Naujagimį teko vežti iš Klaipėdos į Kauną
Dainorai buvo skubiai atlikta cezario pjūvio operacija.
„Laukiau, kada pravirks mano sūnus. Po kurio laiko supratau, kad vaikelis jau išimtas, o aš jo negirdžiu! Tada išgirdau baisiausia: vienas, du, trys, spaudžiam. Nežinau, kiek laiko tai truko, bet supratau, kad mano vaiką gaivina. Vos išgirdus tylų verksmą, man trumpai parodė sūnų ir išnešė“, – pasakoja moteris pranešime žiniasklaidai.
Mažylis iš Tauragės ligoninės buvo greitai išvežtas į Klaipėdos universitetinės ligoninės reanimaciją, o berniuko sveikatos būklei blogėjant, iškviestas reanimobilis iš Kauno klinikų.
„Ligoninėje sūnus buvo pakrikštytas, o vyrą įleido į reanimaciją atsisveikinti. Buvo pasakyta, kad reanimobilis greičiausiai nespės atvykti, o jei ir atvyks, nebespės nuvežti.
Tuo metu pajutau, kad žemė slysta iš po kojų, viduje tarsi kažkas dužo. Būsime amžinai dėkingi toms gydytojoms, kurios rizikavo vežtis tokį gležnutį mūsų mažylį. Tuo metu niekas nežinojo, ar kelionės tikslas bus pasiektas. Bet jis atlaikė!“ – džiaugėsi mama.
Gimė su komplikacijomis
Dainoros sūnus gimė į plaučius įkvėpęs vaisiaus vandenų su mekonijaus priemaišomis.
„Naujagimio kritinę būklę lėmė kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumas, dėl kurio kraujas ir visos organų sistemos negavo pakankamai deguonies, – pasakojo reanimobiliu iš Kauno klinikų atvykusi gydytoja neonatologė Aurelija Juškevičienė. – Todėl buvo būtina mechaninė plaučių ventiliacija. Dėl plaučių pažeidimo pasireiškė komplikacija, vadinama išliekančia plautine hipertenzija. Tokį komplikuotą kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimą galima efektyviai suvaldyti kuo greičiau pradėjus gydymą azoto monoksido dujomis.“
Kartu į Klaipėdą reanimobiliu vykusi jos kolegė Asta Vinskaitė prisimena, kad vaikelio būklė buvo kritinė: „Supratome, kad vaikelis pasveiks tik suteikus pagalbą Kaune. Atstumas tokiam naujagimiui buvo labai didelis. Dirbant tokį darbą labai svarbus komandinis darbas. Didelį darbą atliko ne tik gydytojai ir slaugytoja, bet ir vairuotojas, kurio dėka visi greitai ir saugiai pasiekėme Kauno klinikas.“
Gydytoja neonatologė priduria, kad važiuojant reanimobiliu pasiimti naujagimio neapleidžia nežinios jausmas: „Nežinai, ar spėsi, ką rasi ir ką galėsi padaryti.“
Klinikose – beveik dvi savaites
Mažylis buvo gydomas Neonatologijos klinikos Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje. Kai po kelių dienų Dainorą išleido iš ligoninės, ji atvyko pas sūnų, kuris buvo prijungtas prie daugybės aparatų.
„Čia mus pasitiko gydytoja Vaida, kuri maloniai ir ramiai papasakojo mūsų situaciją, paaiškino, koks gydymas ir kodėl jis taikomas. Po kurio laiko pamatėme, kad sūnaus akies vokas sutrūkčiojo, lyg pirštuką pajudino. Tikėjome, kad gydymas veikia, ir sūnelis sveiksta“, – pasakojo mama.
Šeima Kauno klinikose praleido 13 dienų, mažyliui taikytas intensyvus gydymas.
Sūnus vaikščioti pradėjo 8,5 mėnesių!
Pasak Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus gydytojos Vaidos Aleksejūnės, naujagimiui tęsta dirbtinė plaučių ventiliacija, skirti kraujotaką palaikantys medikamentai ir pradėta azoto monoksido terapija. „Mažasis pacientas buvo tikras kovotojas. Džiaugiamės, kad paskirtas gydymas davė puikų efektą, berniukas greitai sveiko ir didžiausias mūsų tikslas buvo pasiektas: vaikelis ne tik išgyveno, jo raida atitinka amžių“, – teigė berniuko gydytoja. Po 9 parų mažylis iš Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus buvo išleistas į Naujagimių ligų skyrių.
Siekiant išsiaiškinti, ar deguonies trūkumas neturėjo įtakos vystymuisi, šeima į klinikas atvykdavo konsultacijoms ir profilaktiniams patikrinimams pas gydytoją neurologę.
„Gydytoja nuo pat pradžių stebėjosi, ar čia tas pats vaikutis iš ligos istorijos. Raida ne tik neatsilieka, bet kai kuriais aspektais net lenkia bendraamžius. Mūsų stipruolis vaikščioti pradėjo 8,5 mėnesių!“ – džiaugėsi laiminga Dainora.
