Lietuviai inkstų vėžiu serga dažniau nei kitų Europos valstybių gyventojai. 2020 m. inkstų vėžiu susirgo 814 šalies žmonių.
Lietuvos Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pavaduotojo klinikai pareigas einantis dr. Marius Kinčius sako, kad kol kas nežinoma, kodėl taip yra. Atliekami tyrimai, galbūt ateityje bus atsakyta į šį klausimą, surastas genetinis polinkis.
Vis dėlto, ir kitose Vakarų šalyse daugėja sergančiųjų inkstų vėžiu. Manoma, kad šią ligą sukelia vakarietiškas gyvenimo būdas – dažniau serga rūkantys, mažai judantys ar didelį antsvorį turintys žmonės, vyrai serga du kartus dažniau nei moterys. Mokslas įrodė, kad atsirasti ligą skatina ir fizinio aktyvumo stygius.
Pasak dr. M.Kinčiaus, I–II stadijos inkstų vėžys nustatomas didžiajai daliai pacientų, nes pagerėjo diagnostika, tačiau kas penktam – IV stadijos. Tai išplitusi liga, ją galima kontroliuoti, tačiau išgydyti – ne.
Ankstyvos stadijos inkstų vėžys simptomų neturi, todėl ankstyvų stadijų liga dažniausiai nustatoma atliekant ultragarso tyrimus dėl kitų ligų. Atsiradę simptomai – skausmas, pasikartojančios inkstų infekcijos, kraujas šlapime ir pan., rodo gana didelį auglį.
„Ultragarso tyrimu galime pamatyti gana mažą židinuką, – sako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro chemoterapeutė Skaistė Tulytė. – Turint omenyje, kad dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės, jiems būtų galima dažniau atlikti šį tyrimą. Bent kartą per penkerius metus.“
Atsiradę simptomai – skausmas, pasikartojančios inkstų infekcijos, kraujas šlapime ir pan., rodo gana didelį auglį.
Dr. M.Kinčius pabrėžia, kad inkstų vėžiu serga palyginus nedaug žmonių, todėl visiems žmonėms daryti profilaktines patikras nėra realu.
„Visuomet sakau, kad penkiasdešimtmečio sulaukusiems žmonėms geriausia gimtadienio dovana – siuntimas pas šeimos gydytoją pasitikrinti sveikatos. Atlikus vidaus organų echoskopiją galima anksti surasti ne tik inkstų vėžį, bet ir kitas ligas“, – pataria gydytojas.
Jei nustatomas pirmos stadijos vėžys, tikėtina, kad beveik 90–95 proc. pacientų liga po gydymo neatsinaujins per 5 metus. Tačiau ir tuomet, kai nustatoma progresavusi liga, tai nėra mirties nuosprendis. Atsiranda vis naujų gydymo galimybių. Esant I–III stadijos inkstų vėžiui, ligonis operuojamas. Didžiajai daliai – laparaskopiškai, – per mažą skylutę, dėl to žmogus jau po poros savaičių grįžta į įprastą savo gyvenimą. Tokio gydymo paprastai užtenka. Sisteminis gydymas vaistais taikomas tik ligoniams su išplitusia liga.
Dr. M.Kinčius teigia, kad Lietuvoje yra 10 urologinių stacionarų, beveik kiekviename rajone urologai dirba ir ambulatorinėse grandyse ir visi turi licenciją dirbti šį darbą. Tad pacientams nereikėtų ilgai laukti eilėje pas garsius gydytojus, kad patvirtintų ligą ir nukreiptų į gydymo centrus. „Manau, kad per mėnesį pas urologą gali patekti visi ligoniai“, – sako specialistas.
Fiziškai aktyvesni žmonės rečiau serga inkstų vėžiu, o Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas dr. Albertas Čekauskas priduria: „Tikrai žinome, kad fizinis aktyvumas padeda ir geriau gyventi sergant vėžiu. Labai skatinčiau būti aktyviems ir stengtis gyventi kokybišką ir kiek įmanoma malonesnį gyvenimą“.
S.Tulytė pabrėžia, kad nors mokslinių tyrimų, kurie įrodytų, kad sveikti padeda gera nuotaika, nėra, gydytojai mano, jog paciento nusiteikimas labai svarbus.
„Mes, gydytojai, kurie kasdien susitinkame su pacientais, jaučiame, kad geresnės nuotaikos tų žmonių, kurie turi tvirtą šeimą, kuriuos palaiko artimieji. Atrodo, tarsi kažkas jiems būtų pagalvę padėjęs – ir vaistai geriau veikia, ir geriau jaučiasi, ir šalutinių poveikių mažiau“, – sako chemoterapeutė S.Tulytė.
Gydytoja tikina, kad ligoniams labai svarbu nesijausti vienišiems, jei ligonis neturi artimųjų, jam gali padėti socialiniai tinklai. Ten kuriasi grupės pagal interesus ir galima surasti žmonių pasikalbėti, galima užduoti klausimų, kurių jie nedrįsta iškelti gydytojui. Ir, žinoma, labai svarbios pacientų organizacijos, ypač kai žmonės serga ilgai – susibūrę gali bendrauti, atsiranda ryšiai, užsimezga draugystės.
„Gydytojas gali paskatinti pacientą kreiptis į tokias grupes, pasakyti, kad jis ne vienas“, – teigia S.Tulytė.
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos POLA vadovė Neringa Čiakienė sako, kad visuomeninės organizacijos iš tiesų gali daug padėti vėžiu sergantiems žmonėms.
Kai žmogus išgirsta vėžio diagnozę, žinia jį supurto. Jis supranta, kad tai gali būti pabaigos pradžia.
„Kai žmogus išgirsta vėžio diagnozę, žinia jį supurto. Jis supranta, kad tai gali būti pabaigos pradžia, dėl to ieško informacijos apie gydymą ir sėkmės istorijų“, – sako ji.
Vis dėlto to neužtenka – žmonės supranta, kad specialistų pagalba yra naudinga ir gali pagelbėti, bet patys retai kada kreipiasi į psichologą.
Kita vertus, dažnai reikia informacijos apie bazinius poreikius, reikia būti užtikrintam, kad nepraras pajamų, kad gaus išmokas, kad galės gydytis tiek, kiek reikia, reikia patarimų, kaip kalbėti su šeima ir artimaisiais, sužinoti, ar ataugs plaukai, ir pan.
„Kai žmogus išsprendžia esminius poreikius, žino atsakymus, pagerėja ir jo emocinė būsena, nes jis pats žino, kaip tvarkytis“, – sako N.Čiakienė.
POLA teikia ir teisinę pagalbą, mat ligoniams sunku susigaudyti painioje socialinės-finansinės pagalbos sistemoje.
„Lietuvoje yra daug teisės aktuose įtvirtintų ligoniui palankių dalykų, bet žmonės to nežino. Teisės aktai greitai keičiasi, be to, jie pritaikyti vykdytojui, o ne naudotojui. Ir jų kalba netinkama. Todėl pacientui ši informacija sunkiai prieinama“, – aiškina vadovė ir priduria, kad informacija, kurią pateikia ligos kelią jau praėjęs pacientas, būna paveikesnė.
N.Čiakienė sako, jog nerimą kelią tai, kad žmonės dažnai pasirenka ligos keliu eiti vieni – nesako nei artimiesiems, nei darbe.
„Šiemet darėme pacientų apklausą ir paaiškėjo, kad tik 16 proc. žmonių gydytis padeda artimieji, o ateityje į artimuosius ketina kreiptis tik 8 procentai ligonių. Labai norisi, kad visi imtų plačiai kalbėti, kaip svarbu ligos kelyje nelikti vieniems, – ragina N. Čiakienė. – Susirgus žmogui linkime – „Sveik“. Šiame gražiame lietuviškame žodyje telpa net keli paraginimai: S+VEIK, VEIK, EIK. Kad sklandžiau sveiktume, aktyviai veikime. Taigi, kad ir kaip nenorime išgirsti vėžio diagnozės ir niekam jos nelinkime, tačiau jei vis tik tenka pradėti iššūkių kupiną kelionę per ligą, nepamirškime, kad turime gyvenimą ir gyvenkime. Nelikime vieni, burkimės į bendruomenę, palaikykime gerą emocinę sveikatą būdami fiziškai aktyvūs.“
