Erkinis encefalitas: kasmet miršta 1–3 asmenys
„Lietuvoje mes turime labai lokalią ir pavojingą infekciją, apie kurią paprastai pamirštame. Tai erkinis encefalitas. Dabar kaip tik pats laikas nuo jo skiepytis, nes Europoje esame vieni iš didžiausių šios ligos donorų ir europiečiai jos labai bijo. Problema ta, kad 30 proc. ja persirgusių žmonių tampa neįgaliais. Tai didžiulė našta visuomenei ir valstybei.
Pati sunkiausia erkinio encefalito komplikacija – paralyžius. Pavyzdžiui, žmogus dėl raumenų paralyžiaus negali nulaikyti galvos ir turi nešioti specialią apykaklę. Taip pat dažnai paralyžius pažeidžia galūnes – kai ranka arba koja tampa pusiau darbinga. Kitos sunkios komplikacijos susijusios su centrinės nervų sistemos pažeidimais – žmogus nesiorientuoja aplinkoje, užmiršta, kur reikia eiti, išeina iš namų ir nežino, kaip grįžti, nesuskaičiuoja pinigų, ir pan.“, – pasakojo A.Laiškonis.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje sergamumas erkių platinamomis ligomis didėja. Ypač smarkiai šoktelėjo pernai. Lietuva – šalis, kurioje sergamumas erkių platinamomis ligomis yra vienas didžiausių Europoje, todėl keliautojams, vykstantiems į mūsų šalį, rekomenduojama nuo šios ligos pasiskiepyti.
Erkinis encefalitas pasireiškia sunkiu galvos smegenų ar jų dangalų uždegimu, o jo simptomai neretai būna panašūs į gripo – liga prasideda staiga, pakyla aukšta temperatūra, gali skaudėti galvą, sąnarius, pečius, kai kuriais atvejais gali pradėti krėsti šaltis, pykinti, viduriuoti.
Inkubacinis periodas gali trukti iki 30 dienų. Įsisiurbus erkei, virusas iš pradžių patenka į kraujotaką ir limfotaką – tada atsiranda požymių, panašių į gripą. Negalavimai paprastai vargina tik apie savaitę, o tada jie išnyksta. Tiems, kurių organizmo gynyba sušlubuoja, prasideda antroji ligos fazė – smegenų dangalų ar netgi smegenų uždegimas, kuris ypač pavojingas ar net mirtinas.
Žmogus gydomas tik simptomiškai – vaistais, sumažinančiais ligos požymius. Specifinio gydymo, nukreipto prieš ligos sukėlėją, nėra.
Mirštamumas nuo erkinio encefalito siekia 0,5-4 proc. Lietuvoje nuo šios ligos miršta kasmet 1-3 asmenys. Pernai sausio – lapkričio mėnesiais užregistruoti 632 erkinio encefalito atvejai, tuo tarpu 2015 m. – 336. Taigi sergamumo rodiklis padidėjo 91,58 proc.
Meningokokinė infekcija
Pasak A.Laiškonio, dėl šios ligos žinomumo labai daug prisidėjo žiniasklaida. Per metus Lietuvoje meningokoku B, nuo kurio jau taip pat galima pasiskiepyti, serga apie 100 žmonių, daugiausiai vaikai ir paaugliai. Tačiau mirštamumas nuo šios ligos didžiulis – miršta vienas iš dešimties. Todėl natūralu, kad liga kelia didžiulę baimę, ypač mažų vaikų turintiems tėvams. Nuo šių metų liepos mėnesio nuo meningokoko nemokamai bus skiepijami kūdikiai ir vaikai.
Pagrindinis ligos ženklas – hemoraginis bėrimas. Todėl kai vaikas karščiuoja, o temperatūrai nukritus jaučiasi prastai, būtina jį apžiūrėti nuo galvos iki kojų, ar nėra bėrimo. Pastebėta, kad pirmiausia jis atsiranda ant užpakaliuko ir šlaunų, tačiau iš tiesų gali atsirasti bet kurioje vietoje.
Nuo kitų bėrimų hemoraginis skiriasi tuo, kad paspaudus jis neišnyksta. Jūs galite panaudoti stiklinę ir prispausti prie odos: jeigu bėrimas nepranyks, tuomet yra didelė tikimybė, kad šį bėrimą sukėlė meningokokinė infekcija.
Tačiau ši liga apgaulinga, nes pirmieji simptomai panašūs į gripo ar peršalimo. Karščiavimas arba nesibaigianti sloga yra pirmasis susirgimo meningokokine infekcija požymis.
Sustingęs kaklas ir intensyvus gerklės skausmas taip pat išduoda apie galimą užsikrėtimą meningokokine infekcija. Susirgusįjį gali kankinti bendras silpnumas, pykinimas, kliedėjimas, staigus kvėpavimas, jautrumas šviesai ir garsams, apsnūdimas ar sąmonės netekimas.
Užsikrėtęs meningokokine infekcija asmuo gali skųstis staigiais ir stipriais skausmais sąnariuose, galūnėse ar pilve. Įtarus net ir menkiausią tikimybę, privaloma vykti į ligoninę, nelaukiant, kol pasirodys odos bėrimas. Dažnai tai būna jau pažengusios ligos stadijos požymis. Ypač pavojinga žaibinė ligos forma, kai vos per kelias valandas organizmas taip pažeidžiamas, kad ne visada jau galima ir padėti.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje kasmet registruojama tarp 70 ir 80 šios infekcijos atvejų. Pagal mirčių nuo jos skaičių Lietuva nedaug skiriasi nuo kitų Europos valstybių, tačiau sergamumas mūsų šalyje šia infekcija yra vienas didžiausių Europoje. Apie 5–10 proc. gyventojų pasaulyje yra šios infekcijos nešiotojai, galintys bet kada susirgti arba užkrėsti kitus.
Gydymui nepasiduodanti žarnyno bakterija
Pasak A.Laiškonio, kiekvieną vasarą turime žarnyno infekcijų pakilimą. Šių ligų simptomatika aiški, žmogus paprastai laiku kreipiasi pas gydytoją ir mirštamumo nuo jų nėra, tačiau bėda ta, kad žarnyno bakterijos tampa atsparios gydymui. Kuo toliau, tuo ši problema gilės.
Bene daugiausiai problemų medikams šiuo metu kelia bakterija clostridium difficile. Ši bakterija gyvena visų mūsų žarnyne, tačiau nedideliais kiekiais, todėl ligos simptomais (paprastai vandeningu viduriavimu) nepasireiškia. Tačiau jeigu ji išplinta, liga gali baigtis ir mirtimi.
„Dažniausiai suserga vyresnio amžiaus žmonės, kurie per gyvenimą vartojo daug antibiotikų. Būtent dėl jų poveikio žarnyne išplinta šita bakterija. Tai labai sunki infekcija, nes dėl atsparumo antibiotikams sunkiai pasiduoda gydymui. Be to, kuo vyresnis žmogus, tuo daugiau lėtinių ligų jis turi, tuo labiau nusilpęs imunitetas. Dėl viduriavimo organizmas netenka skysčių ir elektrolitų, todėl savaime ima strigti visos sistemos – pirmiausiai širdies ir kraujagyslių, o tuomet ir kitos. Deja, Lietuvoje ši infekcija plintanti – tokių labai sunkių pacientų pasitaiko vis daugiau“, – teigė infektologas.
Keliautojų ligos
Mediko teigimu, dar viena grupė pavojingų ligų, kurių daugėja, susijusi su keliautojų atsivežtomis infekcijomis.
„Lietuviai dabar keliauja jau ne po Europą, o vis dažniau vyksta į įvairias egzotines šalis ir kiekvienais metais atveža įvairių ligų. Ypatingai problemą kelia maliarija. Yra skiriamas priešmaliarinis gydymas specialiais vaistais, vykstant į rizikos šalis, tačiau labai retai žmonės juos vartoja.
Problema ir ta, kad mūsų gydytojai keliautojų ligas labai sunkiai diagnozuoja. Man su jomis teko susidurti, kai stažavausi Prancūzijoje, kadangi prancūzai mėgsta vykti į savo buvusias kolonijas Afrikoje. Jie parsiveždavo masę įvairių keliautojų ligų“, – sakė pašnekovas.
Deja, specializuotis tropinėse ligose mūsų gydytojai, pasak jo, neturi pinigų. Jeigu gydytojui pavyksta išvykti į konferenciją – geriausiu atveju už farmacininkų pinigus, valstybė pinigų konferencijoms neskiria, o šios specializacijos poreikis labai auga. Juolab kad atvežtinės pavojingos ligos gresia ne tik to žmogaus gyvybei, bet ir aplinkiniams.
ŽIV – ne taip toli nuo mūsų, kaip manome
Didžiausia problema su žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) Lietuvoje yra ta, kad užsikrėtusiųjų skaičius auga, o pradedama gydyti labai vėlai, kai žmogaus imuninė sistema tikrai labai nusilpusi.
„Kažkur Sveikatos apsaugos ministerijoje užstrigusios gydytojų rekomendacijos pradėti gydyti šiuos žmones anksčiau, kai tik virusas diagnozuojamas, tačiau viskas stovi vietoje. Liga yra pagydoma, bet ne Lietuvoje.
Be to, mums vis dar atrodo, kad ši liga labai toli nuo mūsų, ir žmonės nesitiria. Kolegos man pasakojo atvejį, kaip jie bandė išgelbėti AIDS sergančią moterį, bet liga buvo tokia užleista, kad niekuo nebegalėjo jai padėti, moteris mirė. Kaip ji užsikrėtė, niekas negali pasakyti. Jai buvo siūloma ir anksčiau atlikti šį tyrimą, bet ji nuolat atsisakydavo tvirtindama, kad tikrai negali būti užsikrėtusi šiuo virusu. Vienoje įstaigoje ją visgi atsitiktinai patikrino ir atrado priežastį, bet jau buvo per vėlu. Iki tol pastangos rasti priežastį, kodėl moteris taip sunkiai serga, buvo bevaisės“, – pasakojo A.Laiškonis.
Pasak jo, bėda ta, kad mes šią ligą vis dar stigmatizuojame, o iš tiesų ji yra tokia pati, kaip ir visos kitos ligos.
„Jei pasakai, kad sergi diabetu, niekas nekreipia dėmesio, bet jei pasakysi, kad esi užsikrėtęs ŽIV, deja, nuo tavęs visi bėgs. Vakarų Europoje tokio stigmatizavimo jau seniai nėra ir anksti pradėtas gydymas duoda labai gerų rezultatų“, – sakė infektologas.
Kodėl sunku diagnozuoti infekcines ligas
Pašnekovo teigimu, mitas, kad infekcinės ligos, vystantis civilizacijai, išnyks. Iš esmės nėra dingęs nė vienas mikrobas, mikrobai tiesiog stengiasi prie besikeičiančių sąlygų prisitaikyti mutuodami, tuo tarpo žmonių imuninė sistema dėl aplinkos užterštumo, nejudrumo, dirbtinio maisto ir kitų civilizacijos pasiekimų tik silpnėja.
„Infekcinės ligos – tikrai nemažėjanti problema, deja, tai neprestižinė specialybė. Mes vos surenkame rezidentus, nes visi veržiasi į modernias sritis – kardiologiją, onkologiją t. y. į tokias sritis, kurios yra mokios. Tačiau iš tiesų infektologo darbas labai įdomus, nes gydytojas čia tarsi detektyvas, bandantis pagauti nusikaltėlį mikrobą.
Tiesa, tam reikia laiko ir glaudaus bendravimo su pacientu, o tokio bendravimo seniai nelikę. Gydytojas neturi laiko jo išklausti nei apie gyvenimo būdą, nei apie paskutines keliones, nes keliautojų ligų simptomai atsiranda per mėnesį, nei apie tai, ką valgė. Vėliau liga diagnozuojama atsitiktinai, kai žmogaus būklė jau sudėtinga“, – svarstė A.Laiškonis.
