„Žmonių, kuriems reikia užtikrinti orų išėjimą iš šio gyvenimo, jį palengvinti, yra vis daugiau. Ir, be abejo, viena valstybė nebus pajėgi to daryti, kaip ir visose šalyse. Kalbėkime turbūt ne tiek apie įstatyminę bazę, kiek apie įkainius šių paslaugų. Ir ligonių kasoms turbūt yra užduotis peržiūrėti yra tuos įkainius, nes jie – gerokai mažesni, nei tų paslaugų savikaina“, – žurnalistams ketvirtadienį sakė D.Grybauskaitė, lankydamasi Mykolo Sopočkos hospise Vilniuje.
Šioje įstaigoje rūpinamasi nepagydomomis ligomis sergančiais žmonėmis. D.Grybauskaitė pasidžiaugė, kad gaudamas tik 30 proc. išlaikymui reikiamos paramos iš valstybės hospisas sugeba pasirūpinti sunkiais ligoniais, teikti paslaugas, garantuojančias žmogaus orumą. Įstaiga, kurioje dirba daugiausia savanoriai, likusią dalį reikiamų lėšų įstaiga gauna iš verslo ir privačių rėmėjų.
D.Grybauskaitė sako, kad klausimas apie galimą eutanazijos įteisinimą kol kas neturėtų būti keliamas – vietoje to didžiausią dėmesį reikėtų skirti būtent žmonių slaugymui, kad jie „24 valandas per parą žmogus jaustųsi esantis šeimoje“.
„Kai bus tokios sąlygos, manau, kad tokių skaudesnių klausimų apie prievartinį išėjimą, ko gero, ir nekils“, – sakė ji.
Prezidentė taip pat atkreipė dėmesį, jog ne visada esame pajėgūs užtikrinti orumą išeinantiems tėvams ar vaikams, nes tai artimiesiems yra labai skausminga. Prezidentė pasidžiaugė, kad hospisą 2008-aisiais įkūrusi iš Lenkijos atvykusi sesuo Michaela Rak siekia jau kitąmet atverti ir tokią pat įstaigą, skirtą tik nepagydomomis ligomis sergantiems vaikams. M.Rak su nepagydomais ligoniais dirba jau dvidešimt metų.
„Visada remsiu žmones, kurie atiduoda savo širdis, savo gyvenimą tiems, kuriems galėtų padėti ir tai daro nuoširdžiai, sąžiningai, sugeba suburti savanorius, žmones, sujungti visų pastangas: valstybės, verslo bažnyčios“, – sakė prezidentė.
Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise dirba gydytojai, slaugytojai, psichologai, taip pat atvyksta įvairų konfesijų dvasininkai – šiuo metu čia prižiūrima 14 pacientų, neturinčių vilties pasveikti. Darbuotojai vyksta lankyti ligonių ir į namus, teikiama ne tik medicininė, socialinė, dvasinė, bet ir teisinė pagalba.
Hospiso įkūrėja sesuo Michaela 2008-aisiais savo ir bendraminčių bei rėmėjų pastangomis pasiekė, kad Vilniaus arkivyskupijos kurijai perduotos patalpos būtų sutvarkytos ir pritaikytos ligonių slaugumui. Ji džiaugėsi parodytu dėmesiu.
„Šiandieninis prezidentės apsilankymas sukūrė bendrystės jausmą, pojūtį, kad nesi vienas, o šalia yra kitas žmogus, kuris tau padės“, – žurnalistams sakė vienuolė.
Anot jos, šiuo metu jau rengiamas architektūrinis projektas vaikų hospiso statyboms, jas tikimasi pradėti kitų metų pavasarį. Skaičiuojama, kad statyboms prireiks beveik 1 mln. eurų. Ji išreiškė viltį, kad prie idėjos lėšomis prisidės ne tik privatūs rėmėjai, bet ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos.
Įstaigos savanorių koordinatorė Aušra Taločkaitė sako, kad jauniausiai pacientei buvo 16, vyriausiajam – 100 metų. Įvairaus amžiaus savanorių dirba apie 100 – jie įsipareigoja per savaitę skirti bent šiek tiek laiko ir padėti ne tik slaugyti ligonius, bet ir ruošti maistą, tvarkyti patalpas, aplinką.
„Mes visada ieškome, visada laukiame savanorių, nes niekada žmogiškumo, meilės, šilumos, atjautos, pagarbos ir pilietinės savimonės, socialinio atsakingumo nebus per daug“, – pažymėjo A.Taločkaitė.
Pirmasis hospisas 1967 metais buvo įkurtas Anglijoje, jo pavyzdžiu panašūs slaugos namai paplito ir kitose šalyse. Lietuvoje pastaraisiais metais steigiasi daugiau tokių įstaigų – pernai veiklą pradėjo Kauno hospiso namai, „Tėviškės namai“ Alytuje.
