Taip prasidėjo jos kelionė ne tik išgijimo, bet ir emocinių bei fizinių sunkumų link. Šiandien ji atvira – susidūrė su kompleksais, kuriuos įveikti padėjo darbas su psichologu ir artimųjų palaikymas.
Išvaizdos pokyčiai tapo iššūkiu
Tai jau 5-toji, paskutinė projekto istorija, kuriame Lietuvos moterys kartu su profesionalų komanda atskleidė kitokią moteriškumo pusę – savo įvaizdžiais iliustravo penkias vėžiu sergantiems žmonėms aktualias problemas, siųsdamos žinią, kad šia liga sergantys žmonės nėra vieni.
Ligos nepripažinimas, svorio kontrolė, fizinio pajėgumo mažėjimas, išvaizdos pokyčiai (pasitikėjimo savimi stoka), seksualinės energijos ir artumo poreikio sumažėjimas – tai vėžiu sergančių moterų realybė, kurią norėjo parodyti projekto sumanytojai.
Daiva projekte atspindėjo išvaizdos pokyčius ir pasitikėjimo savimi stokos temą. Prasidėjus gydymui, pašnekovės teigimu, dėl prarastų plaukų, ji gėdijosi pasirodyti viešumoje ir susidūrė su kompleksais.
„Jau po pirmos chemoterapijos procedūros nuslinko plaukai. To tikėjausi, todėl prieš gydymą pradėjau perukų paiešką. Sunkiausia buvo įveikti nepasitikėjimą savimi ir kitų žvilgsnius. Miestas mažas, visi visus pažįsta, buvo iššūkis pasirodyti kitiems, pirmąsias kelias savaites net nėjau iš namų. Man atrodė, kad visi į mane žiūrės“, – pasakojo Daiva.
Man atrodė, kad visi į mane žiūrės.
Būtent šis projektas, Daivos teigimu, paskatino nebekreipti dėmesio į kitus ir vėl pasitikėti savimi. O čia sudalyvauti ji nusprendė impulsyviai: „Labai mėgstu keliauti, todėl man labiausiai patiko laisvalaikio įvaizdis – spalvingas ir nevaržantis judesių.“
Pasak stilistės Tatjanos Chayeuskayos, pagrindinis tikslas kuriant Daivos įvaizdį buvo perduoti moterims žinią, kad dėl onkologinės ligos laikinai netekus plaukų, tikrasis, natūralus moters grožis niekur nedingsta. Tereikia jį atskleisti, paryškinti suformuojant individualų stilių ir parenkant labiausiai tinkančius stilistinius sprendimus.
Natūralus moters grožis niekur nedingsta.
„Panaudojome turbaną, nes jis šiandien yra madingas elementas. Pirmąjį įvaizdį sudarė aksominė striukė ir turbanas, antrajam įvaizdžiui, atsižvelgiant į tai, kad Daiva mėgsta keliauti, buvo naudojami rytietiško stiliaus elementai“, – komentavo stilistė.
Sunkus gydymas paliko pėdsakus
Bendruomenės slaugytoja dirbanti, du sūnus ir du anūkus turinti moteris sako, kad jokių ligos požymių nejautė, o dėl didelio nuovargio kaltino darbą, amžių ir svorį.
Šeimoje nėra buvę vėžio atvejų, todėl visai apie tai negalvojau.
„Šeimoje nėra buvę vėžio atvejų, todėl visai apie tai negalvojau. Neskubėdama, pagal profilaktinę programą užsiregistravau tyrimui. Diagnozė, žinoma, pakeitė visus planus ir tikslus. Gydymas paveikė ir emociškai, ir fiziškai“, – pasakojo Daiva.
Iš karto buvo paskirti hormoniniai vaistai, vėliau – operacija, praėjus mėnesiui Daivai pradėtos chemoterapijos procedūros, o tuomet 25 kartus atlikta spindulinė terapija.
„Gydymas mane sužalojo, jo pasekmes dabar gydau kineziterapija ir masažais. Neturėjau nei jėgų, nei sveikatos, prireikė ir psichologo, nes buvo vidinių prieštaravimų, noras nesigydyti, buvo bloga, gulėdavau ištisomis dienomis. Liko ir chemoterapijos komplikacijos – nejaučiu rankų ir kojų pirštų“, – sakė Daiva.
Moters teigimu, susirgęs vėžiu žmogus iš karto įstumiamas į labai sunkią padėtį – tiek emocinę, tiek fizinę ir net finansinę. Nebėra jėgų dirbti, todėl tenka laukti kelių šimtų eurų paramos. Tačiau baisiausia, kad niekas nebepriklauso nuo sergančiojo.
Baisiausia, kad niekas nebepriklauso nuo sergančiojo.
„Atrodo dirbi, užsidirbi, keliauji po Lietuvą, planuoji pamatyti ir kitas šalis, o staiga visas gyvenimas sustoja, nebeturi jėgų net pažiūrėti į veidrodį. Taip jau sutapo, kad ir vairuotoju dirbantis vyras tuo metu patyrė traumą, tad buvo su manimi namuose, palaikėme vienas kitą ir sveikome kartu. Vėžio diagnozė įtraukia ir artimiausius žmones, keičia visų kasdienybę“, – sakė ji.
Šiuo metu kineziterapijos procedūras lankanti Daiva yra kupina vilties, liga suvaldyta. Šiuo metu svarbiausia rasti jėgų sustiprėti ir gyventi tik pozityviomis mintimis. Pašnekovė sako, kad sužinojus apie vėžio diagnozę, reikia nebijoti ir leisti padėti artimiesiems – jų parama yra labai svarbi ir reikalinga:
„Esu labai dėkinga savo šeimai, draugams, bendradarbėms ir šio projekto sumanytojams, kurie nuoširdžiai rūpinosi, mus puošė ir įkvėpė.“
