G. Petronienė paaiškina, kaip atpažinti perdegimą, kuo jis skiriasi nuo depresijos ir kokie problemos sprendimo būdai – efektyviausi.
Nuovargis, kuris nepraeina per atostogas ar savaitgalį
Anot psichologės-psichoterapeutės, su perdegimu bene daugiausia žmonės susidūrė pandemijos metu, kuomet teko sėdėti užsidarius namie, kartais ir labai ankštai susispraudus, kai buvo daug netikrumo būsenos ir nerimo. Vis tik apie perdegimą daugiausia pradėta garsiai kalbėti pastaruoju metu, ir taip nutiko dėl padidėjusio žmonių emocinio raštingumo, sąmoningumo: „Žmonės susipažino su perdegimo sąvoka ir suprato, kad jų blogos nuotaikos priežastis gali būti ne tik depresija, bet ir perdegimas“, – sako G.Petronienė.
Žmonės susipažino su perdegimo sąvoka ir suprato, kad jų blogos nuotaikos priežastis gali būti ne tik depresija.
Apie perdegimą dažniausiai signalizuoja prasta nuotaika, abejingumas ir nuovargis, kuris nepraeina nei per savaitgalį, nei per tipines savaitės ar dviejų trukmės atostogas. Tiesa, nuovargis būdingas daugeliui ligų ir būklių, todėl ne visi įtaria turį perdegimą.
„Apie tai, kad galimai patiriate perdegimą, verčiausia pakalbėti su psichologinės pagalbos specialistais, kurie pagal tam tikras skales atskiria, kur yra perdegimas, o kur – jau depresija. Juolab kad kartais perdegimas gali būti panašesnis ne į depresiją, o į nerimo sutrikimą“, – priduria psichologė-psichoterapeutė.
Kaip atskirti perdegimą nuo depresijos
Anot psichologės-psichoterapeutės, yra trys požymiai, kurie padeda atskirti perdegimą nuo depresijos. „Tipinis perdegimas neturi ryškių biologinių simptomų, tokių kaip miego sutrikimai, apetito bei svorio pokyčiai ir dėmesio koncentracijos stoka. O štai depresijai būdinga dažniausiai sumažėjęs, tačiau kartais – ir padidėjęs svoris, nemiga arba per didelis mieguistumas, kuris niekaip nepraeina. Taip pat pasikeičia dėmesio koncentracija – ir ne šiaip, kad žmogus akinius kažkur pasidėjo ir neprisimena kur, o kai jo dėmesys šokinėja, krenta darbingumas, žmogus daro klaidų dėl negalėjimo susitelkti ir išbūti“, – skirtumus vardija G.Petronienė.
Specialistės teigimu, pasireiškus bent dviem anksčiau išvardintiems simptomams, jau galima įtarti depresiją. O jei minėtų simptomų nėra, tuomet tai gali būti perdegimas.
„Viskas, kas liečia nuotaikų, emocinę sritį – kai niekas nedžiugina, liūdna, pikta, žema savivertė, viskas erzina arba kai emocijos tarsi atšimpa – yra perdegimo ribose. Perdegimas yra tarsi žemesnis depresijos laipsnis“, – paaiškina G.Petronienė.
Ne visuomet kaltas darbas
Vyrauja įsitikinimas, kad dėl perdegimo yra kaltas darbas, ir dažniausiai jis būna perdegimo priežastis, tačiau – ne visuomet. „Jeigu žvelgsime lingvistiškai, perdegimas ištinka tą žmogų, kuris degė – jautė daug stiprių emocijų, ir jos nebūtinai susijusios su darbu. Juk ir santykiuose labai dažnai ta pati metafora naudojama – sakoma, kad „viską dariau dėl kito žmogaus, tikėjau mūsų bendra ateitimi ir... perdegiau“. Taigi galima perdegti bet kur, kur degei“, – sako psichoterapeutė ir priduria, kad perdegimas apskritai susijęs su kokia nors situacija, į kurią žmogus buvo smarkiai įsitraukęs ir juto daug ryškių, dažniausiai neigiamų emocijų.
„Visos emocijos keliauja per neuronus, organizmas prie jų didelio krūvio tarsi prisitaiko, kol galiausiai išsenka. Pasibaigus nerviniams impulsams žmogus jaučiasi it musę kandęs, pavargęs nuo visko“, – paaiškina G.Petronienė.
Be to, nors kartais sprendžiant perdegimo darbe problemą tiesiog išeinama iš darbo, tai reikalinga tikrai ne visais atvejais: „Liūdna tai, kad patyręs perdegimą žmogus gali nemėgti to darbo, kuris šiaip jam patinka. Ir jeigu perdegęs žmogus išeina iš darbo, juk po kurio laiko susiranda ką nors panašaus. Tad geriausia ne tokį sprendimą priimti, nebent žmogui išties bloga nuo to darbo.“
Pajuto, tarsi kas būtų išjungęs jausmus
G.Petronienės pastebėjimais, ant perdegimo ribos atsidurti gali daug žmonių, tik ne visiems tai pasibaigia perdegimu. Pati pašnekovė teigia irgi kadaise su šia būsena susidūrusi.
Pradėjau su savimi elgtis kaip su mažu vaiku, labai save lepinau, kad tik atgaivinčiau tą gyvastį.
„Taip nutiko, kai nusprendžiau verstis tik privačia praktika. Iki tol dalį laiko dirbdavau poliklinikose, kur būdavo nustatytas konkretus darbo laikas ir po darbo eidavau namo. O perėjus dirbti privačiai galėjau priimti klientų tiek, kiek noriu. Tuo metu buvau nusipirkusi būstą, man trūko pinigų tiek paskolai, tiek būsto įrengimui, tai aš ir susigundžiau priimti per dieną po 8 klientus. Taip padirbau apie metus, ir pradžioje išties buvo labai gera, kad esu savarankiška, pati viską reguliuoju, uždirbu pinigų, o ne tik juos atidavinėju, – pasakoja G.Petronienė. – Ir staiga pajutau, kad man viskas pradėjo darytis labai neįdomu, viskas rutiniška, tarsi mano jausmus kas būtų išjungęs. Atsimenu tą specifinį jausmą, nes jis man šiaip labai nebūdingas. Įprastai visko noriu, svajoju, ir visa tai tarsi dingo, todėl sunerimau.“
Pašnekovė teigia pradėjusi atidžiau stebėti savo savijautą, sumažinusi darbo krūvį, tačiau kurį laiką vis tiek visos emocijos buvo kažkur pradingusios. „Teko rimčiau užsiimti savimi ir laisvalaikiu, įsigilinti į kiekvieną savo poreikį. Pradėjau su savimi elgtis kaip su mažu vaiku, labai save lepinau, kad tik atgaivinčiau tą gyvastį. Buvau labai išsigandusi, kad ši gyvastis nebegrįš, tačiau galiausiai, per vasarą, man pavyko atsistatyti“, – sako G.Petronienė.
Pamoka, kurią turime išmokti
Svarbu įsisąmoninti, kad perdegimas visuomet kalba apie kokią nors pamoką, kurią reikia išmokti. Tai organizmo siunčiamas signalas, kad žmogus turi pristabdyti tempą kažkurioje – o gal net visose – srityse. Galbūt pernelyg daug sričių buvo pasakyta „taip“, galbūt užgriuvo labai daug naštos, emocijų ir kt. „Tai pamoka, kad turime įsivertinti, kur verta įdėti visas savo emocijas, o kur – ne. Nes perdegimas kalba apie tai, kad emociškai mes pernelyg daug sakėme „taip“, – sako G.Petronienė.
Anot jos, išmokti į kažkokią sritį nesutelkti tiek emocijų ir energijos nebūtinai yra paprasta, nes su tuo susiję tam tikri mūsų charakterio bruožai. Tarkime, perdegimui gali būti būdingas per didelis bailumas, kuomet vis bijome kažką daryti ir iššvaistome tai baimei energiją. Arba – atvirkščiai, perfekcionizmas, maksimalizmas, noras daryti viską ir daryti gerai, baimė padaryti kokią nors klaidą. Tačiau perdegimas būdingas ir labai jautriems žmonėms, kurie yra empatiški, nerimaujantys.
Idealiausia – ilgos atostogos, nepriiminėjant sprendimų
Numoti ranka į perdegimą nevalia, nes tai ilgainiui gali pakenkti ne tik emocinei sveikatai – išsekęs žmogus gali pradėti dažniau sirgti. Tad pirmiausia G.Petronienė siūlo perdegusiam žmogui kokybiškai pailsėti ir pasirinkti ilgos trukmės atostogas, kurių metu nereikėtų priiminėti jokių sprendimų: „Perdegimo atveju reikia keturių savaičių kokybiškų atostogų, jis nebepraeina per trumpus pailsėjimus.“
Jei tik yra galimybė, tai turėtų būti balansas tarp fizinės iškrovos ir tinginiavimo. „Tai neturėtų būti tokios atostogos, kad išvykstate į Japoniją ir kasdien bandote suprasti, kuriuo keliu jums eiti“, – sako psichoterapeutė.
Ji priduria, kad perdegusiam žmogui nebūtinai bus naudingos atostogos su šeima ar net gimine, kur daug interakcijų, nuolatinio bendravimo, nes tai gali išvarginti. Ypač tai svarbu suprasti stipriai išsekusiam žmogui, kuris jau net jaučia neturįs jėgų socialiniam gyvenimui. „Galima daug vaikščioti palei pajūrį ar kalnų slidėmis paslidinėti – rinktis fizinį krūvį vietoj didelio socializavimosi“, – pataria G.Petronienė.
Tai neturėtų būti tokios atostogos, kad išvykstate į Japoniją ir kasdien bandote suprasti, kuriuo keliu eiti.
Jos teigimu, dažniausiai perdegimo atveju neprireikia antidepresantų, tačiau tam tikrais atvejais psichiatrai gali nuspręsti jų skirti, tik tai būna mažesnės dozės nei depresijai gydyti.
Svarbi ir prevencija
Na o norintiems ateityje išvengti perdegimo psichologė-psichoterapeutė pataria padirbėti su savo nesėkmės baimėmis ar baime nuvilti kitus žmones – tai ypač būdinga tiems, kuriems rūpi kitų nuomonė.
„Be to, svarbu labai sąmoningai pasireguliuoti darbo ir laisvalaikio balansą, nedirbti dvigubo krūvio, daryti pertraukėles. Taip pat – vengti dėmesio šokinėjimo, nes tai atima labai daug energijos. Padedate telefoną į šalį ir dirbate, nesimėtote. Visa tai labai svarbu, ir, nors skamba paprastai, žmonės grubiai nepaiso tokių patarimų“, – sako G.Petronienė.
Ji priduria, kad artimieji dažniausiai mato, kad žmogus pradeda keistai elgtis, ir gali nujausti, jog jam artėja perdegimas. „Todėl verta įsiklausyti, ką sako artimieji, prireikus pasitarti su profesionalais, nenusispjauti į savo sveikatą“, – sako psichologė-psichoterapeutė.
Apie pagalbos sau būdus galite plačiau sužinoti pagalbasau.lt
