– Vaida, papasakokite, koks jūsų brolis buvo iki ligos?
– Mokykloje Aurimas buvo ramus ir labai gabus mokinys. Kiek uždaro būdo, bet labai išmintingas, aukšto intelekto, turėjo hobį su seneliu žaisti šachmatais ir labai daug skaitė. Mokyklą baigė keturiais šimtukais. Buvo labai geras matematikas, grojo klarnetu. 11-oje klasėje nusprendė, kad daugiau nenori mokytis vokiečių kalbos ir per vasarą išmoko anglų kalbą, kad galėtų laikyti šio dalyko egzaminą. Buvo labai atkaklus ir žingeidus. Pats išmoko programuoti, kas vėliau jam padėjo gauti programuotojo darbą norvegų ir vokiečių įmonėse.
Jis norėjo kuo daugiau žinoti, patirti, nuolat stengėsi save tobulinti. Tuo metu buvo labai populiarios knygos, kaip pakeisti savo mąstymą ir pan. Jis labai domėjosi panašia literatūra. Po mokyklos įstojo į kompiuterinę fiziką ir pradėjo dalyvauti studentiškoje veikloje: organizuodavo įvairius teminius studentų vakarėlius, socialines akcijas, tokias kaip „Duok penkis“ Vilniaus Gedimino prospekte, „Atsinešk į miestą savo kėdę“. Viename jo reklaminiame vaizdo įraše su kėde filmavosi aktorius Saulius Balandis.
Taip pat mieste pastatė lentą ir kvietė žmones rašyti Lietuvos himno žodžius, kuriuos prisimena. Dar viena jo akcija – kalėdinis troleibusas, vykstantis maršrutu nuo Saulėtekio į stotį. Su draugais patys jį papuošė, prikepė pyragėlių, o jis pats apsirengė Kalėdų Seneliu. Tuomet net žurnalistai jį kalbino ir sveikino su šaunia idėja.
Pabaigęs studijas labai daug keliavo po visą Europą, taip pat dirbo JAV, kelis mėnesius stažavosi Lietuvos prezidentūroje. Galiausiai su draugu nusprendė ilgesniam laikui vykti į Norvegiją – užsidirbti pinigų ir įgauti naujos patirties. Ten jis pasijuto labai atskirtas nuo savo įprastos terpės ir pasijuto blogai – mamai rašė laiškus, kad kartais būna labai liūdna. Aišku, mes visi jį kvietėme sugrįžti, bet sugrįžęs jis jau buvo kitoks. Tapo ne toks veiklus, ne toks aktyvus, nors finansiškai visiškai save išlaikė ir dar galėjo padėti kitiems – jis nuotoliniu būdu dirbo programuotoju užsienio kompanijose. Vis dėlto stengėsi kapstytis, gyventi toliau.
– Kada supratote, kad sutriko jo psichikos sveikata?
– Kurį laiką turbūt nei jis pats, nei mes, aplinkiniai, nesupratome, kas su juo darosi. Vis dar tikėjomės, kad jis pats su savimi susitvarkys. Juk tai mūsų Aurimas – toks protingas, aktyvus, visi Vilniuje jį pažįsta, apkeliavęs pusę pasaulio, kas gi jam gali nutikti. Aišku, labai nerimavome ir kiekvienas pagal savo skurdžią patirtį šioje srityje bandėme patarti, ką daryti, tačiau į specialistus nesikreipėme.
Lūžis įvyko 2017 m. gegužę. Vieną dieną jis susipyko su drauge, tarp jų įvyko konfliktas ir ji iškvietė policiją. Nuvežtas į areštinę, jis sugalvojo planą, kaip pabėgti: išprovokavo muštynes su kameros kaimynu, kad būtų sumuštas ir išvežtas į ligoninę, iš kurios ir pabėgo. Galiausiai mes jį radome gatvėje sumuštą. Kartu su tėvais bandėme su juo kalbėtis, bet mums sunkiai sekėsi. Jis buvo visiškai pasimetęs – nežinojo, kur eiti, ką daryti, kaip save gelbėti. Atrodė, kad akmenys ant jo krenta ir jis negali nuo jų pasislėpti.
Iškvietėme greitąją pagalbą – norėjome, kad jį nuvežtų į Santaros klinikas ir pastatytų lašelinę. Medikams su juo taip pat nepavyko susitarti, tuomet jie nusprendė, kad reikia jį vežti ne į Santaros klinikas, o suteikti psichiatrinę pagalbą. Kadangi jis priešinosi, buvo iškviesta policija.
Taip jis atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, intensyvios terapijos skyriuje. Ta patirtis jam buvo labai skaudi. Sąlygos buvo klaikios: didelė palata, nuolatinis stebėjimas, judėjimo apribojimai, vaistai per prievartą... Atsimenu, atėjau jo lankyti, o jis manęs klausia: „Ar tikrai nori, kad aš, tavo brolis, būčiau čia? Ar tikrai tiki, kad man tai padės?“ Tuomet iš tiesų pradedi abejoti – ar teisingai pasielgei įkalindama už geležinių grotų žmogų, kurį myli ir laikai autoritetu. Jis netgi norėjo mus už tai paduoti į teismą.
– Kaip situacija klostėsi po ligoninės?
– Po mėnesio jis buvo išrašytas iš ligoninės ir prasidėjo ilga trejų metų kelionė su liga, kuri iki galo taip ir nebuvo diagnozuota, todėl jam buvo bandomi įvairūs sunkiems psichikos sutrikimams gydyti skirti vaistai. Mums labai trūko iš gydytojų paaiškinimo, ką mes, kaip šeimos nariai, tiksliai turėtume daryti, kaip padėti Aurimui. Viduje buvo didžiulė sumaištis, kurią kėlė nerimas dėl brolio, abejonės dėl sprendimo jį gydyti per prievartą ir kaltė.
Jis pats bandė iš naujo adaptuotis gyvenime, bet senojo Aurimo nebeliko nė žymės. Vaistai jį slopino, o iš vidaus degino gėda prieš draugus. Tarp jo draugų iš tiesų tuo metu vyravo nuostata, kad psichiatrijos ligoninėje gulėti yra gėda. Taip norisi pakeisti šį požiūrį! O ir mūsų šeima jautėsi pasimetusi, nežinojome, ką daryti.
Jis pats bandė iš naujo adaptuotis gyvenime, bet senojo Aurimo nebeliko.
Pamažu ėmė prastėti jo darbiniai gebėjimai. Per trejus metus ligoninėje jis buvo gydomas dar keletą kartų. Po to jis kurį laiką gerdavo vaistus, ateidavo pagerėjimas, tuomet jis nutraukdavo gydymą ir situacija palaipsniui vėl blogėdavo. Kai jis pradėdavo visiškai nesirūpinti savimi, savo asmens higiena, aplinkiniais, visą dieną nesikeldavo iš lovos, ragindavome jį vykti į ligoninę. Ieškojome ir privačios pagalbos, bet po pirmosios baisios patirties jis visko atsisakydavo, todėl kaskart būdavo vežamas per prievartą.
– Kaip dabar matote šią situaciją?
– Bėda ta, kad pritrūko sistemos, apsaugančios žmogų nuo savižudybės, veiksmingumo. Su mūsų, artimųjų, sutikimu Aurimas buvo prievarta nuvežtas į ligoninę, ten gydomas, o tuomet paleistas kapstytis pats. Vaistai jam kėlė pašalinį poveikį, kuris vargino, taip pat kamavo depresijos simptomai, todėl jis slapta nutraukė jų vartojimą. Mes negalėjome užtikrinti, kad jis gertų vaistus. O kas būtų, jeigu jis visai neturėtų artimųjų?
Dabar suprantu ir tai, kad pagalbos reikėjo ne tik broliui, bet ir mums, šeimos nariams. Labai reikėjo, kad kas nors mums patartų, kaip su juo kalbėtis, ką kokioje situacijoje daryti. Tačiau stigma, kad sirgti psichikos liga yra gėda, mus tarsi sukaustė. Tėvai baiminosi apie tai pasakoti aplinkiniams, kad neišgirstų, kaip Aurimas bus pavadintas „durniumi“. Jeigu šios stigmos nebūtų, galbūt būtume atsitiesę ir patys aktyviau ieškoję pagalbos. Mums nebūtų gėda ir baisu: jeigu yra problema, labai gerai, kad ieškoma pagalbos.
O brolį, manau, labiausiai skaudino, kad jautėsi našta kitiems. Gal tai matėsi ir pavargusiuose, pasimetusiuose mūsų šeimos veiduose. Ir vieną dieną jis pasirinko kelią, kuris, kaip manė, išspręs visų problemas. Tačiau mūsų problemos taip išspręstos nebuvo. Mes likome su didžiule kalte, kad kažko nepadarėme, nesugebėjome padėti savo mylimam žmogui. Todėl dabar, pradėjusi apie tai kalbėti viešai, noriu pasakyti kaip svarbu nenuleisti rankų ir kreiptis pagalbos, kai patys su situacija nesusitvarkome. Kai suserga žmogus vėžiu, visi į tai reaguoja normaliai, supranta, kad reikia gydytis, reikia pagalbos. Bet kai žmogus suserga psichikos liga, deja, tai vis dar laikoma nenormalumu ir gėda.
Mūsų patirtis liūdna, bet iš tiesų mano perduodama žinia yra optimistiška – laiku kreipiantis pagalbos įmanoma išbristi iš šio liūno ir išgelbėti žmogaus gyvybę.
Iniciatyvos tikslas – mažinti stigmą
Sveikatos apsaugos ministerijos ir Higienos instituto Psichikos sveikatos centro iniciatyva „Žvelk giliau“ skirta burti psichikos sveikatos ambasadorius, kurie atvirai dalijasi savo ar savo artimųjų psichikos sveikatos sunkumų arba sutrikimų patirtimi. Iniciatyva kilusi iš Jungtinės Karalystės (JK).
Pasak vienos iš keturiolikos iniciatyvos koordinatorių Viktorijos Andreikėnaitės, mokslinės studijos rodo, kad socialinis kontaktas, kai žmogus, patyręs psichikos sveikatos sunkumų, kalbasi su jų nepatyrusiu, padeda mažinti psichikos sveikatos stigmą. Kalbėti apie tai garsiai svarbu ir psichikos sutrikimų patirtį turintiems žmonėms, nes jie gauna palaikymą ir turi galimybę gauti profesionalios pagalbos rekomendacijas.
Tokiu būdu patirtis įprasminama, be to, dažnai atsiranda daugiau žmonių, patyrusių panašius dalykus, todėl toks kalbėjimas gali veikti panašiai kaip savitarpio pagalbos grupė. Gavęs palaikymą, žmogus vėl pasijaučia pilnaverčiu visuomenės nariu, išsilaisvina iš gėdos ar kaltės jausmo, jaučiasi mažiau vienišas.
„Žinoma, dalintis savo psichikos sveikatos sunkumų patirtimi nėra lengva. Apie depresiją, bipolinį sutrikimą žmonės jau kalba atviriau, bet kalbėti apie psichozės ar šizofrenijos patirtį vis dar yra didžiulė gėda ir stigma. Vis dar manoma, kad šie žmonės pavojingi, šiuos sutrikimus gali turėti tik tam tikrų socialinių sluoksnių žmonės ir pan.
Aš pati šioje iniciatyvoje dalyvauju su savižudybės prevencijos mokytojų asociacija, kurios tikslas – vesti savižudybės rizikos ženklų atpažinimo mokymus ir pirmosios pagalbos savižudybių atvejais mokymus. Deja, Lietuvoje yra labai daug žmonių, paliestų šios temos. Pagal savižudybių skaičių vis dar yra pirmoje vietoje ES. Šiuo metu savižudybių rodiklis siekia apie 20 šimtui tūkstančių gyventojų, o ES vidurkis – apie 10. Pernai mūsų šalyje nusižudė 527 žmonės. Tendencijos mažėjančios, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi“, – teigė pašnekovė, pati prieš 20 metų patyrusi tėvo savižudybę.
Pasak jos, šiuo metu jau atsirado daug pagalbos galimybių – psichoterapijos technikos, tam tikros programos, kaip kalbėtis su minčių apie savižudybę turinčiu žmogumi, Vilniaus Psichikos centre įkurtas savižudybių prevencijos skyrius. Tai reiškia, kad į savižudybės krizę galima reaguoti kitaip nei į kitą sudėtingą psichikos sveikatos sutrikimą. Nacionaliniu mastu sukurtas savižudybių rizikos algoritmas, bet visada yra klausimas – kaip viskas veikia. Ar žmonėms ši pagalba yra prieinama, ar jie gali sau leisti psichoterapinę pagalbą, kai viena konsultacija kainuoja apie 50 eurų.
Prevencijos algoritmo spragos
„Šiuo metu pastebima, kad spraga pagyvenusių žmonių (70+) grupėje, kurioje savižudybių netgi daugėja. Šiuos žmones sunku pasiekti, nors ir atsiranda įvairių iniciatyvų iš nevyriausybinių organizacijų. Mūsų visuomenei trūksta bendrystės, saugumo jausmo, pasitikėjimo vienų kitais.
Neseniai paskelbtas tyrimas parodė, kad 8,2 proc. vilniečių neturi nė vieno žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti, atvirai išsipasakoti ir kreiptis pagalbos. Todėl vienas iš šios iniciatyvos tikslų – suburti šiuos žmones, kad jie nesijaustų vieni, kad negalvotų, kad tik aš kažkoks nenormalus, brokuotas, kad suprastų, jog visada yra pagalba, tik reikia rasti specialistus, kuriais gali pasitikėti.
Neseniai paskelbtas tyrimas parodė, kad 8,2 proc. vilniečių neturi nė vieno žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti.
Kai žmogus pasimetęs, jaučiasi vienas, jam sunku žinoti, ką daryti. Pasimesti tokioje situacijoje yra normalu. Bėda ta, kad Lietuvoje vis dar stigmatizuojami psichikos sveikatos specialistai ir vengiama į juos kreiptis, o juk labai svarbu turėti autoritetą, kuris aiškiai pasakytų – ką ir kaip daryti: ką daryti, kai pagerėja, kiek laiko gerti vaistus, ką daryti, kai artimasis nustoja gerti vaistus, kur skambinti, jei pradeda kalbėti apie savižudybę, ir pan. Jeigu nepavyksta užmegzti ryšio su vienu specialistu, reikia nenuleisti rankų ir ieškoti toliau. Yra ir nevyriausybinių organizacijų ar tiesiog žmonių aktyvistų, kurie garsiai kalba apie savo patirtis ir nori prisidėti prie Lietuvos visuomenės sveikimo“, – apibendrino V.Andreikėnaitė.
Pasak pašnekovės, Vaidos brolio atveju šeima padarė viską, ką galėjo. Ieškojo geriausios pagalbos, sutrikimas buvo diagnozuotas ir gydomas. Deja, kartais žmonių nepavyksta apsaugoti, kad ir kaip norėtume ar besistengtume. Tokiu atveju artimieji gedėdami jaučia kaltę, kuri gali lydėti ilgus metus. Tuomet svarbi pagalba artimiesiems. Mes jiems galime sakyti, kad jie tikrai nekalti, tai kito žmogaus sprendimas, tačiau negalime drausti žmonėms jausti. Pavyzdžiui, šizofrenijos atveju savižudybė gali įvykti remisijos metu – kai žmogui pagerėja. Tokiu atveju artimiesiems ypač sunku žmogų išsaugoti, net būnant kartu su juo 24/7. todėl artimiesiems labai svarbu suteikti palaikymą ir atjautą.
