Iki gruodžio 23 d. Biure dirbantys koordinatoriai atsiliepė 95 kartus, 40 donorų tapo efektyviais (jų organai buvo panaudoti transplantacijoms). Dviejų donorų organai buvo atskraidinti iš užsienio. Šiuo metu per 2012 metus atliktos 97 organų transplantacijos, 12 donorų dovanojo savo inkstą savo giminaičiams, atliktos 42 ragenos audinio transplantacijos.
Šie metai 8 biuro koordinatoriams buvo įsimintini dėl daugelio dalykų.
Koordinatoriaus darbas vyksta ne tik biure prie stalo pagal transplantacijos laukiančiųjų sąrašą parenkant recipientus (laukiančius transplantacijos). Reikia vykti į donorines ligonines apžiūrėti donoro, imti kraujo mėginių tyrimams. Vykti reikia į Klaipėdą, Panevėžį ar Marijampolę. Koordinatorius vežantys vairuotojai – tikri profesionalai, tačiau kartais būna ir įtampos – kai vairuotojas pasiklysta ir paskui stengiasi pasivyti grafiką, nes laikas donorystės procese – labai svarbus: „90 km/h greičiu tenka lėkti miestu... o dar pasitaiko slenksčiai gatvėje, kurie žmonių vadinami su policija susijusiu vardu... būna įtampos“, – sako koordinatorius Justas Mažūnaitis. – Yra tekę ir kariškių sraigtasparniu paskraidyti. Esant prastoms oro sąlygoms, pilotams teko keisti sutartą nusileidimo vietą prie ligoninės ir tūpti oro uosto teritorijoje. Greitosios pagalbos automobiliai dūmė per visą Vilnių pasitikti gydytojų brigados. Policijos palyda rytinio Vilniaus kelius praskyrė greitosios pagalbos automobiliams. Kai viskas pasibaigia, tuomet džiaugiesi, kad viskas pavyko“.
90 km/h greičiu tenka lėkti miestu... o dar pasitaiko slenksčiai gatvėje, kurie žmonių vadinami su policija susijusiu vardu... būna įtampos.
Donorystės ir transplantacijos procese dalyvauja didelė komanda, sustyguoti jų veiklą – koordinatoriaus darbas. Kartais taip nutinka, kad dėl subjektyvių priežasčių ar žmogiškųjų faktorių, nevyksta viskas taip, kaip norėtųsi. „Kartais ir ašarą tenka nubraukti“, – prisipažįsta koordinatorė Eglė Puncevičienė. – Kai komanda didelė, tai nėra paprasta viską surikiuoti. Ypač sunku, kai reikia į koordinavimo procesą įtraukti ir tarptautinę organizaciją Eurotransplant. Tuomet būtina ne tik donoro organams parinkti recipientus, bet ir pasitikti iš užsienio atvykstančius gydytojus, juos palydėti į donorinę ligoninę. Tokiais atvejais džiugu, kad padeda kolegos koordinatoriai. Ne kartą man prireikė jų pagalbos, ir nebuvau palikta viena, – dėkoja Eglė. – Iš tikrųjų kiekvienas koordinavimas būna kitoks. Bet kai viskas baigiasi, jautiesi padaręs gerą darbą“.
Koordinatoriams tenka dirbti ir savotiškai improvizuojant. Pagal griežtas taisykles visko nesudėliosi, kartais reikia imtis ir netradicinių priemonių, kad viskas būtų padaryta puikiai. Koordinatorius Šarūnas Judickas budėjimo metu gavo pranešimą apie potencialų donorą ir iškart reanimacijos gydytojų buvo perspėtas, kad sudėtinga rasti artimuosius (jei donoras nėra pasirašęs sutikimo donorystei, tik giminės gali nuspręsti, ar organai bus dovanojami transplantacijai).
Situacija buvo tokia – išsituokęs, vienas vaikas gyvena užsienyje, kitas atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje. „Džiaugiuosi, kad su įkalinimo įstaigos vadovybe nebuvo jokių problemų – išklausė, kodėl reikia susitikti su mirusiojo artimuoju. Viskas buvo suorganizuota per kelias valandas,“ – prisimena Šarūnas. – Nuvažiavau. Paaiškinau, kodėl svarbi yra šio žmogaus pozicija, kad jis turi apsispręsti ir tik nuo jo priklauso, ar sunkiai sergantiems žmonėms bus atliktos gyvybę gelbstinčios operacijos. Jis sutiko“.
Asta budėjo tą dieną, kai buvo gautas pranešimas apie Rygos ligoninėje esantį donorą kūdikį.
Koordinatorės Astos Lukošiūtės pavardė buvo minima skelbiant žinią apie kūdikio širdelės transplantaciją. Vilniuje atlikta unikali transplantacija – pirmoji Baltijos šalyse, nėra ji dažna ir transplantacijos srityje pažengusiose šalyse. Asta budėjo tą dieną, kai buvo gautas pranešimas apie Rygos ligoninėje esantį donorą kūdikį. „Buvo neįprasta, nes ir recipientas, ir donoras – kūdikiai. Visų tarnybų darbą pavyko puikiai suderinti, sukoordinuoti, širdelę sėkmingai atskraidinome į Santariškes. Tada liko laukti, kaip viskas klostysis toliau.“
Tai tik keletas donorystės koordinatorių kasdienybės istorijų. Suprantama, kad viską reikia atlikti tinkamai, pagal nustatytas tvarkas, įsigilinti parenkant ligoniums, nesuklysti. Reikia būti stipriems ir neleisti jausmams užgožti darbo. Tenka koordinuoti procesą, kai kalbama apie labai jaunus žmones, vaikus. Ir tikrai netiesa, kad prie to galima priprasti.
