Žmonių su transplantuotais organais žaidynių tvarkaraštį rasite čia.
Štai Tuijos pasakojimas apie kelią sportinių aukštumų link ir apie ligą, smarkiai pakeitusią jos gyvenimą:
„Susidomėjimą sportu paveldėjau iš savo tėčio. Būdama vos šešerių metų dalyvavau vietinėse bėgimo varžybose. Tai buvo mano, kaip bėgikės, karjeros pradžia. Vietinės bėgimo varžybos vėliau peraugo į šalies čempionatus, olimpines žaidynes ir pasaulio čempionatus.
Būdama 16 metų, laimėjau pirmąjį aukso medalį Suomijos moterų 400 m su kliūtimis bėgime. Tada prasidėjo ir mano karjera Suomijos olimpinėje rinktinėje, kuri tęsėsi 15 metų. Paskutiniuosius penkerius metus iš jų buvau moterų komandos vadovė.
Dalyvavau dviejuose Europos ir pasaulio čempionatuose, 1984-aisiais – vasaros olimpinėse žaidynėse Jungtinėse Amerikos Valstijose, Los Andžele. Čia patekau į finalą ir užėmiau 7-ąją vietą. 1986 metais Vokietijoje, Štutgarte vykusiame Europos čempionate 400 metrų bėgime su kliūtimis užėmiau 10-ąją vietą.
Pirmosios problemos su plaučiais išryškėjo man dar aktyviai sportuojant. 1986 ir 1988 metais man buvo diagnozuoti pneumotoraksai – oro susikaupimas pleuros ertmėje.
Geriausią asmeninį rezultatą pasiekiau 1987 metais Italijoje, Romoje vykusiame pasaulio čempionate: 400 metrų bėgime su kliūtimis užėmiau 5-ąją vietą ir pasiekiau Suomijos rekordą – 54,62 s. Šis rekordas nepagerintas iki šiol.
Pirmosios problemos su plaučiais išryškėjo man dar aktyviai sportuojant. 1986 ir 1988 metais man buvo diagnozuoti pneumotoraksai – oro susikaupimas pleuros ertmėje.
Po atliktos antrosios operacijos mano sportiniai rezultatai ėmė prastėti, nepaisant to, kaip intensyviai treniravausi. Paskutinės profesionaliojo sporto varžybos, kuriose dalyvavau, – Europos čempionatas 1990 metais Kroatijoje, Splite. 400 metrų bėgime su kliūtimis laimėjau 11 vietą, estafetėje 4x400 metrų – 8 vietą.
O 1992-aisiais man buvo diagnozuota plaučių liga, vadinama limfangiolejomiomatoze (retas susirgimas, kai plaučiuose ima kauptis lygiųjų raumenų tipo ląstelės. Pažeidimas plinta, kvėpavimo takuose susidaro kliūtis orui cirkuliuoti, formuojasi cistos, blogėja plaučių funkcija. Ši liga kone visuomet diagnozuojama tik reprodukcinio amžiaus moterims, susirgimas pasitaiko maždaug 1 iš milijono moterų – Red. past.).
Netrukus aš visiškai nebegalėjau treniruotis, ir kitus penkerius metus turėjau naudoti deguonį – iki 2000-ųjų rudens, kai man buvo atlikta plaučių transplantacija. Tai buvo naujas gyvenimas, antras šansas.
Turiu daug puikių prisiminimų apie savo sportinę karjerą, tačiau mano „antroji“ sportinė karjera – beveik tokia pat puiki. Aš taip džiaugiausi vėl galėdama sportuoti!
2003-iaisiais dalyvaudama pirmosiose savo pasaulinėse transplantuotų žmonių sporto žaidynėse Prancūzijoje, Nancy mieste, jaučiausi grįžusi į gyvenimą. Buvau vėl ta pati mergaitė, įsimylėjusi sportą.
Šiose sporto žaidynėse, pasibaigus paskutinei lengvosios atletikos rungčiai, visi dalyviai susikibo rankomis sudarydami Gyvybės ratą. Uždarymo ceremonijos atmosfera buvo išskirtinai jausminga. Žiūrėdama į šią didelę šeimą supratau, kad visa aikštė užpildyta Laimingų pabaigų. Pagalvojau, kiek daug būtų netektų mamų, tėvų, sutuoktinių ir vaikų, jei nebūtų atliekamos transplantacijos. Jutau didelį dėkingumą.
Dalyvavau ir kitose pasaulinėse transplantuotų žmonių žaidynėse – 2005 ir 2011 metais, taip pat – Europos žmonių su persodintomis širdimis ir plaučiais sporto žaidynėse: 2002 – Klagenfurte (Austrija), 2004 – Dubline (Airija), 2006 – Neapolyje (Italija), 2008 – Vichy (Prancūzija), 2010 – Växjö (Švedija).
Geriausi asmeniniai rezultatai gyvenant su naujais plaučiais (skliausteliuose – mano asmeniniai visų laikų geriausi rezultatai, kol dar buvau sveika): 100 m bėgimas– 13,59 s (12 s – 1990 m.), 400 m bėgimas – 66,00 s (52,32 s – 1985 m.), 200 m bėgimas – 27,58 s (23,98 s – 1989 m.), šuolis į tolį – 5,10 m (6, 13 m – 1993 m.), šuolis į aukštį – 1,48 m (1,65 m – 1980 m.).
Šiuo metu treniruoju jaunuosius sportininkus, kartais skaitau paskaitas apie sportą ir sveikatą vietinėje aukštojoje mokykloje, rašau straipsnius“.
