Mokslininkė pasakoja, kad dabar jos vadovaujamoje laboratorijoje bandoma sukurti antikūnus, galinčius sustabdyti hepatito B virusą. „Ateityje tai netgi galėtų būti naudojama kaip antivirusinis vaistas, priemonė, skirta suvaldyti hepatito B infekcijai“, – pastebi A. Žvirblienė.
– Antikūnai – mūsų imuninės sistemos dalis? Jie tarsi žmogaus imuniteto gynybinė sistema?
– Antikūnai yra baltymai, kurie apsaugo, tarkim, nuo patogenų, virusų, bakterijų ir pan.
– Jūs savo laboratorijoje kuriate tai, kas žmogaus organizme susidaro natūraliai?
– Mes bandome sukurti vieną komponentą – antikūnus, kuriuos galima panaudoti kaip instrumentą kažkokiems konkretiems darbams, pavyzdžiui, diagnostikos tikslams. Kadangi antikūnai atpažįsta kažkokį virusą ar bakteriją, juos galima panaudoti in vitro, kitaip sakant, laboratorijoje, ir nustatyti tą patogeną. Tam, kaip instrumentą, kaip molekulę, mes ir kuriame antikūnus, skirtus kažkam nustatyti ar tyrinėti.
– Kaip tai daroma?
– Naudojame ląstelių hibridizaciją, tik dirbame ne su žmogaus, o su pelės ląstelėmis. Tam, kad sukurtume specifišką antikūną, pirmiausia turime atlikti imunizaciją. Tai kaip skiepijimas – pelytei suleidžiame vadinamojo antigeno, prieš kurį norime gauti antikūnus. Praėjus tam tikram laikui, kai gyvūno organizme susidaro pakankamas antikūnus gaminančių ląstelių kiekis, mes jas suliejame su vėžinėmis ląstelėmis, kad jos įgautų galimybę daugintis mėgintuvėlyje arba kultūroje.
– Kodėl suliejate būtent su vėžinėmis ląstelėmis?
– Vėžinės ląstelės B limfocitams suteikia savybę daugintis neribotai. Jei mes paimtume paprastą žmogaus ar pelės ląstelę (tarkim, B limfocitą), ji dalintis mėgintuvėlyje nesugebėtų, nes neturi tokios programos. Vėžinė ląstelė įneša dalijimosi programą ir mes tokių hibridinių ląstelių galime gauti, kiek norime, o jos mums gamins antikūnus.
– Iš kur atsiranda nauji virusai?
– Pasaulyje dar toli gražu surasti ne visi virusai ir naujų virusų atrandama kasmet. Pavyzdžiui, yra žmogaus poliomos virusai, kuriuos turi dauguma žmonių, bet apie tai nė neįtaria, nes jų sukeliama infekcija pasireiškia žmogui esant tam tikros imunodeficitinės būklės. Pastaraisiais metais tokių virusų surasta bent keletas. Žinoma, jie egzistavo ir anksčiau, tiesiog nebuvo metodų jiems identifikuoti. Tai irgi vienas iš mūsų dabartinių tyrimų objektų. Pasaulyje antikūnai prieš tuos virusus dar nėra aprašyti.
– Kaip, sukūrus šį antikūną, būtų galima paveikti virusą?
– Naudodami tokius antikūnus, galime, pavyzdžiui, paimti audinio mėginį ir labai greitai nustatyti, ar ten yra virusas, ar ne, nes specifiškas antikūnas leidžia tiksliai identifikuoti virusą. Tai yra parodo, kad tai yra būtent šis virusas, o ne kuris nors kitas.
– Per kiek laiko tai galima sužinoti?
– Tarkim, per valandą. O iki tol, kol nėra tokių antikūnų, paprastai tyrimai atliekami molekulinės biologijos metodais, pavyzdžiui, nustatant viruso DNR arba RNR. Tai sudėtingesni metodai, reikia sudėtingesnės aparatūros. O su antikūnais tai galima padaryti greičiau, paprasčiau ir pigiau.
– Kokie Jūsų projektai žinomiausi ar Jums pačiai reikšmingiausi?
– Mes kuriame antikūnus prieš virusus, paplitusius Australijoje ir kol kas Europoje neaptinkamus. Jie užkrečia gyvūnus, pavyzdžiui, kiaules. Į mus kreipėsi Australijos institucija, atsakinga už virusų kontrolę, ir paprašė sukurti tų virusinių antigenų antikūnus. Mes juos sėkmingai sukūrėme. Šie virusai pavojingi, nes, nors ir infekuoja gyvūnus, persidavę žmogui, sukelia gana sunkias ligas.
– Su kokiais virusais susiduria paprasti žmonės?
– Pavyzdžiui, esame dirbę su hepatito B virusu ir esame sukūrę antikūnus, kurie neutralizuoja (kitaip sakant, slopina) to viruso patekimą į ląstelę. Dabar kaip tik vykdome projektą ir norime sukurti rekombinantinius antikūnus, turinčius hepatito B virusą neutralizuojantį poveikį. Ateityje tai netgi galėtų būti naudojama kaip antivirusinis vaistas, priemonė, skirta suvaldyti hepatito B infekcijai.
– Kiek svarbus antikūnų nustatymo greitis?
– Tiksli diagnostika labai svarbu, pavyzdžiui, kartais žmonės gydomi antibiotikais, kai jų visiškai nereikia. Jei tiksliai žinotume, kad tai – virusinė infekcija, gydymo metodai būtų visiškai kitokie.
– Ar žmogaus organizme nuolatos gyvena kažkokie virusai?
– Jų mūsų organizme gyvena daug ir ne visi sukelia ligas. Arba jie sukelia ligą tik tada, kai žmogaus būklė, pavyzdžiui, imunodeficitinė (tarkim, AIDS). AIDS sergančio žmogaus imuninė sistema nusilpusi ir virusinės infekcijos gali sukelti ligą. Kitas pavyzdys – 90 ar 100 proc. suaugusių žmonių nešioja herpes virusus. Nors mes visą laiką nevaikštome su pūslele ant lūpos, bet, peršalus ar truputėlį nusilpus imuninei sistemai, virusas pasireiškia. Taigi mes tikrai virusus galime nešioti ir netgi neįtarti, kad juos turime.
– Ar virusai, esantys žmogaus organizme, turi kažkokią užduotį? Kokia jų funkcija apskritai?
– Kiekvienos gyvybės formos funkcija – savęs pratęsimas, arba dauginimasis. Virusas irgi turi užduotį išlikti evoliucijos metu. Tam jis užkrečia vieną žmogų, kitą ir tokiu būdu dauginasi, išlieka. Išlikimas – pagrindinis visų gyvų organizmų variklis.
– O ar jie žmogui padeda?
– Negalėčiau dabar sugalvoti pavyzdžio, ar turime kokį virusą, kuris mums kažkuo padeda. Iš tiesų tai yra jų išlikimo forma, ir jie infekuoja visas gyvas būtybes. Pavyzdžiui, yra ir augalų virusai, ir mielių ir t. t. Šiaip virusai labai įdomus biologinis objektas.
– Paprastai atrasti virusus paskatina kažkoks ligos protrūkis. Sakote, kad jie pasireiškia, kai žmogus nusilpsta. Ar dabar žmonės silpnesni, kad atrandama daugiau virusų?
– Žmonija nėra labiau nusilpusi negu prieš 100 metų ar dar seniau. Sakyčiau, atvirkščiai, dėl geresnės mitybos mūsų imuninė sistema veikia geriau, nes infekcinės ligos labiau plinta neišsivysčiusiose šalyse. Daugiau virusų atrandame dėl modernesnių metodų, didesnių galimybių identifikuoti tas ligas.
Žmonija nėra labiau nusilpusi negu prieš 100 metų ar dar seniau
Kitas pavyzdys – vadinamieji onkogeniniai virusai, t. y. jų infekcija ilgainiui gali sukelti vėžį. Toks yra žmogaus papilomos virusas. Jis turi daug įvairių formų, vadinamųjų kamienų, ir vieni jų pavojingesni, kiti ne tokie. Būtent vėžį, pavyzdžiui, gimdos kaklelio, sukelia keliolika kamienų. Ši kryptis pasaulyje intensyviai plėtojama, nes virusų, galinčių sukelti vėžį, yra ir daugiau.
– O Jūsų vadovaujama laboratorija ar prisideda prie tokių tyrinėjimų?
– Taip, prieš keletą metų mes labai intensyviai vykdėme projektą, kuris buvo skirtas žmogaus papilomos viruso paplitimo tyrimams. Nustatėme, kokie iš tų virusų kamienų, sukeliančių vėžį, paplitę Lietuvoje. Netgi gavome įdomų rezultatą, kad Lietuvoje cirkuliuojantys žmogaus papilomos viruso kamienai skiriasi nuo tų, kurie yra Europoje.
– Kodėl taip yra?
– Šis virusas perduodamas lytiniu būdu. Mūsų šalis nėra labai atvira pasauliui, pas mus nėra labai daug emigrantų, todėl viruso cirkuliacijos kelias apribotas.
– Ką tai reiškia? Galbūt dėl to juos būtų lengviau aptikti, gydyti ir nuo jų apsisaugoti?
– Jei pas mus paplitę kitokie kamienai negu visame pasaulyje, kaip tik yra sudėtingiau, nes tada sukurti vakciną nuo rečiau aptinkamų virusų irgi sunkiau.
Biochemikė A. Žvirblienė, vadovaujanti Imunologijos ir ląstelės biologijos laboratorijai Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute, apdovanota 2013-ųjų Lietuvos mokslo premija. 15 metų trukęs mokslininkės darbas suteikė galimybę greičiau ir paprasčiau atpažinti ne vieną virusą bei apsisaugoti nuo kitų žmogaus organizmui žalą darančių organizmų.
