Mums diegia, kad turime būti stiprūs, bet juk ne visiems ta stiprybė duota; man atrodo, kad be reikalo yra tiek daug kenčiančių žmonių.
Šiuo metu man yra 57-eri, jau dvylika metų gyvenu Anglijoje. Nevartoju alkoholio, sportuoju, stengiuosi save prižiūrėti. Tačiau gyvenime buvo etapų, kai tarsi bėgdavau pati nuo savęs, neatpažindavau, kas esu, todėl dabar mintimis sugrįžti į praeitį nėra lengva.
Įtampa namuose
Esu klaipėdietė, šiame mieste gyvenau iki 22-iejų. Paskui išvažiavau į Panevėžį, ištekėjau, sukūriau šeimą. Atrodė, kad viskas mano gyvenime bus gerai. Kita vertus, jau iki tol buvau patyrusi – kaip dabar manau – savo asmenybės vystymosi sutrikimo pasekmes, nuo kurių taip sparčiai stengiausi bėgti. Bet laikas parodė, jog nesėkmingai.
Ankstyvoje vaikystėje, jaunystėje patiriamos problemos žmoguje išlieka, neretai seka ir gniuždo, neleisdamos asmenybei būti sveikai, tokiai, kokia turėtų būti.
Turbūt reikėtų sugrįžti į pačią pradžią.
Tėvas paliko mūsų šeimą, kai man buvo penkeri. Skirtingai, nei to norėjo mama, augdama aš panašėjau į tėvą – išvaizda, charakteriu, netgi manieromis. Mano asmenybė šeimoje nebuvo priimama. Namuose nuolatos tvyrojo įtempta atmosfera, atrodydavo, be jokios priežasties užsitraukdavau mamos begalinį pyktį. Visa tai manyje įsišaknijo labai stipriai.
Baigusi gimnaziją, studijavau tuometiniame Klaipėdos pedagoginiame institute (dabartiniame Klaipėdos universitete) ikimokyklinį ugdymą. Kartą mamai išvykus, namuose likome su broliu vieni; tarp mūsų įvyko konfliktas (kadangi namuose norėjau užsirūkyti cigaretę), susistumdėme, ir aš krisdama atsitrenkiau į pianino kampą – patyriau galvos smegenų traumą. Tuo metu buvau devyniolikos metų.
Praėjus metams – net nežinau, kodėl – mama, patėvis, brolis nustojo su manimi kalbėti; ignoravimas tęsėsi tris mėnesius. Tuo pat metu pradėjau jausti stiprius galvos skausmus. Pamenu, institute vyko kažkoks renginys, kuriame pasirodžiau grodama gitara. Po pasirodymo grįžus namo skausmas tapo nevaldomas, todėl man iškvietė greitąją. Tačiau gydytojai nerado jokios skausmo priežasties ir patarė kreiptis į psichiatrijos ligoninę. Nuvykus ten medikai diagnozavo vegetacinę disfunkciją (vegetodistoniją), buvau iškart hospitalizuota. Tas laikotarpis buvo labai sunkus.
Išėjus iš ligoninės ir vėliau aš norėjau pabėgti iš Klaipėdos. Baigusi institutą tą ir padariau. Nenoriu kaltinti šeimos, tačiau ankstyvoje vaikystėje, jaunystėje patiriamos problemos žmoguje išlieka, neretai seka ir gniuždo, neleisdamos asmenybei būti sveikai, tokiai, kokia turėtų būti.
Paliko vyras
Panevėžyje gyvenome kartu su vyru. Kūrėme gražią šeimą, tačiau visą tą laiką jutau begalinę įtampą. Lankiausi pas psichiatrus, vartojau raminamuosius vaistus. Niekuomet nepamiršiu, kai buvau nuėjusi konsultuotis pas vieną dabar žymų psichiatrą, o jis man pasakė: „Pažiūrėk, kaip tu atrodai, ko gali tikėtis iš gyvenimo“ – tai buvo begalinis nepriėmimas manęs, kaip žmogaus, kaip asmenybės.
Nuo 1996-ųjų įsidarbinau etikos mokytoja miesto mokykloje. Dirbdama mokykloje įtampą pradėjau malšinti alkoholiu, kurį maišydavau su vaistais. Nepaisant to, ir toliau dirbau, vesdavau pamokas – buvau mėgiama mokytoja. Po kurio laiko vėl patekau į psichiatrijos ligoninę, kur man buvo diagnozuota depresija ir nerimo sutrikimas. Dabar jau žinau, jog alkoholis buvo depresijos pasekmė.
Tai buvo išties sunkus periodas, miegodavau po 1–2 valandas.
Ligoninėje buvo ypač sunku – kas ten darėsi – pacientai nuo vaistų buvo visiškai apglušę, o su manimi dirbusios gydytojos pasirodė nekvalifikuotos, nenorėjau priimti jų pagalbos. Tuo metu, beje, nesusilaukiau palaikymo ir iš savo šeimos – to man labai trūko.
Grįžusi iš ligoninės, tęsiau medikamentinį gydymą. Nenutraukiau ir alkoholio vartojimo – tai truko dar penkerius metus. Nežinau, kas man padėjo – niekas nepadėjo. Vyras mane paliko ir išėjo iš namų. Tai buvo išties sunkus periodas, miegodavau po 1–2 valandas. Mokykloje iš manęs šaipėsi visi, kas tik galėjo; prisimenu tuos smerkiančius bendradarbių žvilgsnius, jų bjaurias kalbas.
Nei šeima, nei kolegos padėti nebandė
Kaip visuomenėje žvelgiama į moterį, kuri vartoja alkoholį? Kaip į šiukšlę, kaip į pašaipos objektą. Niekas nesistengia bandyti suprasti, ką jau kalbėti apie pagalbą. Tuo laiku nesulaukiau absoliučiai jokios paramos: nei šeima, nei darbdaviai, nei kolegos nebandė man padėti. Kita vertus, jei žmogus pats sau nenori integruotis į visuomenę, ką tokiu atveju gali kiti?..
Tie penkeri metai po skyrybų buvo tragedija. Baisu prisiminti, ko tik nepridariau, vartodama alkoholį kartu su medikamentais: leidau laiką su netinkamais žmonėmis, neprisimindavau, kur buvau ar esu. Liga ir alkoholis man daug kainavo: krūvą neaiškių pažinčių, nuotykių, kurių geriau neprisiminti. Žvelgdama į veidrodį neatpažindavau, ką matau.
Dabar vis galvoju, kad žmogus turėtų sugebėti kažkaip save reguliuoti, neišsidirbinėti – tuomet aš to nesugebėjau. O gal tiesiog nežinojau kitų būdų, kaip kovoti su nesibaigiančiu skausmu.
Liga ir alkoholis man daug kainavo: krūvą neaiškių pažinčių, nuotykių, kurių geriau neprisiminti.
Kaip iš viso to išlipau? Matyt, atsitiktinumas. Parėjau vieną dieną namo, per televiziją rodė pažinčių skelbimus. Paskambinau vienam žmogui, kuris kvietė pasikalbėti „apie sielą, dvasią“. Tas vaikinukas buvo kalėjime, paradoksalu, jog taip kenčiantis žmogus ir buvo tas, kuris man padėjo. Mes tiesiog kalbėdavomės telefonu kaip draugai, kuriems reikia paramos, pagalbos. Kaip bebūtų keista, jis buvo žmogus, labiausiai suinteresuotas, kad išgyvenčiau. Būtent šie mūsų telefoniniai pokalbiai ir suteikė man jėgų kovoti su savimi.
Praeitis kliudė likti Lietuvoje
2005 metais mečiau alkoholį ir medikamentus. Nuo to laiko ir šiandien esu visiška abstinentė. Ir nors tada gyvenimas tapo šviesesnis, kuomet susitvarkiau, jau buvo per vėlu. Neturėjau darbo, supratau, kad nebegaliu likti Panevėžyje. Su tokia praeitimi, su tokia reputacija mažame mieste nebūčiau išgyvenusi.
Deja, bet mūsų visuomenė yra labai susvetimėjusi: manau, jog žmonių priešiškumas ir apatija kito skausmui gali nesunkiai žmogų privesti prie savižudybės. Galbūt kai kuriais atvejais žmonės, patys pabaigę savo gyvenimą, iš aplinkinių nesulaukė paramos; tokia sergančiųjų „integracija“ nejučia ir priveda prie paskutinio.
Nors tuomet mano viduje buvo visiškas chaosas, aš stojausi ir žengiau kaip kareivis. Nenorėjau būti silpna. Tais pačiais metais persikėliau gyventi į Angliją. Ketverius metus dirbau senelių namuose, kol vėl atsinaujino depresijos sindromas. Pradėjau jausti nuolatinį nuovargį, atsirado problemų su miegu.
Apsilankiau pas psichiatrą, man išrašė antidepresantų. Tačiau tie vaistai išderino mano hormoninę sistemą, vartojau juos iki 53 metų. Supratau, kad jei depresija nėra sunkių formų, jei galiu funkcionuoti be didelių elgsenos, mąstymo nukrypimų, verta atrasti kitų gydymo priemonių. Medikamentai – toli gražu – nebuvo man tinkamas sprendimo būdas.
Apie lietuvių būdą
Dabar nevartoju jokių vaistų, stengiuosi remtis į tikėjimą, galbūt ieškau kažko daugiau. Kartais apima nostalgija, atrodo, norėtųsi grįžti į Lietuvą, tačiau bijau pasmerkimo, bijau kalbų: ir taip aš jau viską apie save girdėjau, viską žinau. Buvau į gimtinę persikėlusi pusmečiui, tačiau po to vėl emigravau.
Manau, jog žmonių priešiškumas ir apatija kito skausmui gali nesunkiai žmogų privesti prie savižudybės.
Daugelis sergančiųjų depresija gyvena tarsi už širmos. Jie nepripažįsta ligos ar stengiasi ją užmaskuoti. Susikuriamas tam tikras fasadas, kad įsibrauti ten, kur kažkas vyksta, būtų labai sunku. Mūsų, lietuvių, tauta yra išties niūri, pačioje nacijoje yra kažkokio neapibrėžto negatyvo. Ne veltui tiek daug žmonių pasitraukia iš savo gyvenimo: visuomenėje yra daromas stiprus spaudimas atitikti tam tikrus standartus, būdinga tarpusavio konkurencija, nuolatinė įtampa. Taip gyventi yra labai sunku.
Šis tekstas yra dalis Domantės Juknonytės kūrybinio baigiamojo kūrybinio darbo „Uždaras ratas“.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
