Kaip suprasti streso sąsajas
Mūsų beprotiškai lekiančiame pasaulyje žodis „stresas“ nuolat naudojamas ir girdimas. Frazės „Aš stresuoju“ arba „Aš tokia pervargusi“ naudojamos kaip kokios garbės etiketės, įrodančios, kad mūsų gyvenimas kupinas įvykių ir mes nuolat labai užsiėmę. Tačiau į stresą nereikėtų žiūrėti pro pirštus.
Nors manome, kad stresas – tik emocija, iš tiesų tai kur kas daugiau. Organizme stresas sukelia seriją fiziologinių atsakų, o jų trukmė ir dažnis turi didžiulės įtakos sveikatai, ypač autoimuninėms ligoms. Kad suprastume šias sąsajas, svarbu suvokti kelis pagrindinius dalykus apie stresą. Stresas – tai potyris, sukeltas kokio nors stresinio įvykio. Šie įvykiai gali būti emociniai arba fiziniai.
Sunkūs stresiniai įvykiai – mylimo žmogaus mirtis, skyrybos ar išsiskyrimas, fizinė ar emocinė trauma. Mažiau pastebimi stresiniai įvykiai – neišsimiegojimas, netinkamas maitinimosi režimas, kai valgiai praleidžiami, persidirbimas, pernelyg didelis fizinis krūvis ir rūpinimasis kitais, išskyrus save. Net ir teigiami pokyčiai, tarkime, susituokus, gavus svajonių darbą ar persikėlus gyventi į kitą miestą, gali sukelti stresą.
Kai kurie žmonės puikiai jaučia, kad juos veikia stresas, ir iškart pastebi fizinį poveikį organizmui (tarkime, virškinimo sutrikimus, galvos skausmą ar greitą širdies plakimą) ir emocinį poveikį (tarkime, irzlumą, nuovargį, saldaus ar sūraus maisto potraukį). Tačiau sutikau ir daug kitų žmonių, paprastai jie yra atlapaširdžiai ir linksmi; šie žmonės kartais nejaučia ir nesupranta, kad jų organizmas kenčia ar patiriami fiziniai simptomai susiję su stresu.
Tiesą sakant, daugybė žmonių yra taip pripratę gyventi su savo stresu, kad jo net nepastebi. Dar kiti tarsi mėgaujasi stresu. Vis dėlto nors reakcijos gali būti skirtingos, visi stresiniai įvykiai organizme sukelia stulbinančią kaskadą reakcijų, vadinamų atsaku į stresą.
Svarbu suprasti, kad mes visi kartais jaučiame stresą; nesakau, kad turėtumėte gyventi tarsi kokiame burbule arba visiškai pašalinti stresą iš savo gyvenimo. Tai neįmanoma. Tačiau jūs tikrai galite kontroliuoti savo reakcijas į stresą. Galite valdyti, kaip stresas patenka į organizmą ir kaip jis paveikia nervų sistemą bei hormonus. Ir galite neleisti, kad stresas pakenktų jūsų imuninei sistemai ir susargdintų.
Manoma, kad stresas turi įtakos net 80 procentų visų lėtinių ligų, tarp jų – autoimuninėms, širdies ligoms, insultui, diabetui ir vėžiui.
Streso atsakas
Vienas esminių dalykų apie stresą yra tai, kad organizmas į jį gali reaguoti dviem pagrindiniais būdais. Pirmasis – nervų sistemos atsakas, o antrasis – hormonų aktyvinimas, kurių svarbiausi yra kortizolis ir adrenalinas, abu gaminami antinksčiuose.
-
Nervų sistemos atsakas į stresą
Kad suprastumėte nervų sistemos atsaką į stresą, šiek tiek papasakosiu apie pačią sistemą.
Galvos ir nugaros smegenys sudaro centrinę nervų sistemą. Kiti nervai organizme įeina į periferinės nervų sistemos sudėtį, turinčią dvi pagrindines dalis: somatinė nervų sistema ir autonominė nervų sistema. Somatinės sistemos nervai jungiasi prie raumenų, šią nervų sistemos dalį galite sąmoningai kontroliuoti. Tarkime, panaudodami somatinės nervų sistemos nervus, judinate rankas, pakeliate koją, pažvelgiate kairėn ar dešinėn. Autonominė nervų sistema kontroliuoja tas organizmo funkcijas, kurios yra labiau automatinės – širdies susitraukimų dažnis, temperatūra, kraujospūdis, kvėpavimo greitis, virškinimas ir kitos.
Autonominė nervų sistema labai svarbi organizmo funkcijoms, o jos dalių suaktyvinimas ir nuslopinimas turi būti pusiausvyroje. Sužadinimo dalis vadinama simpatine nervų sistema, ji suaktyvėja veikiant stresui. Tai viena iš atsako į stresą dalių. Nuslopinimo dalis vadinama parasimpatine nervų sistema, ji veikia kaip stabdžiai, padeda atsipalaiduoti ir išjungti streso atsaką.
Autonominė nervų sistema plačiai pasklidusi po organizmą, streso atsakui prasidėjus galvos smegenyse, jis keliauja nervais, stimuliuodamas įvairius organus, įskaitant skrandį, širdį, antinksčius ir limfoidinius organus, kuriuose bręsta ir vystosi visos T ląstelės. Šios jungtys su imunine sistema labai svarbios T ląstelių funkcijai.
Kai veikia stresas, simpatinė nervų sistema sukelia vadinamąjį „bėk arba ginkis“ atsaką. Viena dažnų reakcijų – padidėjęs širdies susitraukimų dažnis. Taip nutinka dėl dviejų priežasčių. Pirma, simpatinė nervų sistema tiesiogiai stimuliuoja širdį, antra, antinksčiai išskiria hormoną adrenaliną, kuris taip pat padidina širdies susitraukimų dažnį. Šie dvigubi kerai veikia visus organus, susijusius su „bėk arba ginkis“ atsaku. Tačiau organizmas turi ir antidotą: po kurio laiko turėtų įsijungti parasimpatinė nervų sistema ir išjungti „bėk arba ginkis“ atsaką, padėdama organizmui grįžti į normalias vėžes, kad jis neperkaistų.
-
Hormoninis atsakas į stresą
Antrasis būdas, kuriuo organizmas reaguoja į stresą, – įjungti hormoninių reakcijų grandinę organizme, prasidedančią smegenyse. Grandininė reakcija prasideda hipofizėje ir pagumburyje, dviejose smegenų srityse, kontroliuojančiose hormoninę sistemą. Išsidėsčiusios šalia, hipofizė ir pagumburys glaudžiai susiję, tai vieta, kur emocijos, mintys ir jausmai virsta hormoniniais signalais.
Hipofizė yra endokrininio orkestro vadovė, joje išsiskiria hormonai, reguliuojantys visas kitas endokrinines liaukas ir hormonų gamybą – skydliaukę, antinksčius, sėklides ir kiaušides.
Prasidėjus streso atsakui, pagumburyje išsiskiria kortizolio gamybą skatinantis hormonas (CRH), o hipofizėje – hormonas, vadinamas adrenokortikotropinu (AKTH). Visa tai skatina antinksčius išskirti pagrindinį streso hormoną, kortizolį. Medicinos pasaulyje šis pagumburio – hipofizės – antinksčių kelias vadinamas HPA ašimi, sakoma, kad streso atsakas aktyvina HPA ašį.
Jei stresas ūmus ir stiprus, kortizolio išsiskiria daug. Šis hormonas didina gliukozės koncentraciją kraujyje, kad turėtume energijos bėgti arba gintis.
Nors streso hormonai yra keli, kortizolis pasižymi stipriausiu poveikiu organizmui. Jei stresas ūmus ir stiprus, kortizolio išsiskiria daug. Šis hormonas didina gliukozės koncentraciją kraujyje, kad turėtume energijos bėgti arba gintis, tai vienas pagrindinių priešuždegiminių organizmo hormonų, slopinantis imunines ląsteles ir paruošiantis organizmą galimai traumai.
Įvykus traumai, imuninių ląstelių sukuriamas uždegimas gali sutrikdyti sveikimo procesą, todėl slopindamas imuninę sistemą kortizolis padeda išvengti pernelyg didelio jos suaktyvėjimo ir audinius žeidžiančių molekulių išsiskyrimo.
Kaip pajuntame streso atsakus
Šias dvi reakcijas į stresą (simpatinės nervų sistemos „bėk arba ginkis“ ir kortizolio atsakas per HPA ašį) suprasti labai svarbu, nes jos turi tiesioginės įtakos imuninei sistemai. Tačiau pirmiausia pakalbėkime apie tai, kaip streso atsakas juntamas.
Po stresinio įvykio gali išsivystyti ūmi reakcija ir ji gali tęstis net po to, kai įvykis nebeveikia. Tarkime, jei kada stipriai susikivirčijote su draugu ar partneriu arba jums teko rūpintis sunkiai sergančiu vaiku ar tėvais, greičiausiai pajutote, kad širdis daužosi, kankinami nerimo ir rūpesčių naktį negalite užmigti, galbūt patyrėte ir raumenų persitempimą, sukeliantį nugaros ar kaklo skausmus.
Gali atsirasti įtampos ar kitokių galvos skausmų, virškinimo sutrikimų, dirgliosios žarnos sindromas, pasireiškiantis viduriavimu ar vidurių užkietėjimu. Gali džiūti akys ir burna, šalti rankos ir kojos. Jei atsakas trunka ilgai, gali padidėti polinkis sirgti, nes sutrinka imuninės sistemos veikla.
Didelių kortizolio koncentracijų poveikis
- Padidėjęs apetitas ir kokio nors maisto potraukis
- Pagausėję kūno riebalai
- Sumažėjusi raumenų masė
- Sumažėjęs kaulų tankis
- Sustiprėjęs nerimas
- Sustiprėjusi depresija
- Nuotaikos svyravimai (pyktis, irzlumas)
- Sumažėjęs lytinis potraukis
- Sutrikusi imuninė sistema
- Sutrikusi atmintis ir gebėjimas mokytis
- Sustiprėję PMS simptomai, tarkime, skysčių susilaikymas, irzlumas
- Mėnesinių ciklo pokyčiai
- Sustiprėję menopauzės simptomai, tarkime, karščio bangos ir naktinis prakaitavimas
Viena dažniausių ilgalaikio kortizolio koncentracijų padidėjimo pasekmių – riebalų sankaupos juosmens srityje. Tyrimai rodo, kad didelio streso veikiami žmonės turi potraukį valgyti saldų ir riebų maistą.
Šis maistas stimuliuoja insulino išsiskyrimą, kuris sumažina gliukozės koncentraciją kraujyje, o didelių insulino ir kortizolio koncentracijų derinys lemia riebalų susikaupimą aplink vidaus organus, vadinamą pilvinį nutukimą. Dėl šių pilvo riebalų ne tik sunku užsisegti kelnių užtrauktuką, kartais jie vadinami „rudaisiais riebalais“, nes atrodo ir veikia kitaip nei kitose organizmo vietose atsidėję riebalai, sukelia stiprų uždegimą. Uždegimas yra dažna problema sergant autoimuninėmis, taip pat kitomis ligomis – širdies liga, insultu, diabetu, vėžiu. (Be to, šių pilvo riebalų labai sunku atsikratyti.)
Tyrimai rodo, kad didelio streso veikiami žmonės turi potraukį valgyti saldų ir riebų maistą.
Lėtinis ir ūmus stresas
Kaip ir daugelis dalykų gyvenime, stresas negali būti apibūdintas tik juodai arba tik baltai. Ne visada stresas yra blogai. „Bėk arba ginkis“ reakcija gali būti naudinga, nes išsiskyrę hormonai padės pabėgti nuo užpuoliko, pasirengti svarbiam pranešimui, pokalbiui su viršininku arba nusileisti slidėmis juodąja trasa. Visa tai – ūmaus streso pavyzdžiai.
Ūmus stresas turi pradžią ir pabaigą. Problemų kyla tuomet, kai streso sistema užstringa pozicijoje „įjungta“. Tai vadinama lėtiniu stresu. Kartą žiūrėjau dokumentinį filmą apie zebrus ir liūtus jų natūraliose buveinėse. Kai vienas iš liūtų puolė zebrą, buvo akivaizdu, kad šiam įsijungė „bėk arba ginkis“ atsakas – jis ėmė bėgti iš paskutiniųjų. Kai zebras pagaliau pabėgo nuo liūto, jo kūnas ėmė pasiutusiai drebėti.
Tačiau netrukus nutiko stebuklingas dalykas: tas pats zebras, kuris ką tik iš paskutiniųjų bėgo nuo liūto, ėmė ramiai sau rupšnoti žolę, tarsi nieko nebūtų nutikę. Gyvūnas visai pamiršo ką tik patirtą nuotykį, vos neprivedusį prie mirties ir, esu tikra, jei pamatuotume šio zebro streso hormonų koncentracijas, jos vėl būtų normalios. Zebro organizme yra mechanizmai, išjungiantys streso atsaką ir sugrąžinantys organizmą į ankstesnes vėžes.
Kadangi mintyse ir vaizdiniuose esančius įvykius fiziškai ir emociškai išgyvename taip pat, kaip tikrus, stresas mus veikia ilgai.
Mūsų streso sistema, kaip ir zebro, užprogramuota būti pusiausvyroje. Tačiau problema ta, kad, kitaip nei zebras, mes linkę prisiminti liūtą. Dažnai prisimename, vėl ir vėl išgyvename stresinį įvykį. O kadangi mintyse ir vaizdiniuose esančius įvykius fiziškai ir emociškai išgyvename taip pat, kaip tikrus, stresas mus veikia ilgai. Tiesą sakant, daugelis iš mūsų daugiau laiko praleidžia grauždamiesi dėl praeities ar nerimaudami dėl ateities, nei gyvendami šią akimirką.
Norėdami likti sveiki, turite išmokti nukreipti mintis nuo tam tikrų temų, kad nekenktumėte savo organizmui nuolat padidėjusiomis kortizolio koncentracijomis. Būtent šie hormonai susargdina ir neleidžia pasveikti. Ir kalbu ne tik apie autoimunines ligas. Manoma, kad stresas turi įtakos net 80 procentų visų lėtinių ligų, tarp jų – autoimuninėms, širdies ligoms, insultui, diabetui ir vėžiui.
* * *
Susan S. Blum, M.D., M.P.H. su Michele Bender. Imuninės sistemos stiprinimo planas. 4 žingsnių autoimuninių ligų gydymo programa (Leidykla „Briedis“)
Šioje bestseleriu tapusioje knygoje garsi JAV gydytoja Susan Blum pasakoja apie autoimuninius sutrikimus bei ligas, galinčias pakenkti visoms organizmo funkcijoms – nuo nervų sistemos iki širdies veiklos ar sąnarių darbo.
Kodėl ne vienas suklūstame, išgirdę žodžių junginį „autoimuninė liga“? Todėl, kad į tyrėjų akiratį šios ligos patenka retai, jos pasireiškia skirtingai ir egzistuoja daugybė jų tipų. Bet tikrai esame girdėję tokius pavadinimus, kaip reumatoidinis artritas, sisteminė raudonoji vilkligė, išsėtinė sklerozė, lėtiniai žarnyno uždegimai – kolitas arba Krono liga, diabetas, hipotiroidizmas, žvynelinė (psoriazė). Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai atskiros ligos, bet iš tiesų tai ta pati autoimuninė liga, turinti daugybę atmainų ir stipriai pabloginanti susirgusiojo gyvenimo kokybę.
Jei jaučiate nuolatinį nuovargį, galvos svaigimą, susierzinimą, depresiją, kenčiate nuo nepaaiškinamų svorio pokyčių, slenka plaukai ar periodiškai kyla odos problemų, – galbūt susidūrėte su viena iš daugybės autoimuninių ligų, kai nuo išorinių bakterijų bei virusų poveikio mus turinti saugoti imuninė sistema pradeda atakuoti ne svetimas molekules, pavyzdžiui, bakterijas, o sveikas mūsų organizmo ląsteles?
Autoimuninės ligos gali pažeisti praktiškai kiekvieną organą ar sistemą. Vienos jų puola nervų sistemą, kaip autizmas ar depresija, kitos – sąnarius, raumenis, odą, endokrinines liaukas ar širdį.
Autoimuninės ligos dažnai gydomos imuninę sistemą slopinančiais preparatais, tačiau toks gydymas neretai sukelia šalutinį poveikį ir giluminių problemų neišsprendžia. „Teks priprasti prie nuskausminamųjų, nes jums reikės jų visą likusį gyvenimą“, – labai dažnai tokiais tradicinės medicinos atstovų žodžiais palydimi pacientai, sužinoję, kad serga autoimunine liga.
Kitokią išeitį ir požiūrį į ligą siūlo funkcinės medicinos specialistai. Šios knygos autorė dr. Susan Blum – viena tokių: ji yra prevencinės medicinos atstovė, Sinajaus medicinos mokyklos Niujorke Prevencinės medicinos katedros docentė, Blum sveikatos centro Niujorke steigėja.
Savo darbą su autoimuninės ligos diagnozę išgirdusiais ir dažnai į neviltį puolusiais pacientais ji mėgsta apibūdinti taip: „Funkcinės medicinos specialistas – tai tarsi medicinos detektyvas, surenkantis visas užuominas iš pacientų praeities (kur jie užaugo, kokia jų šeiminė padėtis, ar buvo sveikatą galėjusių sutrikdyti įvykių praeityje ir t. t.) ir dabarties (galimi toksinai aplinkoje, socialinis gyvenimas, streso lygis, santykiai, mityba, darbo ir poilsio režimas, miego įpročiai ir t. t.). Apsiginklavęs šia informacija, funkcinės medicinos specialistas stengiasi išsiaiškinti, kaip ir kodėl organizmo funkcijos sutriko. Tokį detektyvo darbą atlieku su visais savo pacientais Blum sveikatos centre, taip pat atlikau su savimi, kai teko gydytis man diagnozuotą autoimuninę ligą. Būtent tą siūlau ir jums, pasitelkdama šioje knygoje pateikiamus interaktyvius elementus.“
Funkcinės medicinos praktinis pritaikymas rodo, kad autoimunines ligas lemia kelios pagrindinės priežastys, kurias tradicinė medicina paprastai ignoruoja, o autoimunines ligas gydyti siūlo imuninę sistemą užgniauždami stipriais vaistais. Tačiau tikrosios beveik visų autoimuninių ligų priežastys yra tos pačios: mikrobai, aplinkos toksinai, alergenai, stresas ir netinkama mityba. Jei pašalinsite pagrindines dirginančias priežastis ir pastiprinsite savo organizmo optimalų funkcionavimą tinkama dieta bei gyvenimo būdu, užkirsite kelią praktiškai visoms šioms ligoms.
Dr. Susan Blum knygoje pataria, kaip subalansuoti imuninę sistemą pasirinkus tinkamą maistą, susidarius dienotvarkę, išmokus įveikti stresą ir atsikračius įvairių nemalonių dirgiklių. Ji siūlo išbandyti keturis žingsnius, kurie padės apsisaugoti nuo autoimuninių ligų ar jas gydyti:
• 1 žingsnis: naudokite maistą kaip vaistą.
• 2 žingsnis: supraskite streso sąsajas.
• 3 žingsnis: pagydykite žarnyną.
• 4 žingsnis: padėkite savo kepenims.
