– Lietuvoje žiemą labai populiaru maudytis eketėje, trintis sniegu – tarsi ir netrūksta ekstremalių šalčio pramogų. Kodėl šių metodų ėmėte ieškoti svetur?
– Maždaug prieš 2,5 metų mane pakvietė į Palangos sveikatingumo centrą skaityti paskaitos apie politinius dalykus, o kitą dieną jie man pasiūlė dalyvauti maudynėse jūroje. Tuo metu buvo sausis ir apie 5 laipsnius šalčio.
Iki tol niekada nesimaudžiau lediniame vandenyje, bet nebuvo kaip atsisakyti: buvo atvažiavę daug gerokai vyresnių už mane, ir visi šoko į tą jūrą.
Taigi įšokau ir aš.
Pojūtis išlipus buvo nuostabus. Tai galima labai paprastai paaiškinti – organizme išsiskiria didelis kiekis adrenalino, kuris sukelia euforiją. Patikrinau ir antrą dieną, ar tikrai taip gerai, galiausiai, planavęs likti vos vienai dienai, likau jų stovykloje iki pabaigos.
Tačiau turėjau vieną bėdą – inkstų akmenligę, kuriai tokie staigūs adrenalino pokyčiai kenkia. Kadangi adrenalinas susiformuoja antinksčiuose, inkstai būna pirmieji, kurie jo paveikiami. O man šios maudynės labai patiko, norėjau tęsti.
Todėl pradėjau ieškoti alternatyvų. Netyčia aptikau Wimą Hofą – atletą ir iššūkių mėgėją. Šiuo metu jam 60 metų.
Jis sukūrė metodiką, kurioje taip pat taikomas šaltis, bet nesukeliami tokie adrenalino šuoliai, nes šalčiui pasiruošiama ir dėl to rezultatai gaunami dar geresni. Tai imuninės sistemos stiprinimo be išorinio poveikio metodika.
Iš pradžių W.Hofą vertinau skeptiškai, jis man pasirodė didelis keistuolis, nors jo pasiekti rezultatai akivaizdūs – užfiksuota apie 25 Guinnesso rekordų. Mat maždaug prieš 7 metus juo labai susidomėjo ir pradėjo tyrinėti medikai bei mokslininkai.
Iš pradžių W.Hofas man pasirodė didelis keistuolis, nors jo rezultatai akivaizdūs – apie 25 Guinnesso rekordų.
Medikai tikrino jo gebėjimus valdyti autonominę imuninę sistemą, kurios paprastai mes negalime kontroliuoti – 80–90 proc. mūsų reakcijų yra autonominės. O jis parodė, kad gali kūno rodiklius keisti: gebėjimas padidinti ar sumažinti širdies ritmą jau ne naujiena, tačiau jis gali keisti ir kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, endokrininės sistemos funkcionavimą, organizmo pH terpę.
– Kas visgi paskatino jus patikėti šiuo keistuoliu?
– Man patiko, kad tai moksliškai pagrįsta metodika, nereikalaujanti jokių maisto papildų ar kitų preparatų. Pasaulyje jis jau turi šimtus tūkstančių pasekėjų, tapęs tikru guru.
Jo kursus lanko trijų grupių žmonės – atletai, norintys dar labiau praplėsti savo kūno ribas, tokie iššūkių mėgėjai kaip aš, kurie nežino, ko nori, bet kažko jiems dar reikia, ir ligoniai, turintys fizinio ar nervinio pobūdžio patologijų. Tikrai mačiau žmonių, kurie nevaikščiojo, negalėjo pajudėti dėl skausmo, tačiau jam padedant sugebėjo atsistoti ant kojų.
Tyrinėjant W.Hofo sugebėjimus, buvo atliktas ne vienas eksperimentas pagal visus mokslinius reikalavimus – su kontroline grupe, sudaryta iš paprastų žmonių, W.Hofo ir jo mokinių. Vieno tyrimo metu į veną jam buvo suleista E.coli bakterijos. Po keturių valandų jo organizme nebuvo rasta nė pėdsako jos. Šiuo metu organizuojama jo kelionė į San Fransiską, kur bus tikrinama, ar jis gali paveikti DNR. Kad jis gali paveikti organizmą ląstelių lygmenyje, jau įrodyta.
W.Hofas, kuris anksčiau užsiėmė ekstremaliomis sporto šakomis, stengiasi įrodyti, kad mūsų organizmas turi milžinišką išgyvenimo potencialą, susiformavusį per evoliuciją. Mes turime tiek galimybių priešintis įvairiems iššūkiams, kad nieko nereikia galvoti, tik leisti kūnui prisiminti, netrukdyti, gal net paskatinti, ir kūnas su iškilusiomis problemomis susitvarkys pats.
W.Hofas tai įrodė bėgdamas basas maratoną Laplandijoje, spaudžiant 25 laipsnių šalčiui, arba Namibijos dykumoje be vandens prie 40 laipsnių karščio. Jis beveik dvi valandas be jokių pasekmių išbuvo lede.
Taip jis parodo, kad mūsų organizmo galimybės susidoroti su iššūkiais yra didžiulės, tereikia jam netrukdyti. Jis tiesiog labai pasitiki gamta, aplinka, ir tai jo sėkmės raktas. Jis leidžia aplinkai dominuoti, vadovauti jam. Kai jis įlipo į Everestą su šortais, sakė: „Lipau, lipau ir jau žiūriu, kad užlipau.“. Tarsi būtų kažkokios transo būsenos.
– Kodėl to negali mūsų kūnai?
– Dėl to, kad vienas būdingiausių mūsų visuomenės bruožų – komfortas. Mes neturime iššūkių, o bet koks dalykas, kuris nėra treniruojamas, pradeda natūraliai silpti: nėra poveikio – nėra atsako.
Be to, mes gyvename nuolatinėje nervinėje įtampoje, todėl neturime galimybės subalansuoti savo nervinės sistemos, nuolat patiriame stresą, o stresas ląstelių lygmenyje sukelia hormono kortizolio pagrindu atsirandantį uždegiminį procesą. Mes visi sergame, net jeigu to nežinome.
Yra trys iššūkiai, kurie išprovokuoja mūsų vidinius rezervus: šaltis, badas ir skausmas.
Tačiau yra trys iššūkiai, kurie išprovokuoja mūsų vidinius rezervus: šaltis, badas ir skausmas. Kūne sukeliama reakcija, kuri labai artima išgyvenimo situacijai. Tuomet visi šalutiniai dalykai „čiuožia“ lauk.
Pavyzdžiui, kai kūnas atsiduria lediniame vandenyje, keičiasi net hormoninė sistema – pasigaminęs adrenalinas subalansuoja kortizolio perteklių. Sugrįžta pusiausvyra.
Kai kurie žmonės tokiu būdu netgi sugeba įveikti priklausomybes, nes kūnas gauna tokį stiprų signalą gelbėtis, kad viskas, kas nereikalinga, išnyksta, išstumiami per laiką susiformavę ir nusistovėję poveikiai, ir žmogus sveiksta.
Pavyzdžiui, kursuose mes keturias valandas vaikščiojome tik su šortais kalnuose po sniegą. Buvo gal apie 15 laipsnių šalčio. Ir niekas nesusirgo. Paruošti šiam žygiui buvome vos per keturias dienas.
Beje, tai ne pats ekstremaliausias žygis. Kasmet W.Hofas su žmonėmis kopia į Kilimandžaro kalną. Paprastai kopimas į šį kalną trunka nuo penkių iki septynių dienų. Jis su žmonių grupe, kurioje buvo net 60 metų žmogus ir keli rimti ligoniai, užkopė be neigiamų pasekmių per 48 val. Ir tai nebuvo jokie atletai, o visiškai paprasti žmonės.
– Kad išeitum išsirengęs pasivaikščioti po sniegynus, turbūt reikia labai tikėti, kad tu tai gali? Kaip pagimdyti tokį tikėjimą komforto sąlygomis augusiam žmogui?
– Pagrindinis dalykas, kurį reikia padaryti, – atsipalaiduoti, kad netrukdytum kūnui reaguoti. Aišku, tai nėra lengva, bet po truputį pavyksta. Ir tada kūnas pradeda funkcionuoti autonominiu principu, įjungia autonominę imuninę sistemą.
Apie 80 proc. ligų organizmas gali suvaldyti savo paties pajėgumais.
Norint rodyti tokius rezultatus kaip W.Hofas, aišku, jau reikia pasitikėjimo. Kai įšoki į eketę, paviršinės kraujagyslės susitraukia, taip pat užsidaro kraujo apytakos grandinė galūnėse, kad išsaugotų šilumą. Todėl kūno paviršius atšąla. W.Hofas, būdamas eketėje, sugeba netgi suaktyvinti kraujo apytaką – jis pradeda prakaituoti ir tirpdyti aplinkui ledą.
Jam padeda tai, kad jo kūne yra labai didelis mitochondrijų, aprūpinančių ląsteles energija, skaičius. Vaikystėje mes visi jų turėjome labai daug, nes mums reikėjo augti, vystytis, judėti. Vėliau energijos poreikis mažėjo, o kartu mažėjo ir mitochondrijų. Tačiau kuo daugiau mitochondrijų, tuo daugiau energijos gali turėti mūsų kūnas ir tuo geriau gali susitvarkyti su įvairiomis problemomis.
Teigiama, kad esant pakankamam mitochondrijų skaičiui, apie 80 proc. ligų organizmas gali suvaldyti savo paties pajėgumais. Vienas iš būdų padidinti jų skaičių – grūdinimasis.
– Ką galite pasakyti apie savo organizmo pokyčius per šiuos 2,5 metų?
– Sveikata niekada labai nesiskundžiau, sirgdavau retai. Todėl neturėjau poreikio ieškoti sveikatos. Turėjau didesnį poreikį pažinti save, savo kūno galimybes.
Geriau pradėjau jausti savo kūną, jį gerbti ir pasitikėti juo. Taip pat išmokau valdyti stresą – mane sunku išmušti iš pusiausvyros.
Ši metodika turi tam tikrus kvėpavimo pratimus: iš pradžių kvėpuojama labai aktyviai, o tuomet iškvėpus reikia kuo ilgiau išbūti nekvėpuojant. Šiuo metu jau galiu išbūti nekvėpavęs keturias minutes.
Kitas pratimas – iškvėpus daryti atsispaudimus. Aš galiu padaryti nekvėpuodamas 100 atsispaudimų. Ir to pasiekiau maždaug per keturias savaites, treniruotėms, į kurias įeina tempimo pratimai, kvėpavimas ir eketė arba šaltas dušas, skirdamas kasdien apie 40 minučių. Eketėje išbūnu 5–7 min., duše – iki 10 min.
Apie tai, kad sugebėsiu daryti tokius dalykus, anksčiau net nebūčiau pagalvojęs. Geriau pradėjau jausti savo kūną, jį gerbti ir pasitikėti juo. Taip pat išmokau valdyti stresą – mane sunku išmušti iš pusiausvyros, nes pažįstu savo reakcijas ir moku su jomis tvarkytis.
Iš prigimties esu tinginys, mane sunku motyvuoti, tačiau atsikėlęs 40 min. anksčiau, kad atlikčiau pratimus ir pasinerčiau į šaltą vandenį, visą dieną jaučiu tokį energijos antplūdį, kad kitą rytą net nereikia versti savęs keltis.
Jau vien kvėpavimas mūsų organizmą prisotina deguonies ir suteikia daug energijos. Juk ko reikia, kad mūsų kūne gamintųsi energija? Gliukozės, su kuria nėra problemų, nes mes visi persivalgę, ir deguonies, kurį suteikia kvėpavimas.
Gyvenime mes kvėpuojame negiliai ir per dažnai, nes nuolat jaučiame įtampą. Sveikas žmogus turėtų per minutę įkvėpti keturis kartus. Toks ritmas užtikrina gerą deguonies pasisavinimą. Mat kai mūsų kvėpavimas greitas, mes daugiau iškvepiame anglies dvideginio, o tai lemia, kad fiziologiškai kraujagyslės susitraukia ir įkvėptas deguonis dėl to nepasisavinamas.
Taigi vien taisyklingas kvėpavimas gali padaryti sveikatai labai didelį poveikį. Kvėpavimas – vienintelė mūsų organizmo sistema, kurią galime paveikti. Jokių kitų sistemų paveikti negalime, tačiau mes jas galime keisti per kvėpavimą. Todėl kvėpavimas – iš tiesų unikalus dalykas ir ne veltui tiek daug yra įvairių kvėpavimo metodikų ir mokyklų. O aš visus raginu – mokykitės kvėpuoti sąmoningai ir taip padėkite savo kūnui. Juk tai pati pigiausia pagalba sau – kvėpavimas nieko nekainuoja.
– Kvėpavimo metodų iš tiesų gali išmokti kiekvienas, bet kaip peržengti šalčio pojūtį?
– Mūsų grupėse žmonės po pusdienio apmokymo žiemą jau lenda į eketę, vasarą naudojame baseinėlius, į kuriuos pilame vandens su ledukais.
Šaltis veikia, kai tu jo bijai ir manai, kad šalta. Kita vertus, pratintis prie jo reikia palengva. Ši metodika iš tiesų nėra tokia ekstremali, kaip gali pasirodyti, nes joje labai svarbus pasiruošimas ekstremaliai situacijai. Pavyzdžiui, nusiprausus po šiltu dušu po truputį atsukinėkite šaltą vandenį.
Šiek tiek pabūkite, tada vėl atsukite šiltą vandenį ir taip kartokite keletą kartų. Per penkias minutes tai galima pakartoti keturis kartus ir kasdien po truputį ilginti laiką po šaltu vandeniu. Toks dušas – labai gera mankšta kraujagyslėms, kadangi šio proceso metu jos po truputį susitraukia ir išsiplečia.
Prieš šalčio procedūrą geriausiai būti pakvėpavus, nes kūnui reikės energijos kovoti su šalčiu, o tam jis turi būti prisotintas deguonimi. Tuomet sumažėja ir šalčio pojūtis. Kaip daryti kvėpavimo pratimus pagal šį metodą, galima susirasti internete, nors, aišku, geriausia, juos išmokti gyvai su instruktoriumi.
Reikia žinoti, kad išlipus iš ledinio vandens geriau iš karto neiti į šiltą patalpą, tuoj pat neapsirengti ir negerti šilto gėrimo, nes priešingu atveju kūnas gauna signalą, kad yra šilta, staigiai atidaro kraujagysles, ir šiluma išeina iš kūno. Tuomet iš tiesų pasidaro šalta.
Vandenyje reikia būti tiek, kad išlipus nebūtų drebulio arba tas drebulys bent jau būtų valdomas ir sušilimui nereikėtų sportuoti.
