– Kas paskatino imtis tokių kardinalių permainų?
– Motyvacija kažką keisti gyvenime atsirado maždaug prieš 2,5 metų. Tačiau iš tiesų ieškojimai vyko nuo pat paauglystės, kai man pasireiškė stipri aknė. Išnaudojau visus įmanomus kremus, losjonus, prausiklius, tepiau ir įvairiomis mikstūromis, žolelių tinktūromis, vaikščiojau pas įvairius daktarus ir galiausiai supratau, kad vien išorinėmis priemonėmis problemos neišspręsiu.
Tuomet prasidėjo maisto papildų ir alternatyvių gydymo metodų paieškos. 12-oje klasėje man į rankas pateko Paulo Braggo knyga „Badavimo stebuklas“. Užsidegęs jo metodika, vasarą pabandžiau vieną kitą dieną nevalgyti. Odos būklė pagerėdavo, tačiau iš karto grįžus prie senų mitybos įpročių, vėl viskas „atsistodavo į savo vietas“.
Įstojęs į universitetą susidomėjau kultūrizmu. Tuomet valgiau daug vištienos, ryžių, pieno produktų, bananų, atsisakiau saldumynų, kuriuos anksčiau valgydavau vos ne kasdien. Tačiau per tą laiką iš tiesų tik išpampau, sustambėjau.
Ieškant sveikesnės savijautos, teko išbandyti ir žarnyno valymą, dėlių terapiją, tačiau poveikis būdavo tik laikinas. Galiausiai su Ajurvedos akademija išvykau į Indiją, kur aplankėme keletą jos mokyklų. Buvo daug informacijos apie mitybą ir sveiko, šviežio maisto. Paveiktas šios kelionės ir geros savijautos po jos, taip pat įtikėjęs, kad valgydamas gyvūnus perimi jų patirtą skausmą ir agresiją, tapau vegetaru.
– Ir kaip sekėsi tapus vegetaru?
– Turiu prisipažinti, kad labai sveikai nevalgiau. Kadangi pats negaminau ir nemėgau gaminti, mano mitybos racione buvo daug pusgaminių, konservų, indiškų troškinių iš pakelių su negyvais pienais ir cukrais, grūdinių batonėlių su didžiuliu kiekiu cukraus, kuriuos laikiau sveiku maistu.
Turiu pripažinti, kad savijauta gera nebuvo, tas maistas mane slopino – atsirado mieguistumas, trūko energijos. Gana ilgai save įtikinėjau, kad man viskas gerai, tačiau 2017 m. vasarą pripažinau, kad reikia kažką keisti. Jaučiausi blogiau nei tada, kai buvau visavalgis.
Savijauta svyravo – jausdavausi tai geriau, tai blogiau, bet tikėjimas, kad aš dabar valausi ir po to bus gerai, jau darėsi fanatiškas.
Nusprendžiau judėti pirmyn ir pasirinkti griežtesnį mitybos planą – veganizmą, taigi atsisakiau kiaušinių, pieno produktų. Susiaurėjus maisto pasirinkimui supratau, kad dabar savo valgymo ir maisto pirkimo įpročius turiu keisti iš esmės.
Pradėjau lankytis turgeliuose ir pirkti šviežią maistą, žiūrėdamas „Youtube“ mokiausi gaminti ir per du mėnesius iš tiesų gerokai persitvarkiau. Kadangi iš prigimties esu eksperimentatorius, man visa tai daryti buvo labai įdomu. Susiradau draugų su panašiais interesais, prisijungiau prie įvairių veganų grupių internete, dalyvavau jų veikloje.
Savijauta iš esmės negerėjo, todėl pagalvojau, kad mano organizmas, į kurį per gyvenimą buvo kraunama daug šlamšto, yra užterštas, todėl reikia jį išvalyti badavimu. Nevalgiau penkias paras.
Pirmam kartui tai buvo labai drastiškas pasirinkimas, buvo sunku, bet turiu stiprią valią, todėl ištvėriau, o kai vėl pradėjau valgyti, buvo nuostabus pojūtis: pirmą kartą pajaučiau, ką reiškia gerai jaustis. Kūnas buvo toks gyvybingas, jaučiau tokį energijos antplūdį, kad norėjosi giliai įkvėpti visa krūtine ir kažką nuveikti šiame pasaulyje.
– Ar dar kada nors bandėte ilgai badauti?
– Daugiau taip ilgai nebadavau – tik keletą kartų po vieną dieną. Mano mitybą papildė įvairios žolelės, bičių duonelė ir kiti natūralūs produktai, kurie pakeitė sintetinius vitaminus. Ir jaučiausi iš tiesų geriau nei būdamas vegetaras – lengvesnis, ne toks mieguistas.
Pradėjau domėtis protarpiniu badavimu – pavalgęs vakare, stengdavausi iki pusryčių išlaikyti 14–16 valandų tarpą.
Visiems aiškinau, kad negerai valgyti burokėlius, kad reikia atsisakyti morkų. Tapau veganu-evangelistu.
Rudenį į mano gyvenimą atėjo šarminė mityba. Pagal šią teoriją reikia valgyti produktus, kurie šarmina organizmą, nes rūgšti terpė nedraugiška sveikatai.
Taigi atsisakiau organizmą rūgštinančių produktų – kviečių, kivių, morkų, brokolinių ir žiedinių kopūstų, burokėlių, lęšių, pupelių ir pan. Valgiau daug bolivinių balandų, grikių, avinžirnių, gaminių iš speltos grūdų, laukinių ryžių, sezamų, kanapių pastos, avokadų, riešutų, mangų. Nors pasirinkimas sumažėjo, bet valgyti tikrai dar buvo ką.
– Kaip savijautą paveikė šarminė mityba?
– Tuo pat metu aktyviai ėmiausi organizmo detoksikacijos, pirkau įvairias detoksikacijos ir antiparazitines programas bei labai patikėjau teorija, kad mūsų kūne pilna parazitų.
Savijauta svyravo – jausdavausi tai geriau, tai blogiau, bet tikėjimas, kad aš dabar valausi ir po to bus gerai, jau darėsi fanatiškas – buvau prisiskaičiau daug istorijų apie tai, kaip žmonės pasveiksta nuo ligų.
Nors kovojau su energijos deficitu, lėtiniu nuovargiu, bet vis tiek šventai tikėjau, kad jeigu seksiu šarmine mityba, anksčiau ar vėliau būsiu išganytas ir atsidursiu „veganų Rojuje“. Ir visiems kitiems aiškinau, kad negerai valgyti burokėlius, kad reikia atsisakyti morkų. Tapau veganu-evangelistu.
Netgi tikėjau, kad valgau aukštesnio sąmoningumo maistą, ir nusprendžiau, kad dar labiau mane sustiprintų ir pagreitintų organizmo valymosi procesą, jeigu tapčiau žaliavalgiu. Daug skaičiau apie aukštų vibracijų maistą. Vyliausi, kad valgydamas tik žalią maistą perlaušiu savo kūną, o mano protas taps toks, kaip Platono ar Aristotelio.
Beje, yra žinių, kad Platonas greičiausiai buvo žaliavalgis, o Pitagoras po 40 parų badaudavo. Man norėjosi patyrinėti aukštesnes sąmonės būsenas ir maniau, kad jas patirti, t. y. evoliuciškai išaugti, galima valgant „aukštesnį“ maistą. Netgi tikėjausi, kad tai savaime išspręs visas mano problemas gyvenime.
– Todėl tapote žaliavalgis?
– 2018 m. pradžioje, pavasarėjant, pusryčiams pradėjau valgyti vaisius, kad po protarpinio badavimo organizmo neapkraučiau sunkiu maistu. Tai būdavo mangai, datulės, melionai, arbūzai ir pan.
Ir iš tiesų, valgant vaisius ryte, kūne jaučiamas lengvumas, mąstymas tampa aštresnis, tačiau kai pradedi valgyti tik vaisius, kraujyje ima šokinėti cukraus lygis. Aišku, patikėjau idėja, kad fruktozė nėra cukrus, ir tikrai tai ne tas pats, bet kai ryte suvalgai du dubenėlius datulių ir tris mangus, atsiduri „lengvame kosmose“.
Kardinaliai prie žaliavalgystės neperėjau – laikiausi savo šarminės mitybos, tačiau stengiausi valgyti daugiau žalio maisto, o artėjant vasarai nusprendžiau išbandyti vaisiavalgystę: apie savaitę valgau tik vaisius ir stebiu save, po to valgau įprastai ir vėl kartoju.
Vyliausi, kad valgydamas tik žalią maistą perlaušiu savo kūną, o mano protas taps toks, kaip Platono ar Aristotelio.
Ilgiausiai vaisiais maitinausi 10 dienų. Valgydavau 4–5 kartus per dieną ir tikrai daug. Pavyzdžiui, 6 kg arbūzą be problemų suvalgydavau per dieną, tačiau turiu prisipažinti, kad dėl energijos stokos dienos metu reikėdavo pagulėti.
– Ar nuolatinis energijos trūkumas paveikė jūsų psichologinę būseną?
– Nuo vaisiuose esančių cukrų buvau hiperaktyvus, nerasdavau sau vietos, visur bėgiodavau, lakstydavau. Trūko įsižeminimo, buvo pojūtis tarsi skraidau padebesiais. Galvoje buvo toks chaosėlis – viskas labai lengvai sužavėdavo, bet už nieko neužsikabindavau, buvo sunku sutelkti dėmesį.
Visa tai formavo neadekvatų realybės suvokimą, savęs išaukštinimą ir fanatišką požiūrį į maistą. Fanatiškai tikėjau, kad dabar jau tikrai einu teisingu keliu, o dabartinė mano kančia padės man pasiekti aukštesnį sąmonės lygmenį.
Tačiau nors energijos tarsi būdavo, neliko ištvermės, ji greitai išsekdavo, todėl vis reikėdavo prigulti. Iki tol mėgau sportuoti – bėgiodavau, tačiau dabar mano bėgiojimai ėmė vis retėti, nes neturėjau jėgų.
Galvoje buvo toks chaosėlis – viskas labai lengvai sužavėdavo, bet už nieko neužsikabindavau, buvo sunku sutelkti dėmesį.
Nepastebimai susiformavo priklausomybė nuo maisto. Visos mintys sukosi apie maistą – ką valgysiu, nieko negaliu pirkti parduotuvėje, nes tik mano maistas yra geras, kur pirksiu mangus, baigiasi aukštos kokybės kanapių sėklos, reikia jų užsakyti ir pan.
Atsirado persivalgymo priepuoliai. Valgiau tikrai daug, kalorijų surinkdavau daugiau nei reikia, tačiau pasitenkinimo maistu ir sotumo jausmo nebuvo, todėl dažnai ėmiau persivalgyti.
Vis labiau įtikėjau, kad esu purvinas ir užterštas, mano organizme knibžda parazitai. Tai tikras pragaras. Ryte tu atsikeli, ir ima atakuoti įkyrios mintys, nuo kurių niekur negali pabėgti, – aš esu purvinas ir turiu save valyti.
Net vasarą man nuolat buvo šalta, prasidėjo sąnarių skausmai – skaudėjo kaklą, pečius. Aš, aišku, maniau, kad taip vyksta valymosi procesas.
Nors vasaros pabaigoje aiškiai suvokiau, kad kankinuosi, užuot pradėjęs valgyti, nusprendžiau imtis dar kardinalesnių priemonių – mėnesį laiko gerti tik sultis. Tai sulčių programa, kai kasdien reikia išgerti keturis litrus sulčių – tris litrus žalių daržovių sulčių (salierų, įvairių lapų, obuolių, imbiero) ir litrą vaisių sulčių. Kibirais pirkdavau daržoves, pats jas spausdavau ir kas tris valandas gerdavau jų po litrą.
– Ar po šio mėnesio galėjote paeiti?
– Nesu apskritai nusiteikęs prieš šią programą, ji gali būti naudinga žmogui, sergančiam onkologine ar kokia kita liga. Tačiau aš jau iki tol buvau save gerai nustekenęs, tuo pat metu gėriau stiprią antiparazitinę formulę. Buvo tokių pakilimų, kai atrodė, kad esu teisingame kelyje, savijauta taisosi, pavyzdžiui, pavyko atsikratyti dantų jautrumo.
Per tą laiką numečiau maždaug 10 kg. Kol buvau visavalgis, svėriau apie 78–79 kg, tapus veganu svoris sumažėjo iki 75 kg, atsiradus šarminei mitybai liko 74 kg, po žaliavalgystės bandymų – 73 kg, o po „sulčiavimo“ svoris nukrito iki 64–63 kg. Vieną dieną svėriau vos 61 kg.
Išsivystė nežmoniška priklausomybė maistui. Žiūrėdavau į linų sėmenų aliejų ir vos susilaikydavau neišgėręs jo viso butelio.
Po šio mėnesio buvau labai nusilpęs, bet jaučiausi patenkintas, kad dabar jau tikrai išsivaliau. Apsilankęs pas netradicinės medicinos mitybos ekspertę išgirdau, kad mano organizmas nebetoleruoja vaisių, nes perlenkiau su jais lazdą, tačiau veganiška mityba man labai tinka. Kitaip tariant, ji patvirtino tai, ką ir norėjau išgirsti.
Po šio vizito pradėjau valgyti daug košių – taip norėjau valgyti, kad negalėdavau sustoti. Išsivystė nežmoniška priklausomybė maistui. Žiūrėdavau į linų sėmenų aliejų ir vos susilaikydavau neišgėręs jo viso butelio. Visur, kur eidavau, nešdavausi savo virtą košę, vienu ypu jos galėdavau suvalgyti pusantro litro, o valgiau penkis kartus per dieną...
Per tris mėnesius, taip valgydamas, atgavau šiek tiek svorio, tačiau net negrįžau į vegetarizmo laikus. O praėjusių metų lapkričio pabaigoje mano skrandis nustojo virškinti daržoves ir daugumą grūdų. Sunkumų virškinimui sukeldavo net avokadas ir grikiai, tačiau jų netoleravau mažiausiai, todėl gruodžio pradžioje savaitę mitau tik grikiais. Ir vis tiek galvojau, kad tebesivalau, kad jau paskutinės fazės prieš išsvajotą pabaigą.
– Kaip išsikapstėte iš šio užburto rato?
– Prisipažinsiu, jaučiausi visiškai palūžęs. Užsidariau namuose, nenorėjau matyti žmonių, bendrauti, tapau irzlus, piktas, pykau ant viso pasaulio – buvo kalti visi, tik ne aš. Pats susikūriau sau pragarą ir patikėjau, kad esu „išrinktasis“. Atrodė nėra jokios išeities, todėl vienintelis dalykas, kuris šovė į galvą, – pradėti melstis. Tuo metu jau net buvau susitaikęs, kad šiame etape galiu mirti, nes tikrai buvo blogai.
Melsdavausi ilgai – valandomis. Palaipsniui nuo akių tarsi ėmė kristi uždanga, pradėjau matyti aiškiau ir adekvačiau. Klausydamas savo mitybos mokytojų, pradėjau juos matyti kitaip, abejoti jų tiesomis, pastebėjau, kad jie patys turi daug problemų, ir po truputį pradėjau jų nebesekti internete.
Tuo pat metu atsitiktinai atradau mane sukrėtusį vaizdo įrašą – tai buvo eksveganės, kuri tuo keliu ėjo 12 metų, išpažintis. Klausant jos, man atvipo žandikaulis – aš pamačiau save. Jos mokytojai buvo tie patys, kuriuos sekiau ir aš.
Ji pasakojo, kaip patikėjo savęs valymosi teorija, kaip tapo vaisiavalge, o kai jai pasidarė šalta Vokietijoje, išvyko gyventi į Tailandą, kur toliau apie metus valgė vaisius ir dienų dienas verkdavo. Ji buvo apimta depresijos, bet tikėjo, kad tai praeis. Pamačiau, kad keliauju savęs susinaikinimo link, man atsivėrė akys.
Pradėjęs internete domėtis kita veganizmo medalio puse, atradau daugybės tokių žmonių, kaip aš, liudijimų ir pradėjau ieškoti informacijos apie tai, kas yra gyvulinis maistas ir kodėl mums jo reikia.
Klausant jos man atvipo žandikaulis – aš pamačiau save.
Pradėjau sekti įvairiausias su mėsa susijusias dietas – Carnivore, Primal, Keto, Paleo, kurios visos akcentavo gyvulinės kilmės produktų svarbą žmogaus vystymuisi. Tuomet atradau puikią (adekvačiai kalbančią) daktarę Natashą Campbell-Mcbride, kuri labai aiškiai dėstė, kuo skiriasi augalinė ir gyvulinė mityba.
Pirmoji skirta trumpam apsivalymui (pasninkui), antroji – klestėjimui ir vystymuisi. Žmogus (išskyrus asketus, šventuosius, dvasininkus) negali klestėti misdamas tik augalais, ir atvirkščiai: egzistuoja gausybė genčių, kurios demonstruoja puikią sveikatą valgydamos tik gyvulinės kilmės produktus.
Panašų atradimą dar dvidešimto amžiaus pradžioje padarė ir mokslininkas Westonas A.Price'as, kuris, keliaudamas po pasaulį, išsikėlė misiją surasti sveiką žmonių bendruomenę, kuri gyventų išimtinai valgydama tik augalinį maistą. Spėkit, ar jam pavyko? Atvirkščiai - jis rado gausybę genčių, kurios pasižymi ypač sveikais individais, misdamos vien tik gyvulinės kilmės produktais – žaliu pienu ir mėsa.
Tą vakarą suvalgiau apie kilogramą mėsos, nemeluoju, ir laukiau kada mane išveš greitoji.
– Kaip jautėtės, po visos šios kelionės vėl paragavęs mėsos, ir kaip jaučiatės dabar?
– Iš pradžių jaučiau didelę kaltę, kad prisidedu prie gyvūnų naikinimo, bet iš tiesų pojūtis buvo fantastiškas. Pirmą kartą vėl paragavau žuvies ir vištienos per tetos jubiliejų. Paragavęs vos kelis gabalėlius, praradau sveiką protą – kroviausiai ir kroviausi sau į lėkštę.
Tą vakarą suvalgiau apie kilogramą mėsos, nemeluoju, ir laukiau kada mane išveš greitoji, nes maniau, kad po tokios pertraukos pasijusiu blogai. Tačiau nieko panašaus nebuvo – jaučiausi labai gerai.
Po trijų savaičių mėsos valgymo pasidariau tyrimus – viskas norma, išskyrus vitaminą D. Mano oda iš baltos tapo ruda, mano veidas vėl įgavo sveiką spalvą, per du mėnesius svoris pasiekė 80 kg – tiek svėriau sportuodamas prieš kokius ketverius metus, kūnas vėl tapo stiprus ir tvirtas.
Nebekamuoja nuolatinis šalčio pojūtis, nors rugsėjo mėnesį miegodavau su termodrabužiais ir dvejomis kojinėmis. Visiškai išnyko sąnarių skausmai. Virškinimas dar nesusitvarkė, bet tikrai pagerėjo: galiu valgyti sriubą, vieną kitą termiškai apdorotą daržovę, tačiau šiame etape dominuoja mėsa ir žalio pieno produktai. Nuo pasterizuoto pieno man prasideda migrena ir alergija. Stengiuosi vartoti ožkos pieną, kuris lengviau virškinamas.
Tačiau svarbiausia, kad grįžo gyvenimo džiaugsmas. Jaučiausi tarsi prikeltas naujam gyvenimui ir vėl jį myliu. Grįžo proto ramybė, vėl turiu pakankamai energijos, galiu sportuoti, vėl noriu grįžti į žmones, bendrauti.
Su priklausomybe maistui susitvarkiau – dabar valgau dažnai, bet po mažai, bandau rasti aukso viduriuką ir išlaikyti saiką. Dabar manau, kad žmogaus mityboje visgi turi dominuoti gyvulinis maistas, tačiau noriu pabrėžti, kad nesu prisirišęs prie savo įsitikinimų, esu už nuolatinį keitimąsi ir toliau domiuosi maistu, nes man įdomu tyrinėti šią sritį. Tai mano kelio dalis link sveiko gyvenimo būdo.
