuopė prieš 10 metų. Tuomet jai buvo 32-eji.
„Nesupanikavau ir nepuoliau savęs iš karto gąsdinti, kad tai vėžys, pirmiausia kreipiausi į gydytoją. Greičiausiai saugojau save emociškai nuo neigiamos informacijos, negalvojau apie tai, kas bus, jeigu bus, o laukiau tyrimų. Kai buvo gauti biopsijos rezultatai, paaiškėjo, kad tai karcinoma. Šio termino nebuvau girdėjusi, tad pasitikrinau internete. Iš ten ir sužinojau, kad tai vėžys“, – prisiminė moteris.
Vėžys buvo „pagautas“ pirmoje vystymosi stadijoje ir nebuvo išplitęs, todėl moteris nepanikavo ir nusiteikė pasveikti. Gydymas buvo standartinis – operacija pašalinant auglį, 6 ciklų chemoterapijos kursas ir spindulinė terapija.
„Daugiausia emocinės įtampos tuo metu sukėlė, kad teks pereiti per chemoterapiją – visi mes žinome, kokius pašalinius poveikius ji turi. Teko atsisveikinti su ilgais, gražiais plaukais. Tačiau chemoterapijos metu save nuteikinėjau, kad tai nėra blogis, kad ji gydo mano kūną, jai lašant visada klausydavausi ramios muzikos ir galvodavau apie tai, kad tai vos ne vitaminai – pagalba mano kūnui.
Kai susitaikai su gydymu, daug lengviau jį ištverti. Ir iš tiesų gydymą tuo metu toleravau visai neblogai. Jam pasibaigus tyrimai parodė, kad vėžines ląsteles pavyko sunaikinti, įvyko remisija. Iš pradžių apžiūrai reikėdavo lankytis kas tris mėnesius, vėliau – kas pusmetį. Taip ramiai prabėgo ketveri metai“, – toliau pasakojo Jurgita.
Liga grįžo su trenksmu
Moteriai buvo nustatyta BRCA1 geno mutacija, rodanti, kad ji turi genetinį polinkį sirgti krūties arba kiaušidžių vėžiu. Patikimiausia prevencija tokiu atveju – krūtų šalinimas, ypač jei vėžys jau pasireiškė.
„Ruošiausi tai padaryti, bet vis atidėliojau, kol vieną dieną toje pačioje operuotoje krūtyje vėl neužčiuopiau guzelio. Tai įvyko prieš šešerius metus. Jau žinojau, ko tikėtis, todėl šįkart emocijos užplūdo. Reikėjo laiko susitaikyti su šia žinia. Tąkart jau nesvarsčiau apie krūtų išsaugojimą, norėjau kuo greičiau ir maksimaliai pašalinti ligos židinį“, – dėstė pašnekovė.
Po matektomijos sekusį chemoterapinį gydymą Jurgita, pasitarusi su vyru, nusprendė papildyti nekompensuojama imunine terapija dendritinėmis ląstelėmis, nes suprato, kad ligos atsinaujinimas nieko gero nežada. Ir vėl pavyko pasiekti remisiją, kurios metu jai buvo pašalinta antra krūtis ir atlikta abiejų krūtų rekonstrukcija. Deja, šįkart ramus periodas truko trumpiau. 2019 m. ji vėl aptiko guzelį – kitos krūties, kuri jau buvo pašalinta, vietoje.
„Tuomet pasirinkome alternatyvų gydymą – fotodinaminę terapiją Vokietijoje, kurios metu buvo bandoma pašalinti naviko ląsteles lazeriu, tačiau gydymas buvo nerezultatyvus ir vėl teko operuotis. Chemoterapijos šįkart atsisakiau. Jau buvo praeita ne viena chemoterapija, o liga vis atsinaujindavo, todėl nusprendžiau ieškoti kitų išeičių, juolab kad po operacijos mano tyrimo rezultatai buvo geri, jie rodė, kad liga sustabdyta.
Pakeičiau savo mitybą, kad nemaitinčiau vėžinių ląstelių tam tikromis maistinėmis medžiagomis, vartojau maisto papildus, tačiau po metų, 2020 m., užčiuopiau guzelį prie raktikaulio. Vėžys išplito į limfmazgius. Tuomet sekė vienas gydymas po kito – ir taikinių terapija, ir įvairios chemoterapijos rūšys. Ieškant geriausių gydymo sprendimų, man buvo atliktas farmakogenetinis tyrimas, kad būtų galima parinkti vaistus, kurie mano individualiam organizmui turėtų būti veiksmingiausi, tačiau pagal šį tyrimą skirti vaistai neveikė. Gydymo pradžioje šiokia tokia pažanga būdavo, tačiau vėliau visus šiuos dvejus metus liga vėl progresuodavo“, – dėstė moteris.
Kur ieško dvasinio palaikymo
Šiuo metu dėl išplitusios ligos Jurgita nuolat, o ypač būna sunku naktį, jaučia skausmą, dėl kurio negali gyventi be nuskausminamųjų vaistų. Skiriami vaistai vis stiprėja, o jų dozės – didėja. Nuolatinis nuovargis – ne pats blogiausias dalykas, daug sunkiau funkcionuoti kasdienybėje dėl tinstančios rankos. Dešinės rankos dėl šios priežasties ji beveik nevaldo.
Tai jai didžiausias praradimas, nes ligos metu moteris atrado tapybą, kuri teikė jai atgaivos nuo minčių apie ligą. Iki tol ji niekada nepagalvodavo apie tai, kad turi tokių gebėjimų ir gali tapyti, tačiau, pradėjusi šią veiklą, sulaukė daug pagyrimų. Sutrikus rankos funkcijai užsiimti kūrybine veikla Jurgita nebegali.
Tačiau paklausta, kaip tvarkosi su emocijomis, moteris tikina, kad dėmesį koncentruojanti ne į tai, kas blogai, bet į tai, kas gerai.
„Žinoma, vidinei ramybei atrasti reikėjo laiko ir pastangų. Labiausiai ją pajusti man padeda santykis su Dievu. Esu tikinti. Tikėjimas tarsi buvo visada, bet Dievas anksčiau atrodė kažkur toli, retai jį prisimindavau. Susirgusi pradėjau ieškoti, į ką galėčiau atsispirti, ir supratau, kad jokie dalykai išorėje patikimos paramos man nesuteiks. Pradėjusi gilintis į krikščionybės tiesas, suvokiau, kad Dievas nenori, kad jo vaikai sirgtų, todėl jis iš tiesų gali tapti atrama, kuri suteiktų jėgų pasveikti. Man tai buvo labai didelis atradimas. Dievas yra ne baudžiantis, o mylintis. Biblijoje mes niekur nerasime, kad Dievas baustų ligomis.
Būtent tai man suteikia vilties pasveikti. Kai žinai, kad Dievas yra su tavimi, kad Jis yra ne prieš tave, net jei vieną dieną nusvyra rankos, kitą dieną atsikeli ir atrandi jėgų vėl eiti į priekį. Atradau, kad tikintis žmogus turi labai daug resursų, suteikiančių jam stiprybės. Juk pasigilinus į šv. Raštą, Jėzus mums paliko tuos pačius darbus, kuriuos pats darė. Vadinasi, kažkokia jėga turi glūdėti ir mumyse“, – svarstė pašnekovė,
Vienoje valtyje – su vyru
Nepaisant visų likimo smūgių, savų vaikų neturinti šeima pernai nusprendė tapti budinčiais globėjais, t. y. globoti iš šeimų paimtus vaikus, kol jie galės grįžti į šeimą arba jiems bus surasti nuolatiniai globėjai.
„Tuo metu Jurgita jautėsi gana gerai, todėl užsirašėme į globėjų kursus ir šiemet juos pabaigėme. Paūmėjus ligai, kol kas nusprendėme neįsilieti į globėjų ratą, bet šios idėjos neatsisakome“, – pasakojo moters vyras Arūnas.
Per visą Jurgitos ligos istoriją jis visada būdavo šalia, visada ją palaikė, drąsino ir skatino. „Visada sakau Jurgitai: „Mes esame vienoje valtyje, vieną irklą turiu aš, kitą – tu. Laikydamiesi tos pačios krypties, mes kartu iriamės į priekį, ir niekaip kitaip. Nepasiduodame, kovojame.“ Ir iš tiesų – atrodė, padarėme viską, kas įmanoma, pašalinome krūtis, kad ligai nebūtų, kur atsinaujinti, bet ir toliau nenuleidžiame rankų, nors liga atsinaujino“, – pasakojo Arūnas.
Tuo metu Jurgita jautėsi gana gerai, todėl užsirašėme į globėjų kursus ir šiemet juos pabaigėme.
Medikai Jurgitai pasiūlė paskutinę išeitį – inovatyvų vaistą, kuris priklauso atskirai vaistų grupei. Tai chemoterapinis vaistas, sujungtas su tam tikru antikūnu, kad tikslingiau pakliūtų į navikines ląsteles. Šis vaistas skiriamas būtent esant jos diagnozei, taip pat jis tinka pagal genetinio tyrimo rezultatus. Deja, Lietuvoje jis nekompensuojamas, o jo mėnesio gydymo kursas šiuo vaistu kainuoja beveik 10 tūkst. eurų. Šeima svarsto apie bent penkių ciklų galimybę. Jeigu vaistas būna efektyvus, jis skiriamas tol, kol gydytojai mato tokio gydymo tikslingumą.
„Aš pats, ieškodamas pagalbos ir finansinės paramos, kreipiausi tiek į valstybines institucijas, tiek į pacientų organizacijas, tiek į paramos fondus, rinkau informaciją apie gydymo galimybes kitose šalyse. Kol kas esu atradęs, kad pati palankiausia sveikatos apsaugos sistema yra Vokietijoje, o mums reikalingas vaistas ten kainuoja pigiausiai. Pavyzdžiui, JAV jo kaina yra 21 tūkst. dolerių, Olandijoje – 12 tūkst. eurų, Lietuvoje – 10 tūkst., o iš Vokietijos pirmam ciklui jį atsivežiau už maždaug 8 tūkst. eurų.
Šiam pirkimui užteko savų santaupų, taip pat padėjo giminaičiai. Dalį antro gydymo kurso man finansuoja darbdaviai, dėl likusios dalies esame priversti prašyti gerų žmonių pagalbos. Vertinga kiekviena auka. Juk ne veltui sakoma – centas prie cento ir išeina spalvotas televizorius. Vis dar tikiuosi, kad pavyks prisibelsti ir prie ligonių kasų, neketinu pasiduoti, tačiau tai ilgas kelias, o gydymo reikia dabar, nes liga progresuoja“, – apie savo pastangas pasakojo vyras.
Nekompensuojamas vaistas – paskutinė viltis
Jurgitą gydanti Nacionalinio vėžio instituto gydytoja onkologė chemoterapeutė Monika Drobnienė patvirtino, kad Jurgitai nustatyta trejopai neigiama krūties vėžio forma su BRCA1 mutacija. Tai viena agresyviausių krūties vėžio formų, sudaranti nuo 10 iki 15 proc. visų krūties vėžio atvejų. Tokių pacienčių gydymas yra labai sudėtingas.
Medikės teigimu, liga pasirodė atspari gydymui – tiek chemoterapijai, tiek biologinių taikinių terapijai, kuri skiriama prie šio geno mutacijos. Moteriai siūlomas nekompensuojamas vaistas yra paskutinė viltis, visa kita jau išbandyta ir buvo neefektyvu, taigi toliau būtų galima pasiūlyti tik paliatyvią, simptomus palengvinančią pagalbą. Mat vėžys moters organizme šiuo metu labai išplitęs.
„Gydymas jau pradėtas, tačiau kol kas anksti spręsti, ar jis veiksmingas. Stipresnis poveikis turėtų matytis po antro gydymo kurso. Jeigu vaistas suveiks ir nebus sunkiai valdomų pašalinių reiškinių, gydymas turėtų būti tęsiamas ir toliau. Mes nesitikime, kad pacientė pasveiks, bet gydymas gali sumažinti ligos simptomus, pagerinti jos būklę ir prailginti gyvenimą“, – teigė M.Drobnienė.
Jurgitą globoti ėmėsi Vėžio gydymo paramos fondas, įkurtas savanorystės pagrindu – visi jame dirbantieji tai daro neatlygintinai. Jo tikslas – padėti vėžiu sergantiems žmonėms gauti gyvybiškai būtiną gydymą, kuris Lietuvoje nekompensuojamas. Sprendimą, ar patenkinti paciento prašymą, priima fondo taryba, į kurią įeina pacientų atstovai ir geriausi Lietuvos medikai. Gydymas finansuojamas tik tiems pacientams, kurių sveikatos būklė leidžia tikėtis teigiamo efekto. Jurgitos atveju jos ligos istorija taip pat buvo atidžiai peržiūrėta ir įvertinta.
Galintys prisidėti prie Jurgitos gydymo, suteikti jai viltį sustabdyti ligą gali paaukoti tokiu būdu:
Gavėjas: Vėžio gydymo paramos fondas
A/s: LT932140030004135605 (Luminor bankas)
Paskirtis: pagalba Jurgitai
