„Nemenką auglį aptikau pati“
Kai susirgau krūties vėžiu, buvau perkopusi 40-mečio slenkstį. Paprastai retai sirgdavau, o tada buvau peršalusi ir dvi savaites nėjau į darbą. Naviką apčiuopiau pati, gulėdama lovoje. Kad mano radinys gali būti piktybinis – nė negalvojau. Atėjusi į polikliniką nutraukti nedarbingumo pažymėjimo, pasakiau gydytojai ir apie netikėtą „radinį“. Ji išrašė siuntimą į onkologinę ligoninę, kurioje buvo atlikti tyrimai, paimta biopsija. Rezultatas – II stadijos krūties vėžys. Buvo pasiūlyta operuotis nedelsiant. Tačiau į ligoninę iš karto neatsiguliau, nes turėjau odos bėdų ir buvau užsirašiusi konsultacijai pas prof. J.Lelį. Nenorėjau jos praleisti. Be to, dėl vėžio gydymo norėjau pasitarti su savo pažįstamais medikai. Nerimavau, kad bus paskirtas radiologinis gydymas, o man, sergant odos liga, jis galėjo būti žalingas. Šį įtarimą patvirtino ir mano draugai medikai. Tuo tarpu man po operacijos buvo numatyta vieta Radiologiniame skyriuje. Ieškojau, kaip to išvengti, ir radau, kas mane užtaria. Galiausiai į Radiologinį skyrių nepatekau, o po operacijos buvau paguldyta į Torakalinį skyrių ir švitinimo išvengiau.
Prieš 27-erius metus vėžys buvo daug baisesnis
Operacija praėjo sklandžiai, pašalino tik auglį, nors jis ir buvo gana giliai pasislėpęs. Gydytojas J.Sabonis puikiai atliko operaciją ir už tai jam visą gyvenimą esu dėkinga. Vadinu save ir kitas moteris, kurias jis operavo, „sabonytėmis“. Beje, kiek žinau, jo pacientės kone ilgiausiai gyvena ir geriausiai jaučiasi. Tai nuostabus daktaras, kuris iš tiesų yra „savo vietoje“, o jo rankos – stebuklingos.
Sunkių nepageidaujamų gydymo poveikių nepatyriau, nes chemoterapijos irgi išvengiau. Operaciją atliko ketvirtadienį, o pirmadienį jau buvau namie. Tiesa, ilgokai neatsibudau po narkozės. Gavau stipresnę, nes operacija užtruko, tad prabudau tik šeštadienį. Pamenu, kad buvau labai išalkusi, o kadangi savaitgalį nemažai moterų išleisdavo į namus, jų porcijos buvo pasiūlytos man. Su malonumu įveikiau net kelias.
Penktadienį atėjo aplankyti brolis. Apie tai papasakojo palatos draugės, nes pati miegojau po narkozės. Jis verkė sėdėdamas prie lovos. Tais laikais vėžys buvo suvokiamas kaip nepaprastai siaubingas, tragiškas, būtinai mirtinas, skausmingas susirgimas. Moterys bijojo pranešti darbdaviams, kad serga krūties vėžiu, nes galėjo būti atleistos iš darbo. Nemažai žmonių manė, kad vėžys – užkrečiama liga. Džiugu, kad šiandien apie vėžį kalbama kaip ir apie bet kokią kitą ligą, o ši diagnozė jau seniai nereiškia mirties nuosprendžio.
Perrišti žaizdos važinėjau porą mėnesių. Pamenu, kaip važiuodama troleibusu saugojau išoperuotą vietą, o visi keleiviai, tarsi pagal kiaulystės dėsnį, netyčia užkabindavo ją alkūnėmis. Vėliau dar dvejus metus lankiausi pas savo onkologą. Po to jis pasakė, kad mudviejų pasimatymai jau baigėsi.
Stipri imuninė sistema – vėžio priešas
Vėžiu sergantis žmogus pats išsigydyti negali, jam reikalinga profesionali pagalba. Noriu pabrėžti, kad kiekvieno žmogaus reakcija į ligą labai skirtinga ir priklauso nuo daugelio dalykų. Suprantama, kad kuo didesnė ligos stadija, tuo sunkiau pasveikti. Daug metų bendrauju su vėžiu sergančiomis moterimis, esu krūties vėžiu sergančiųjų moterų bendrijos „Viktorija“ pirmininkė. Ir mano pastebėjimai yra tokie, kad ligos eiga, sveikimas, kaip, beje, ir ligos vystymasis, labai priklauso nuo mitybos, gyvenimo būdo, imuninės sistemos. Jeigu imuninė sistema stipri, organizmas susitvarko su piktomis ląstelėmis, kurių kiekvienas mūsų turi ir nesirgdamas vėžiu. O jei organizmas nusilpsta, žmogus atsisako valgyti, nustoja kovoti, jį nugali liga.
Pastebėjau, kad gana dažnai į mūsų bendriją ateina premenopauzės amžiaus moterys, nes, būtent šiuo laikotarpiu, kai organizmas ima persitvarkyti, padidėja krūties vėžio rizika. Kita vertus, šiandien moterys tikrai turi visas galimybes aptikti ligą laiku. Tam tikslui tarnauja ir A.Zuokienės rožinis autobusiukas, kur galima pasitikrinti dėl krūties vėžio, ir ankstyvos patikros programos moterims nuo 50 metų.
Reikia išsivaduoti nuo trijų jausmų
Turiu savo nuomonę, kodėl atsiranda pikti dariniai. Mano galva, jų vystymąsi lemia 3 jausmai: baimė, pyktis ir stresas. Sutikite, kad sunku rasti žmogų, kuris būtų apsaugotas nuo šių jausmų. Manau, kad mano ligai didelę įtaką padarė baimė. Tais laikais buvo sunku rasti darbą, nemažai įmonių užsidarinėjo, o aš labai bijojau būti atleista, nes buvau ramstis 3 vaikus auginančiai sesei.
Šių jausmų svarbą sveikatai supratau ne iš karto, išmintis atėjo su laiku. Užtat dabar visiškai nemoku pykti. Išmokau ir nebijoti, stengiuosi nuteikti save pozityviai.
Stengiamės tiesiog gyventi
Bendrija „Viktorija“ – nėra vieta padejuoti, pasiskųsti ar paverkti. Nors, aišku, jeigu kuriai nors moteriai to reikia, ji susiranda ir tokią klausytoją. Paprastai renkamės pabendrauti, aptarti naujienų, kad ir vėžio gydyme. Stengiamės gyventi kokybiškai. Jau 7 kartus kartu vykome atostogauti – tai dar labiau suartina. Lankome dailės būrelį. Šiais metais jau 8 kartą Nacionaliniame vėžio institute surengėme savo darbų parodą, skirtą Pasaulinei kovos su vėžiu dienai. Dailė labai padeda atitrūkti, užsimiršti, mąstyti pozityviai, o kartu atrasti ir kitas, ryškesnes gyvenimo spalvas. Ir pati jau 5 metus kartą per savaitę bandau perteikti ant popieriaus savo jausmus, emocijas.
Bendrija „Viktorija“ susikūrė seniai. Anapilin jau išėjo 3 jos pirmininkės. Aš jos veikloje dalyvauju beveik nuo pat įkūrimo. Beje, pavadinimas „Viktorija“ irgi šovė į galvą man. Juk šis žodis reiškia pergalę, o kiekviena mūsų, sirgusių krūties vėžiu, kuriam laikui yra šios ligos nugalėtoja. Šiandien mūsų bendrijoje yra 45 moterys.
Pripratimas blogiau už prigimimą
Bet kuri liga pakeičia žmogų. Sunkiau keistis tiems, kurie labai stipriai įpratę prie savo gyvenimo būdo. Juk įpratimas yra blogiau negu prigimimas. Tačiau susirgus, atsiranda savisaugos instinktas, kuris nori nenori priverčia keisti savo įpročius. Mūsų bendriją dažnai į konferencijas, susitikimus kviečia žaliavalgiai, kiti sveiko gyvenimo būdo propaguotojai. Persirgusiems vėžiu yra daug įvairiausių rekomendacijų, bet kiekvienas žmogus atsirenka pats, pagal savo organizmą, savo supratimą, kas jam geriau.
Manau, kad mityba sergant vėžiu turi daug reikšmės. Nors pati netapau nei vegane, nei vegetare. Valgau įvairiausią mėsą, bet nedaug ir tam tikrais būdais paruoštą.
Daug kalbama apie kancerogenų įtaką piktybinėms ligoms. Kartą parduotuvėje per padidinamąjį stiklą nagrinėjau mėsos gaminių sudėtį. Deja, bet tik viename mėsos produkte nebuvo žalingų maisto priedų, kurių rekomenduojama vengti. Tiesa buvau radusi vieną mėsos perdirbimo įmonę, kurios gaminiuose nebuvo nė vieno kancerogeno. Tačiau ši įmonė greitai bankrutavo, nes jos produktai buvo gana brangūs. Taigi jau seniai nevalgau jokių „šlapių“ dešrų, apskritai paruoštų mėsos gaminių. Ruošiu maistą namie ir stengiuosi daugiau valgyti daržovių, vaisių. Visai negeriu jokių gazuotų saldžių gėrimų, nelepinu savęs saldumynais, duonos gaminius renkuosi pilno grūdo. Jau seniai mano įpročių neveikia jokios šventės – tiesiog nemoku persivalgyti.
Palinkėjimai sergančioms moterims
Visų pirma, stiprinti imuninę sistemą. Antra, žiūrėti, ką valgote. Trečia, gyventi be pykčio, be baimės, be streso. Stengtis vengti šių jausmų arba bent jau ilgai neužsibūti tokios būsenos. Dar viena netinkama savybė, kurią pamiršau paminėti, pavydas. Jo irgi neturėtų būti. Ir ketvirta taisyklė – netingėti, judėti, veikti ir domėtis bei džiaugtis gyvenimu.
Daugiau istorijų www.veziuine.lt
