„Prieš du metus, įpusėjus rudeniui, pradėjau jausti nedidelį karščiavimą – temperatūra pakildavo iki 37,5–38 laipsnių. Atsirado prakaitavimas naktimis, sloga. Kreipiausi į savo šeimos gydytoją, patarė palaukti, kol praeis, nes simptomai nebuvo sunkūs. Tačiau man negerėjo. Vėl apsilankiau poliklinikoje ir paprašiau padaryti kraujo tyrimą. Tyrimas rodė pakitimus, todėl pakartotinai ištirti mane nusiuntė į Panevėžio ligoninę, o iš ten važiavau į ligoninę Vilniuje“, – ligos pradžią prisiminė vyras.
Pasak pacientų organizacijos „Kraujas“ pranešimo žiniasklaidai, Gintautą iškart paguldė į hematologijos skyrių ir po atliktų tyrimų buvo nustatyta ūminės mieloleukemijos diagnozė. Gydymas buvo pradėtas nedelsiant: „Pradžioje buvau labai išsigandęs. Liga buvo negirdėta, šeimoje niekas tokia nebuvo sirgęs. Žinia apie ją buvo netikėta. Nusiraminti padėjo gydytojas, kuris pasakė, jog yra gydymas.“
Pašnekovui buvo paskirtas stiprus chemoterapinis gydymas. Vos po mėnesio kaulų čiulpų biopsijos tyrimas parodė, kad ligos nebėra ir pasiekta remisija, o Gintautui buvo skirtas palaikomasis gydymas.
„Aš patekau į specialią programą ir man skyrė inovatyvų vaistą, todėl be chemoterapijos dar pradėjau vartoti vaistus. Po 3 procedūrų ligos požymių nebuvo. Dar metus vartojau tas pačias tabletes, kas mėnesį važinėjau duoti kraujo tyrimus. Šiais metais kovo mėnesį pastebėjome, kad po truputį daugėja ligos ląstelių. Balandžio mėnesį įvyko gydytojų konsiliumas, nutaręs, kad reikia skirti kitokį gydymo kursą. Kitą mėnesį paguldė į ligoninę, paskyrė 2 rūšių chemoterapinį gydymą, reikėjo į poodį leisti vaistus, vartoti tabletes. Dabar kas mėnesį tokį patį gydymą man kartoja, jau buvo 5 ciklai“, – pasakojo Gintautas.
Pasak jo, atliekamos kaulų čiulpų biopsijos šiuo metu nerodo aktyvios ligos: „Nežinau, kiek dar reikės tuos vaistus vartoti. Atvykstu į sostinę, padaro tyrimus, išduoda mėnesiui vaistų. Panevėžyje kas savaitę darausi kraujo tyrimus, paskambinu gydytojui iš Vilniaus, pranešu rezultatus. Jeigu tyrimai blogėja, papildomus vaistus reikia vartoti. Pailsiu kurį laiką ir vėl važiuoju į sostinę.“
Nei šalutinių reiškinių, nei nepatogumų dėl skirto gydymo ar dažno lankymosi gydymo įstaigose vyras tvirtino nepatiriantis – į viską stengiasi žiūrėti paprastai ir džiaugtis mažais dalykais.
„Po vaistų vartojimo mėnesio pabaigoje jaučiuosi šiek tiek silpniau, nes suprastėja kraujo rodikliai. O iki to jaučiuosi gerai, esu darbingas – sodyboje įvairiais lauko darbais užsiimu, su šuniu prasivaikštau, auginame paukščius. Anksčiau turėjome dirbamosios žemės, laikėme aveles, daugiau ūkininkavome, bet atsisakėme to. Dabar laikau ir prižiūriu bites. Atvažiavęs čia atsipalaiduoju. Turiu namelį, jo apačioje aviliai, ant viršaus – gultas, ten atsigulu, pamiegu. Vasarą bitės darbuojasi, ūžia, apima ypatingas jausmas – tokia ta mano bičių terapija.
Virš 40 metų dirbau alaus darykloje, vadovavau grūdų salyklo gamybai, su šeima gyvenome aktyviai, turėjome kolektyvinį sodą, kuriame veiklų niekuomet netrūko, pastatėme namelį. Dykinėti neteko“, – šypsojosi jis.
Gintauto nuomone, pradėjus jausti simptomus, svarbiausia patekti pas tinkamus gydytojus tam, kad būtų nustatyta blogos savijautos priežastis.
„Kol neaišku, kas yra, gali ir blogiau pasidaryti. Jeigu tik atsiranda negalavimų, įtarimų, nereikia delsti. Gydantis būtina tikėti, jog gydymas pasiseks, liga bus įveikta. Įkvėpti gali ir aplinkiniai – mane labai pozityviai nuteikė gydytojas hematologas, mes gerai sutariame ir nuo pat pradžių jis man sakė: „aš jus pastatysiu ant kojų“.
Puiku, kad šiais laikais yra tokios pažangios gydymo galimybės. Aš esu labai patenkintas. Patiko ligoninės skyrius, kuriame gulėjau, ten sutikau tikrai rūpestingą medicinos personalą. Pamenu, sykį labai stipriai karščiavau, buvo sepsis, o personalas labai stengėsi man padėti, greitai parinko antibiotikus ir netrukus pasijutau daug geriau“, – kalbėjo pašnekovas.
Vyresni pacientai gaudavo tik paliatyvų gydymą
Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojo hematologo Andriaus Žučenkos teigimu, ūminė mieloleukemija yra labai agresyvi, piktybinė kraujo liga, kurios metu kaulų čiulpuose vietoje sveikų kraujo ląstelių dauginasi vėžinės, pakitusios, nebrandžios ląstelės, vadinamos blastais.
Siekiant ją išgydyti, jaunesniems pacientams yra taikoma intensyvi, didelių dozių chemoterapija, o nustačius specifines genetines pažaidas leukeminėse ląstelėse kartu skiriama ir papildoma taikinių terapija, pasiekus remisiją atliekama kaulų čiulpų transplantacija.
„Svarbu paminėti, kad vyresniems, prastesnės būklės pacientams, turintiems gretutinių ligų, intensyvi chemoterapija ar kaulų čiulpų transplantacija, deja, negali būti skiriami dėl labai didelės sunkių, gyvybei pavojingų komplikacijų rizikos. Kadangi ūminė mieloleukemija dažniau nustatoma būtent vyresniame amžiuje, nemaža dalis pacientų ilgą laiką galėdavo gauti tik paliatyvų, ligą pristabdantį gydymą ir tai atsispindėdavo labai liūdnoje išgyvenamumo statistikoje.
Tačiau šiuo metu situacija ženkliai keičiasi ir vyresnio amžiaus pacientai jau turi net kelis neintensyvius, taikinių terapija paremtus gydymo variantus, kurie daugumoje atvejų leidžia pasiekti trumpesnes ar ilgesnes remisijas, o nedidelė dalis pacientų pasveiksta visiškai. Tai yra labai didelis laimėjimas hematologijos srityje. Labai džiaugiamės, kad naujausi taikinių terapijos preparatai ūminės mieloleukemijos gydymui jau yra prieinami Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro pacientams. Šiuo pasiekimu lenkiame daugelį Europos hematologijos centrų.
Gintautas dalyvavo klinikiniame tyrime ir pasiekė remisiją, tačiau ūminei leukemijai sugrįžus, situacija tapo sudėtinga, kadangi dar kartą skirti intensyvų chemoterapinį gydymą būtų buvę itin rizikinga dėl paciento amžiaus. Šioje situacijoje, remiantis vėžinėse ląstelėse nustatytomis genetinėmis pažaidomis, mes galėjome numatyti, kad alternatyvus, taikinių terapija paremtas, neintensyvus gydymas pacientui turėtų būti efektyvus.
Labai džiaugiamės, kad taip ir nutiko, Gintautas dar kartą pasiekė pilną remisiją, o gydymo metu tik kelios dienos buvo sunkesnės. Šiuo metu reguliariai sekame ligos likutį ir neaptinkame jokių vėžinių ląstelių net ir pačiais jautriausiais tyrimais. Pacientas tęsia palaikomąjį gydymą ir tikimės, kad liga daugiau nebesugrįš. Viso centro vardu linkime Gintautui ir toliau džiaugtis mėgstama veikla, artimaisiais, išlikti pozityviu, o svarbiausia – sveikatos ir ilgų metų!“ – sakė gydytojas hematologas.
Vilties programų galėtų būti daugiau
Kraujo ligomis sergančius žmones vienijančios asociacijos „Kraujas“ vadovė Ieva Drėgvienė taip pat džiaugėsi pažangiais ir Lietuvoje prieinamais ūminės leukemijos gydymo metodais, vykdomais klinikiniais tyrimais ir vilties programomis, kurių dėka, pacientams yra suteikiamos geresnės galimybės įveikti ligą. Vis tik, pasak jos, lyginant su kitomis pažangiomis šalimis, Lietuvoje klinikinių tyrimų bei vilties programų onkologijos srityje yra mažai.
„Paminėtina, kad vilties programos yra skirtos pacientams, sergantiems sunkiomis ar gyvybei gresiančiomis ligomis, kurie negali dalyvauti klinikiniame tyrime, o kitų gydymo būdų nėra. Šios programos suteikia pacientams vienintelę galimybę gydytis dar tiriamu, galimai veiksmingu, bet neįregistruotu vaistiniu preparatu. Išsivysčiusiose šalyse šios farmacijos kompanijų inicijuotos programos vykdomos žymiai didesne apimtimi, kadangi yra aiškus, terminu apibrėžtas, vaistų įtraukimo į kompensavimą procesas. Tuo tarpu, Lietuvoje vykdomos tik pavienės vilties programos. Tam įtakos galimai turi ir inovatyvių vaistų kompensavimo procesas, kuris yra ilgas, painus, o šiuo metu – ir visiškai sustojęs.
Paskutinė Valstybinės vaistų kontrolės inovatyvaus vaisto paraiška buvo įvertinta prieš 5 mėn., vertinimo laukia virš 50 vaistų, iš kurių daugiau nei pusė yra skirti onkologinėms ligoms. Ir nors Europos Sąjungos direktyva ir LR Farmacijos įstatymas numato 180 dienų terminą, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl vaisto kompensavimo, Lietuvoje jo yra nepaisoma. Deja, bet susiduriame su labai apgailėtinu požiūriu į išlaidas vaistams – vis dar pasigirsta nuomonių, kad tai yra išlaidos, tačiau nepagalvojama, kad šios išlaidos yra pati tikriausia investicija į sugražintą žmonių sveikatą ir išgelbėtas gyvybes“, – pažymėjo I.Drėgvienė.
