Cholera, „juodoji mirtis“, arba maras: ką mes žinome apie ligas, skerdusias žmoniją

Jau dabar niekam nebekyla abejonių – koronavirusas garbingai įeis į visų laikų (ligų) istoriją, ko gero, užgoždamas net ir pastarųjų dešimtmečių siaubūną AIDS.
Maras
Maras / 123RF.com nuotr.

Vienas iš mėgstamiausių istorikų klausimų yra: „Kaip būtų buvę, jei...“ Kas būtų buvę, jei Hitlerio tėvas nebūtų buvęs nesantuokinis, o jo artimiausi giminaičiai nebūtų mirę dar būdami vaikais? Kas būtų buvę, jei Napoleonas į Vaterlo mūšį būtų ėjęs sveikas? Tačiau mokslininkai, istorikai vieningai sutaria – pandemijos, epidemijos ir ligos apskritai koregavo žmonijos istoriją visais šimtmečiais.

Beje, ko gero, niekuomet žmonija nepatyrė didesnės baimės, nei siaučiant „juodajai mirčiai“ – marui, XIV amžiuje nusinešusiam net trečdalį visų Europos gyventojų. Būtent Italija jau nuo viduramžių gali būti laikoma pavyzdžiu kitoms šalims, kovoje su sparčiai plintančiomis infekcinėmis ligomis, tai jie yra „uždarytų“ miestų metodo atradėjai, būtent italai yra „statistinio mąstymo“ pradininkai – pradėję skaičiuoti savo mirusiuosius ir analizuoti skaičius, pagal tai nustatant ar liga tėra trumpalaikė, ar turi potencialo virsti rimta epidemija, ar net pandemija.

1400-aisiais Vokietijoje, Bazelyje (tuomet šis Šveicarijos pasienio miestas priklausė Vokietijai) yra išleidžiamas pirmasis įstatymas, skirtas kovai su sparčiai plintančiomis infekcinėmis ligomis. 15-ame amžiuje Vokietijoje sergantiems maru yra uždraudžiamas bet koks kontaktas su kitais žmonėmis, o tam tikromis fazėmis sveikiesiems yra draudžiama lankytis bažnyčiose, turguose ir šventėse. Beje, šios „senamadiškos“ kovos priemonės, kaip antai ištisų miestų, regionų ar šalių izoliavimas, kaip parodė istorija, yra ne tik tikslingos, bet visų pirma teisingos.

Šios „senamadiškos“ kovos priemonės, kaip antai ištisų miestų, regionų ar šalių izoliavimas, kaip parodė istorija, yra ne tik tikslingos, bet visų pirma teisingos.

Medicinos istorikas, vokietis Karlas-Heincas Levenas pažymi, jog šiandieninės priemonės kovoje su koronavirusu praktiškai niekuo nesiskiria nuo buvusiųjų ankstyvojoje žmonijos istorijos – šalių uždarymas, izoliacija. Tiesa, mokslininkas viliasi, jog uždarymas neliks pagrindine efektyvia priemone kovoje su virusu – naujausios technologijos, skiepai ir kitos priemonės vis tik teikia gausybę vilčių.

Sifilis, maras, podagra, cholera, raupai – savo laiku buvusios negydomos, šios ir kitos ligos negailestingai skerdė žmoniją. Kai kurios jų išnaikintos negrįžtamai, kai kurios jų – vis dar arti mūsų, kaip antai, cholera, 1991-aisiais išplitusi Peru, nuo kurios tuomet Pietų Amerikoje mirė apie 12 000 žmonių ir kuria 2017-aisiais Jemene susirgo net 700 000 žmonių.

Ir nors visų akys šiandien krypsta tik į koronavirusą, tarkim, tokia liga, kaip cholera yra vis dar didžiulį pavojų visuomenės sveikatai kelianti infekcija. PSO (Pasaulio sveikatos organizacija) yra išsikėlusi tikslą iki 2030-ųjų visiškai suvaldyti šią infekciją, jei, kaip įspėja ši organizacija, pačiai žmonijai pavyks suvaldyti klimato atšilimą, vis didesnį gyventojų tankį miestuose ir populiacijos didėjimą, sudarančius puikias sąlygas šiai infekcijai gyvuoti ir plisti.

2020-ieji – koronaviruso metai, 1920-ieji metai istorijoje išliks kaip ispaniškojo gripo metai, cholera žmoniją alino 1820-aisiais, o 1720-aisiais žmones šienavo „juodoji mirtis“ – maras.

Kuo šios pandemijos skiriasi, o gal jas galima palyginti?

Įdomu tai, kad, tarkim, įvestu karantinu maro metu labiausiai piktinosi bažnyčia ir, žinoma, tuometinė ekonomika. O ar jūs dar atsimenate, kaip pirmosios koronaviruso bangos metu reagavo lietuviškoji bažnyčia, vis dar turinti nemenką įtaką mūsų šalyje?

Beje, visos šios pandemijos turi vieną bendrą bruožą – jas lydi ne tik gandai, bet visų pirma – sąmokslo teorijos. Pirmiausia ir didžiausia žmonijos klaida visų pandemijų metu – ligos neigimas, sumenkinimas arba apskritai – akių užmerkimas. Vokiečių medicinos istorikas Volkeris Roelcke'as teigia, jog, tarkim, Amerikoje, atsakingos valdžios institucijos prasidėjus ispaniškajam gripui, apskritai ignoravo šią ligą. Amerikos institucijos į šią ligą reaguoti pradėjo praėjus maždaug mėnesiui-dviem nuo jos pradžios, tačiau net ir tai tuomet nesutrukdė Amerikai siųsti savo karių į Europą.

2020-ieji – koronaviruso metai, 1920-ieji metai istorijoje išliks kaip ispaniškojo gripo metai, cholera žmoniją alino 1820-aisiais, o 1720-aisiais žmones šienavo „juodoji mirtis“ – maras

Beje, „socialinė distancija“ kai kur buvo taikoma jau ispaniškojo gripo metu, tarkime, Sent Luise, Amerikoje buvo uždaromos mokyklos, izoliuojamasi. Be abejo, tai įtakojo daug žemesnį užsikrėtusiųjų ir sergančiųjų skaičių, nei, tarkim, tose valstijose, kaip antai Filadelfijoje, kur net ir ligai įsismarkavus, buvo leidžiami vieši paradai.

Ispaniškasis gripas nusinešė iki 50 milijonų žmonių gyvybių (mokslininkų spėjimu net iki 100 milijonų), taip pareikalaudamas daugiau aukų nei I pasaulinis karas, kuriame žuvo 17 milijonų žmonių (beje, tuometinė pasaulinė populiacija buvo 1,8 milijardo žmonių).

Ar „Kas šimto metų pandemijų teorija“ yra tokia pati sąmokslo teorija, kaip ir kitos?

Internete galima rasti įvairiausių teorijų, paaiškinančių sutapimus, aiškiaregysčių, pranašavimų, „patvirtinančių“ teorijas, jog didžiosios pandemijos žmoniją baudžia kas šimtą metų. Vokiečių mokslininkai atkreipia dėmesį, jog šioji, kaip ir kitos sąmokslo teorijos „tik beveik“ atitinka realybę: kai kurios ligos ir infekcijos „pritempiamos“ prie šimtamečio ritmo, dauguma jų apskritai nutylimos ar neminimos, taip tikslingai siekiant sudaryti „kas šimtą metų“ ritmą.

Medicinos istorikas Levenas atkreipia dėmesį į sąmoningą kai kurių epidemijų (ar net pandemijų), buvusių tarp didžiųjų žinomiausių pandemijų, nutylėjimą, kaip antai azijietiškąjį gripą, tuberkuliozę ar raupus, vien tam, kad ši teorija būtų „patrauklesnė“.

Nepaisant to, kad pirmoji choleros pandemija mielai datuojama 1820-aisiais metais, PSO jos pradžia skelbia 1817-uosius metus, ispaniškasis gripas plito jau nuo 1918-ųjų ir, reikia nepamiršti, kad koronavirusas prasidėjo jau 2019-aisiais metais. Anot Leveno, šis mielai įvairiausio plauko sąmokslininkų tąsomas „šimtmečio pandemijų ritmas“ yra ne tik kad netikslus, bet ir visiškai neatitinkantis realybės, duomenys ar faktai pasirenkami visiškai atsitiktinai ir be jokio mokslinio pagrindo.

Cholera – moderniųjų laikų liga, skirta išnaikinti skurstančius žmones

Po 1815-ųjų metų didžiojoje Europos dalyje prasidėjo sparti industrializacija: nereikšmingi miestai tampa industrijos centrais, steigiami fabrikai, prasideda mobilumo amžius. Darbo paieškos vis daugiau žmonių veda į miestus, populiacija, pradėjusi pastoviai didėti aštuoniolikto amžiaus viduryje, devynioliktame amžiuje auga vis sparčiau.

Tačiau miestai nebespėja augti taip sparčiai kaip populiacija, vis daugiau žmonių gyvena ypač ankštomis sąlygomis, kur vandens tiekimo sąlygos buvo ypač prastos, nekalbant apie dar prastesnes higienos sąlygas – į Europą atkeliauja cholera.

Tiesa, cholera egzistavo ir iki jai pasiekiant Europą – kai kuriose Azijos dalyse cholera žmonės sirgo dar iki 19-ojo amžiaus, tik nėra aiškiai žinoma, ar ji iki tol buvo atkeliavusi ir iki Europos. Nuo maždaug 1830-ųjų medikai buvo vieningi – kalba eina apie visiškai naują, sparčiai plintančią pavojingą ligą.

Beje, panašu, jog nedaugelis infekcijų kėlė tokį žmonių pasišlykštėjimą sergančiaisiais, kaip cholera – ypač laikmetyje, kuomet bet kokios kūno funkcijos buvo tabu. Nekontroliuojamas viduriavimas, kuomet žmogus vienu kartu prarasdavo litrą ar daugiau skysčių, kėlė baisų gėdos ir pasibjaurėjimo jausmą, o gydytojai buvo priversti pagrindinį choleros simptomą sparnuotai apibūdinti kaip „viduriavimą, panašų į vandenį, verdant ryžius“. Tuo tarpu užsikrėtusieji cholera galėdavo pradėti viduriuoti bet kur – pamaldų metu, sėdėdami karietoje ar tiesiog gatvėje.

Nedaugelis infekcijų kėlė tokį žmonių pasišlykštėjimą sergančiaisiais, kaip cholera.

Epidemiologai iš viso skaičiuoja septynias choleros pandemijas, siautusias XIX–XX amžiais, apėmusiais kelis kontinentus. Beje, PSO nurodo, jog septintoji choleros pandemija, prasidėjusi 1961-aisiais tęsiasi iki šiol...

1830-aisiais metais carinė Maskva buvo pirmasis europinis didmiestis, kuriame pradėjo plisti cholera. Įdomus faktas yra tai, kad kaip ir kiekviena pandemija, taip ir ši neapsėjo be sąmokslo teorijų. Plintant cholerai, kartu su ja plito ir gandai, jog valdantieji kartu su turčiais, išrado cholerą tam, kad galėtų išnaikintų staigiai didėjančią neturtingųjų populiaciją, juos užnuodydami. Šias sąmokslo teorijas skurdžių akyse „patvirtindavo“ tie faktai, jog sergantieji per prievartą būdavo uždaromi į ligonines, kuomet cholera 1831-ųjų metų birželį pasiekė tuometinę sostinę Sankt Peterburgą.

Beje, cholera neaplenkė ne tik skurdžių, nuo jos neapsaugoti buvo ir žymūs politikai ar turtingieji. Nuo choleros mirė ir Amerikos prezidentas Jamesas Knoxas Polkas, manoma, kad nuo jos mirė ir kompozitorius Piotras Čaikovskis, 1893-ųjų metų spalio mėnesį Peterburgo restorane išgėręs stiklinę nevirinto vandens.

Tačiau įdomus faktas yra tai, jog mirusįjį, pagal to meto papročius atvirame karste į lūpas atsisveikindami bučiavo draugai – tai būtų buvę įmanoma tik tuo atveju, jei pavojus susirgti būtų buvęs ypač mažas. Todėl 53-ejų kompozitoriaus mirtį lydi dar viena versija, neva kartu su lemtingąja nevirinto vandens stikline jis išgėręs ir arseno, ir taip nusižudęs. Nusižudyti dėl jo homoseksualumo esą jį stūmė Sankt Peterburgo Teisės mokyklos narių „Garbės teismas“, kurioje jis kadaise studijavo.

Jei jus Šveicarijoje kas nors pakvies į svečius ir pasiūlys jums choleros, neišsigąskite – svetingi šeimininkai viso labo ketina jus pavaišinti daržovių pyragu.

Ar žinojote, jog cholera yra valgoma?

Jei jus Šveicarijoje kas nors pakvies į svečius ir pasiūlys jums choleros, neišsigąskite – svetingi šeimininkai viso labo ketina jus pavaišinti daržovių pyragu. Šis pyragas yra kepamas iš sluoksniuotos tešlos ir yra įdaromas porų, bulvių, sūrio ir obuolių įdaru, kai kuriuose regionuose jis būna dar pagardinamas ir svogūnais, kriaušėmis, lašinukais, šonine ar kitomis daržovėmis.

Iš ko yra tiksliai kilęs šio patiekalo pavadinimas, šveicarai iki galo taip ir nesutaria. Viena iš versijų skelbia, jog šis patiekalas, atsiradęs Šveicarijos Valio kantone, kuomet apie 1830-uosius, siaučiant cholerai, kantono gyventojai dėl grėsmės apsikrėsti nebeišeidavo iš namų ir maistą gamindavo iš to, ką laikė.

VIDEO: Didžiausi ligų protrūkiai žmonijos istorijoje: ko išmokome?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų