Vaiko raidos centras – nepriklausomybės kūdikis
Kaip pasakojo Vaiko raidos centro direktorė Jovita Petrulytė, pati įstaiga atsirado Nepriklausomybės atkūrimo atmosferoje. Tuometinis sveikatos apsaugos ministras gana lengvai sutiko, kad reikia tokio centro ir 1990 m. išskyrė patalpas sostinės Vytauto gatvėje įsikūrusioje ligoninėje. Patalpų tuo metu reikėjo ne daug – dirbo tik apie 20 žmonių. Iki tol pagalba raidos ar psichikos problemų turintiems vaikams buvo teikiama Naujojoje Vilnioje esančioje psichiatrijos ligoninėje kartu su suaugusiaisiais.
„Kitas svarbus centro plėtros etapas buvo 1994 m. Išsikėlus Vaikų ligoninei iš Vytauto gatvės, visos šios patalpos buvo suteiktos Vaiko raidos centrui. Tai buvo pakankamai stiprus proveržis. Valstybės paramos daug nebuvo, bet labai daug lėmė užsienio, ypač vokiečių, organizacijų parama – jos investavo gana daug į šį pastatą, kuris ir tuomet buvo atiduotas pakankamai apleistas. Vokiečiai, išgavę Vyriausybės pažadą, kad šiose patalpose leis būti dešimt metų, atnaujino komunikacijas ir pan.
Tai buvo pakankamai stiprus proveržis. Valstybės paramos daug nebuvo, bet labai daug lėmė užsienio, ypač vokiečių, organizacijų parama – jos investavo gana daug į šį pastatą, kuris ir tuomet buvo atiduotas pakankamai apleistas.
Tuo metu atsiskyrė ir dvi pagrindinės veiklos kryptys – raidos pediatrija ir vaikų psichiatrija. 1996-2000 m. buvo labai smagus laikotarpis, nes kūrėme visos Lietuvos tinklą, teikiantį pagalbą vaikams su raidos sutrikimais, kas šiandien vadinama ankstyvosios reabilitacijos sistema. Kūrėsi analogiški centriukai ir kituose miestuose. Taip pat galiausiai įteisinome mūsų paslaugų aprašymus, ko iki tol nebuvo.
Vis dėlto išgyventi kaip savarankiškai įstaigai su visais pastatais buvo sunku. Be to, kaip tik prasidėjo diskusija, kaip svarbu, jog mūsų sritis taptų pilnaverte pediatrijos dalimi, todėl atsirado idėja prijungti centrą prie Vaikų ligoninės Santariškėse. Taigi tai buvo ir idėjinis sprendimas, ir susijęs su finansinių išgyvenimo galimybių paieškomis, kadangi mūsų mažas biudžetas iš esmės buvo išdalinamas algoms, bet net ir jį kasmet išsikovoti būdavo nelengva“, – prisiminė pašnekovė.
Vaikų raidos centras galiausiai buvo prijungtas prie Vaikų ligoninės. Po prijungimo finansavimo stabilumas atsirado, bet pastato problemų sprendimų reikalai nepajudėjo.
Vyriausybės entuziazmas greitai užgeso
2007 m. tuometinė vyriausybė priėmė sprendimą statyti naują pastatą, į kurį bus perkeltas ir Vaiko raidos centras. Buvo svarstytos įvairios idėjos – pavyzdžiui, verslininkai pastatyto pastatą mainais už tai, kad valstybė jiems atiduoda pastatus Vytenio gatvėje. Galiausiai Vytauto gatvėje esantys pastatai buvo įkeisti Turto bankai, o lėšas atgauti buvo tikimasi vėliau šiuos pastatus pardavus. Taigi pirmoji sutartis apie statybas, kurios turėjo būti baigtos 2012 m., buvo pasirašyta 2008 m. Tačiau tuo viskas ir baigėsi.
„2008 m. prasidėjo finansinė krizė ir visos kalbos apie statybas pasibaigė. Mes daug prisidėjome prie projektavimo, kuris buvo praktiškai baigtas 2010 m., tačiau jautėsi, kad jau niekas pagal tą projektą nebestatys. Tuomet mums buvo numatyta 8,5 tūkst. kvadratų, dabar liko 5,2 tūkst., bet kadangi iki stogo griuvimo turėjome 3 tūkst. , tai vis tiek plėtra. Didžiausia problema – statybų užsitęsimas ir lygiagrečiai negalvojimas, kas bus su šiais pastatais.
2009-2014 m. vykdėme centro plėtros projektą, net iš jo buvo galimybė šiek tiek pinigų investuoti į patalpas, bet buvo griežtai pasakyta, kad tai neekonomiška, nes nuspręsta statyti naują pastatą, nors jau ir tada buvo aišku, kad stogo išgyvenimo galimybės yra abejotinos. 2014-2015 m. buvo visiškos nevilties laikas: nei seną pastatą remontuoja, nei naują stato. Taip, ieškojo patalpų, kur mus perkelti, net prezidentė pas mus apsilankė. Tačiau mums reikia pakankamai didelių patalpų, o Vilniuje nėra tokių patalpų, kurios mums tiktų, ant lėkštutės padėta“, – svarstė J.Petrulytė.
Naujų vilčių metai
2016 m. Vaiko raidos centro istorijoje vėl įvyko proveržis – ministras Juras Požela atgaivino statybų projektą, suderino, kad būtų pakankamai ES lėšų ir reikalai pajudėjo.
„Nors jau nuo 2013 m. buvo aišku, kad be laikino sprendimo neišsiversime, vis nepavykdavo jo rasti. Taip priėjome prie to, ką turime šiandien. Kadangi pastatas visiškai neužkonservuotas, jis yra nestabilus. Sunku pasakyti, ko iš jo galima tikėtis. Jeigu jis grius, niekas nežino, nei kokia kryptimi, nei kiek kiemo užtvers. Mes dirbame gretimuose pastatuose. Mūsų higieninės sąlygos yra ant ribos. Turime leidimą veikti, tačiau padėtis tikrai sudėtinga. Blogiausia, kad nesant jokio sprendimo šį pastatą stabilizuoti ir išlaikyti, labai sunku prognozuoti pavojų.
Kadangi pastatas visiškai neužkonservuotas, jis yra nestabilus. Sunku pasakyti, ko iš jo galima tikėtis. Jeigu jis grius, niekas nežino, nei kokia kryptimi, nei kiek kiemo užtvers.
Iš savo pusės ligoninė parašė visus galimus raštus Sveikatos apsaugos ministerijai – kasmet būdavo aprašoma, kokia pastato būklė, kas gresia, prašant skirti lėšų šio pastato konservavimui, bet į visus prašymus buvo atsakyta neigiamai. Daug ką galima planuoti, jei jau būtų reali statybų sutartis, bet dabar ateityje vis dar tvyro nežinia. Neaišku, kiek užtruks teismų procesas tarp besiginčijančių įmonių.
Santaros klinikų administracija, apsvarsčiusi visas alternatyvas, priėmė sprendimą mus perkelti. Tai nebuvo lengvas sprendimas, tačiau galiausiai sutarėme, kad to plano laikysimės. Dabar deriname, kur reikia kokio remonto. Vaikų ligoninėje su pasirinkimu sudėtingiau, kurį fligelį optimaliausia perduoti. Skausmingai, bet derinamės tuos dalykus“, – teigė Vaiko raidos centro vadovė.
Nenorėtų likti ligoninėje
Pasak jos, tai nėra patalpos, kuriose Vaiko raidos centro specialistai norėtų likti, juolab kad dabar centras išskaidomas į dvi dalis, t. y. perkeliamas dviem adresais, o skyriai yra gana susiję.
„2013 m. mes labiausiai spaudėme vyriausybę, kad kol nėra realių sprendimų, tvarkome pastatus Vyrauto gatvėje ir gyvename, tačiau buvo pasakytas kategoriškas „ne“. Dabar belieka ieškoti taikaus sugyvenimo su kolegomis šioje visiems sudėtingoje situacijoje“, – teigė J.Petrulytė.
Pašnekovės teigimu, Vaiko raidos centro specialistai dirba su ta visuomenės grupe, kuriai dėmesio labai trūksta. Kitose šalyse tokie centrai yra kiekvienoje savivaldybėje, o jeigu Lietuvoje jų atsirastų bent keliuose regionuose, vaikų srautai sostinėje sumažėtų. Taip pat reikėtų daugiau ambulatorinės psichiatrinės ir psichologinės pagalbos pirminės sveikatos priežiūros įstaigose. Dabar jeigu šios paslaugos ir yra, jos nepakankamai kokybiškos.
„Kalbant apie mūsų perkėlimą į kitas patalpas, kol kas mūsų tikslas – ne plėtra, o maksimaliai išnaudoti patalpas priimant kuo daugiau pacientų. Ketiname perkelti į Santaros klinikas tiek pacientų, kiek turime Vytauto gatvėje“, – teigė J.Petrulytė.
