Buitinis alkoholizmas: kaip suprasti, kad tampate priklausomas nuo alkoholio?

Net ir nedidelis alkoholio kiekis, vartojamas kasdien ir ypač – vienam namuose, gali būti rimtas signalas apie tykantį buitinio alkoholizmo pavojų.

Įprato išgerti namuose

Trylikos metų alkoholio vartojimo „stažą“ turintis Valdas sako, jog trūko labai nedaug, kad alkoholis jo gyvenimą sugriautų nepataisomai. Šiandien vyras džiaugiasi santuoka su mylima moterimi, aktyvia visuomenine ir socialine veikla: „Jau aštuoneris metus gyvenu be lašo alkoholio. Man pasisekė. Bet ilgą laiką vaikščiojau peilio ašmenimis ir trūko tik akimirkos tam, kad prarasčiau viską.“

Valdo aistra alkoholiui atsirado palyginti vėlai. „Buvau gal kokių 25–26 metų, kai ėmiau vartoti. Su pirma žmona susėsdavom vakare, kalbėdavomės apie dienos darbus, o drauge ir taurę pakeldavome. Man tai atrodė jaukus, šeimyninis pasisėdėjimas, – sako Valdas, – tuo metu neišgyvenau streso, bent jau man taip atrodė, priešingai – turėjau gerą darbą, dar papildomai uždarbiaudavau važinėdamas į Vokietiją ir atsiveždamas iš ten automobilių pardavimui. Pinigų buvo, sveikatos buvo, jaučiausi „kietas“. Tai, ko gero, mane ir „suvedžiojo“.

Iš pradžių vyras negėrė kiekvieną dieną. Dažniau – savaitgaliais ar po sunkesnės darbo dienos. Tačiau ilgainiui alkoholis pasidarė Valdo rutinos dalis, jis ėmė ieškoti bet kokios, kad ir absurdiškos, progos „atsigaivinti“.

„Po darbo namie išgerti man buvo privalomas reikalas. Žmona pradėjo priekaištauti, nes išgeriamo alkoholio kiekis didėjo. Aš dar pykdavau, galvodavau, tegul džiaugiasi, kad ne kažkur laukuose, baruose geriu, o namie, juk nesišlaistau“, – pasakojo Valdas.

Po darbo namie išgerti man buvo privalomas reikalas.

Tačiau tai tebuvo saviapgaulė. Tam, kad nebegirdėtų žmonos priekaištų, Valdas ėmė ieškoti kitų vietų, kur galėtų, kaip jam atrodė, ramiai išgerti. Vyro organizmas nereaguodavo į alkoholį sunkiomis pagiriomis, todėl priežasčių mažiau gerti nebuvo. Toks buitinis girtavimas truko trejus metus, o netrukus vyras ėmė sparčiai ristis į bedugnę.

Prarado šeimą ir puolė į duobę

Valdo žmona nusprendė su vyru skirtis ir išvyko dirbti į užsienį. Tuo metu vos kelerių metukų jųdviejų vaiką paliko savo motinai. „Aš iš žmonos motinos vaiką pasiėmiau auginti pas save, ėmiau gailėti savęs, kodėl mane, tokį puikų vyrą, ėmė ir paliko, ir dar vienas vaiką turiu auginti“, – pasakojo vyras. Iš tiesų po šia aplinkybių aukos kauke vyras slėpė tik dar vieną priežastį gerti. - Manau, kad aš buvau tiesiog bukas egoistas, galvojantis vien apie save. Nepajutau, kaip gerti ėmiau kasdien. Sutikau kitą moterį (dabartinę žmoną – aut.), prieš ją norėjau būti irgi „kietas“, tik, žinoma, „kietas“ galėjau būti išgėręs“.

Valdas, visuomet pasižymėjęs linksmu būdu ir gebėjimu šmaikščiai bendrauti, anksčiau buvęs kompanijų siela, pastebėjo, jog žmonės ėmė jo vengti, nebekviesti į svečius. „Taip, išgėręs tapdavau „durnas“, aš nekėliau rankos prieš savo šeimos narius, bet, tarkim, gatvėje ar svečiuose pats ieškodavau problemų, provokuodavau. Susimušdavau“, – pasakojo Valdas.

Pajutęs, kad draugai pamažu atstumia, Valdas ėmė pykti ant viso pasaulio. „Aš ėmiau dar labiau savęs gailėti, man atrodė, kaip galima tokio gero žmogaus kaip aš nesuprasti, niekaip negalėjau pripažinti, kad bėda tai vis dėlto manyje. Man atrodė, kad bėdų turi visi kiti, tik ne aš“, – prisimena Valdas.

Atsipeikėjo, kai visi išsižadėjo

Šiandien Valdas dėkoja Dievui, kad, per savo priklausomybę alkoholiui nepražudė kitų ir savęs: „Aš dirbau vairuotoju, kasdien vežiodavau žmones autobusu. Ryte visų vairuotųjų blaivumą tikrindavo, tačiau po patikrinimo, vos tik įsėdęs į vairuotojo kabiną, „patraukdavau“ iš buteliuko. Man atrodė, kad išgėręs geriau vairuoju. Ir tik dabar suvokiu, kaip arti nelaimės buvau.“

Valdo problemą įtarė ir darbdaviai, galiausiai pagavo išgėrusį. „Mama ir dabartinė žmona ėjo maldauti direktoriaus, kad tik neatleistų. O man – nei šilta, nei šalta. Jaučiausi ponas. Jei jos nori, kad dirbčiau, tegul ir maldauja“, – sakė Valdas.

Artimieji Valdą ėmė vežioti į gydymo įstaigas. „Esu buvęs visose proto remonto gamyklose“, – juokavo Valdas, – kartą vienoje reabilitacijos įstaigoje pamačiau koridoriuje vieną iš televizijos ekranų žinomą žmogų. Pagalvojau, kad man vaidenasi“, – pasakojo vyras.

Net ir eilė gydymo seansų jam nepadėjo, iš klinikų jis arba pabėgdavo, arba, vos tik grįžęs, vėl imdavo gerti.

Galiausiai trūko ir pačių artimiausių žmonių kantrybė. „Motina pasakė – velniop, daryk, ką nori, man gana“, – pasakojo Valdas.

Žmona taip pat nusigręžė. Jau paaugusi duktė gyveno su savo mama, bet, atvykusi aplankyti tėtį ir pamačiusi, kas dedasi, taip pat pasakė – nebegrįšiu. Kurį laiką į artimųjų nusigręžimą Valdas nekreipė dėmesio, tačiau, supratęs, kad čia niekas nejuokauja ir jis tikrai liko vienas, pats paprašė vėl vežti gydytis.

„Artimieji netikėjo mano pasiryžimu, bet sutiko padėti, pasakė, kad čia paskutinis kartas, man pasiūlė Minesotos programą“, – prisiminė Valdas. Bet net ir tada, prieš vežant į reabilitacijos kliniką, Valdas sugebėjo prisigerti.

Klinikoje Valdas gėrė dar dvi dienas. „Pamenu, guliu lovoje ir lyg perkūnas iš giedro dangaus šovė mintis: Valdai, ką tu darai. Jei tu nori degraduoti, tai tu atsistok, eik iš čia lauk ir gerk, kol mirsi. O jei nori gydytis, tai tu ir gydykis“, – prisiminė vyras.

Pamenu, guliu lovoje ir lyg perkūnas iš giedro dangaus šovė mintis: Valdai, ką tu darai.

Valdo gyvenimas jo paties noru pradėjo keistis. „Šiandien aš padedu kitiems, konsultuoju žmones, kurie turi geriantį artimą. Ir visada istorijos tos pačios – viskas prasideda nuo vienos nekaltos taurės ar bokalo namuose“, – kalbėjo pašnekovas.

Priežasčių reikia ieškoti ir vaikystėje

Reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ vadovas Marijus Balčiūnas, praeityje pats kentėjęs nuo priklausomybių, sako, kad net ir atrodantis nekaltai, bet dažnas kad ir nedidelio alkoholio kiekio vartojimas nėra saugus.

„Jei žmogui reikia alkoholio, priežasčių reikia ieškoti jo viduje. Tai gali būti ir vaikystės nuoskaudos, pavyzdžiui, žmogus nesijautė mylimas savo tėvų, iš jo buvo tyčiojamasi ar panašiai, – kalbėjo M.Balčiūnas, – dažnai tai būna ir netektis, išsiskyrimas, stresinės situacijos, kai žmogus patiria vidinę tuštumą ir, bėgdamas nuo jos, siekia ją užpildyti.“

O tuščia vieta, pasak M.Balčiūno, nebūna. Jei žmogus neranda atramos, tą tuštumą pamažu ima užpildyti alkoholis.

„Vartodamas alkoholį žmogus iš dalies bando atkreipti į save dėmesį, būti auka. Antra vertus, geriantysis mano, kad bet kada gali sustoti, todėl ir ta viena kita taurė vakare iš pradžių atrodo savaime suprantama, nepavojinga“, – sakė M.Balčiūnas.

Jau daug metų padedantis išsikapstyti iš priklausomybių liūno kenčiantiems žmonėms, Marijus teigia, kad alkoholizmas – neigimo liga: „Tą labai svarbu suvokti. Geriantysis niekada nepripažins, kad turi problemų, priešingai, jis ras begalę būdų ir priežasčių save pateisinti.“

Jei žmogui reikia alkoholio, priežasčių reikia ieškoti jo viduje.

Didžiausia pagalba – išsižadėjimas

M.Balčiūnas sako, jog priklausomybę alkoholiui turinčių žmonių artimieji dažnai daro didelę klaidą, kai geriantįjį įsileidžia į namus, matydami pagirias, patys nuperka alkoholio, traukia jį iš sudėtingų situacijų.

Asmeninio albumo nuotr. /Reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ vadovas Marijus Balčiūnas,

„Kai artimieji su gailesčiu rodo tokį dėmesį, geriantysis jaučiasi apsuptas žmonių, kurie visuomet pasiruošę atsakyti į jo poreikius. O reiktų pasakyti: myliu tave, bet nekenčiu tavo priklausomybės. Ir užverti duris. Kitaip nieko nebus“, – tvirtino M.Balčiūnas. Nors, sako jis, daugeliui žmonių tai misija neįmanoma, nes atstumti mylimą ir brangų žmogų jie nesiryžta.

Pasak Marijaus, matant, kad artimas žmogus klimpsta, svarbu kalbėtis, nekaltinti, tačiau apsišarvuoti kantrybe ir bandyti išsiaiškinti, kodėl geriama: „Alkoholizmas, ar buitinis, ar kitoks, yra jausmų liga. Žmogus pasikeis tik tada, kai pats norės keistis, kai supras, kad negali gyventi chaotiškai. Kai važiuoji gatve, juk vadovaujiesi kelio ženklais, jei greitį viršysi ar važiuosi degant raudonam šviesoforo signalui, tikėtina, patirsi nelaimę, čia – lygiai tas pats. Jei eisi per gyvenimą nieko nepaisydamas, o tik nuolat „maitindamas“ savo priklausomybę, tu žūsi.“

Buitinis alkoholizmas – klastinga lėtinė liga

Gydytoja psichiatrė Ieva Šveikauskienė sako, kad nereikia „išradinėti dviračio“ nustatant, ar žmogaus išgeriamo alkoholio kiekis ir jo vartojimo dažnumas jau kelia grėsmę, ar dar ne.

„Remiantis Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), suvartojamo alkoholio kiekį reikia skaičiuoti alkoholio vienetais. Standartinis alkoholio vienetas (SAV) yra 10 gramų gryno alkoholio. Kitaip tariant, butelyje silpno alaus yra maždaug 2 vienetai, butelyje vyno – 8, degtinės puslitryje – 21.

Saugi riba yra 4 vienetai vyrui per dieną ir 2 vienetai moteriai per dieną. Rizikingu laikomas vartojimas, kada moteris per savaitę išgeria daugiau kaip 14 SAV (pvz., 1,5 butelio vyno) , o vyrai – daugiau kaip 21 SAV (10 bokalų alaus)“, – sakė psichiatrė.

Buitinis alkoholizmas, kai žmogus vartoja alkoholį reguliariai, dažnai – namuose ir vienas, vis didindamas išgeriamo alkoholio kiekį, pasak gydytojos, iš tiesų yra rimta, klastinga lėtinė liga.

„Nereikia įsivaizduoti, kad alkoholizmas yra problema tik tada, jei jau atsiduri „prie konteinerių“, – kalbėjo psichiatrė, – priklausomybę turi tikrai įvairių žmonių, net ir labai išsilavinusių, todėl tapatinti alkoholizmą su visiška degradacija nėra visai teisinga. Priklausomybė išsivysto ne per vieną dieną, viskas vyksta palaipsniui.“

Priklausomybė išsivysto ne per vieną dieną, viskas vyksta palaipsniui.

Pasak gydytojos, dažniausiai žmogus pradeda vartoti alkoholį nedideliais kiekiais, kad „pagerintų miegą“, „pagerintų nuotaiką“, „pagerintų apetitą“. „Tačiau alkoholis nėra vaistas, todėl, jei žmogus turi nuotaikos, apetito, miego sutrikimo problemų, jis turi jas gydyti vaistais, bet ne alkoholiu“, – kalbėjo I.Šveikauskienė.

Pasak psichiatrės, buitinis alkoholikas savo ligos dažniausiai nepripažįsta: „Žmogus sako, kad turi darbą, turi pajamų, neneša daiktų iš namų, tai koks jis alkoholikas, bet tai – saviapgaulė.“

Polinkis į alkoholį gali būti paveldėtas

Alkoholizmą lemia keletas faktorių. „Labai didelę įtaką turi auklėjimas. Pavyzdžiui, jei žmogus buvo labai griežtai auklėjamas arba matė geriančių tėvus ir pan., tai jis turi didelę riziką ateity tapti priklausomas, – sakė psichiatrė, – svarbu ir sociokultūrinė žmogaus aplinka, tai, koks požiūris į alkoholį visuomenėje, alkoholio prieinamumas.“

Pasak gydytojos, moksliškai yra įrodytas ir genetinis polinkis į alkoholizmą. Tačiau nereikia painioti polinkio su priklausomybe.

„Žmogus gali turėti polinkį, bet neleisti jam „veikti“ dėl suformuotos stiprios vertybinės sistemos ar panašiai. Stresas, skyrybos, (ypatingai moterims) arba negydomos psichikos ligos – depresija, nerimas – irgi gali lemti alkoholizmą“, – teigė gydytoja.

Pasak I.Šveikauskienės, ypatingai turėtų susimąstyti tie reguliariai alkoholį vartojantis žmonės, kurie augina vaikus: „Matant bent vieną geriantį gimdytoją namuose, daroma didžiulė žala vaiko asmenybės raidai, tikėtina, kad ateityje jis ir pats gali turėti priklausomybę, savivertės problemų, negebėti išsirinkti tinkamo partnerio ir tada dažnai pasirenkamas taip pat geriantis asmuo, nes prie tokio santykių modelio jau priprasta vaikystėje“.

Kaip pačiam suprasti, ar esi priklausomas?

Kaip pačiam suprasti, ar esi priklausomas? Yra trys momentai, sako gydytoja:

Pirmasis – mintys apie alkoholį: ar laukiu vakaro, kad tik galėčiau kuo greičiau išgerti?
Antrasis – išgeriamas kiekis: pradžioje žmogus išgeria palyginti nedaug, tada poreikis auga, kiekiai didėja, nors vėliau jau užtenka vos vieno bokalo, kad apgirstų.
Trečiasis – pagirios (abstinencija).

Jei jums būdingi bent du iš šių dalykų, realu, kad esate buitinis alkoholikas ir turite priklausomybę.