Dėl gripo komplikacijų Rimvydui prireikė naujos širdies: buvau beveik atsisveikinęs su pasauliu

Rimvydas Vekerotas jau 16 metų gyvena su Donoro širdimi. Rimvydo istorija prasidėjo nuo gripo. Kadangi temperatūros neturėjo, vyras į gydytojus nesikreipė. Visgi gripo pasekmės buvo itin skaudžios – širdies raumuo išsiplėtė ir širdis išstumdavo vis mažiau ir mažiau kraujo. Rimvydas silpo ir galiausiai vienintele jo viltimi gyventi tapo širdies transplantacija, rašoma Nacionalinio transplantacijos biuro pranešime spaudai.
Rimvydas Vekerotas
Rimvydas Vekerotas / Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr.

„Viskas prasidėjo dėl gripo. Tais metais gripas buvo be temperatūros, jautėsi tik kaulų laužymas, sukinėjimas. Kaip eisi pas gydytojus, kai nėra temperatūros? Juk pagalvos, kad simuliantas. Taip ir ėjau toliau į darbą“, – pasakojimą pradeda Rimvydas.

123RF.com nuotr./Širdies transplantacija
123RF.com nuotr./Širdies transplantacija

Gripas paveikė širdį – sutriko jos ritmas. Taip pat paaiškėjo, kad Rimvydo širdies raumuo pradėjo plėstis, jos išmetimo frakcija (širdies pumpavimo pajėgumas) ėmė mažėti, o tai reiškia, kad širdis išstumdavo vis mažiau ir mažiau kraujo.

„Smegenims ėmė trūkti deguonies. Atsistojus imdavo svaigti galva. Organizmas pradėjo silpti. Laikui bėgant buvo implantuotas stimuliatorius, kad širdis dirbtų kiek geriau.

Kiekvienais metais širdies išmetimo frakcija mažėjo ir mažėjo – turi būti daugiau nei 50 proc., o yra 40 proc., 30 proc., 25 proc., 10 proc., galiausiai 7 proc. Po 5 metų gydytojai sakė, kad nors esu dar gyvas, bet jau nebesimato, kiek to kraujo išmeta širdis“, – prisimena Rimvydas.

Sulaukė dirbtinės širdies ir sūnaus

Vėliau Rimvydas sužinojo, kad yra galimybė įstatyti dirbtinę širdį, nes žmogus, kuriam ji turėjo būti įstatyta, atsisakė arba paprasčiausiai jos nebesulaukė. Vyras sutiko nedvejodamas, nes jo savijauta buvo prasta – iššūkiu tapdavo net perėjimas per kambarį, o apie lipimą laiptais vyras jau nebegalėjo pagalvoti. Kiekvieną vakarą aplankydavo nerami mintis, ar rytoj pabus, ar ne.

„Likus savaitei iki dirbtinės širdies pajungimo buvau beveik atsisveikinęs su šiuo pasauliu ir galvojau, kad su vienu ar kitu draugu seniai nesimatėme, gal kam piktą žodį pasakiau ir neatsiprašiau“, – sako Rimvydas.

Tuo pačiu metu, kai Rimvydo sveikata jau buvo itin prasta, jo žmona laukėsi sūnaus. Vyras turėjo tik mažą sūnaus echoskopijos nuotrauką. Tą nuotrauką Rimvydas su savimi vežėsi ir į reanimaciją, nes žinojo, kad dėl žmonos pilve augančio mažylio turi viską ištverti.

Dirbtinės širdies operacija buvo sėkminga – Rimvydas pabudęs galėjo girdėti, kaip jo krūtinėje zirzia „varikliukas“. Tuo metu 171 centimetro ūgio Rimvydas svėrė 56 kilogramus, 3 kilogramus svėrė vien dirbtinė širdis.

Dar gulėdamas reanimacijos skyriuje vyras išgirdo, kad buvo registruotas potencialus donoras ir jo širdį būtų galima transplantuoti jam, tačiau Donorui buvo nustatyta aktyvi hepatito infekcija ir transplantacija įvykti nebegalėjo.

„Gyvenant su dirbtine širdimi, gimė sūnus. Pasidarė lengviau, kad bent jau spėjau jį pamatyti. Parašiau jam laišką, kad jeigu mirčiau, jis žinotų, jog toks buvau ir jo laukiau“, – jautriais išgyvenimais dalijasi Rimvydas.

Sulaukė lemtingo skambučio

„Po dirbtinės širdies „įdėjimo“ turėjau gerti kraują skystinančius vaistus, todėl iš transplantacijos laukiančiųjų eilės buvau išbrauktas ir po 3 mėnesių vėl įrašytas, tik šįkart į patį eilės viršų, nes transplantacijos man reikėjo kuo skubiau. Dirbtinė širdis buvo tik tiltas į širdies transplantaciją.

Kartą paklausiau gydytojo, kokia tikimybė, kad aš po operacijos grįšiu namo. Jis atsakė labai paprastai – arba grįši, arba ne“, – prisimena vyras.

Vieną sekmadienį, praėjus maždaug 9 mėnesiams po dirbtinės širdies operacijos, Rimvydas sulaukė skambučio.

„Sėdėjau ant sofos, žiūrėjau televizorių ir sulaukiau profesoriaus skambučio. Profesorius klausė, ar valgiau. Pasakiau, kad dar ne. Tai pasakė, kad ir nebevalgyčiau, nes atsirado tinkama donorinė širdis. Susidėjau daiktus ir nuvažiavau į ligoninę.

Ligoninėje viskas vyko labai greitai – prasidėjo tyrimai, paguldė ant operacinio stalo, prisimenu, kad dar juokavau. Pabudau jau su matytu reanimacijos vaizdu. Ant sienos tiksėjo laikrodis. Pagalvojau, kad, jeigu aš čia, mano Donoras jau atgulė amžino poilsio.

Paklausiau slaugytojos, kada man vakar užbaigė transplantaciją, o ji pasakė, jog dvi paras gulėjau be sąmonės. Vėliau gydytojai sakė, kad ir transplantacija truko ilgai, nes man dar reikėjo išimti dirbtinę širdį“, – prisimena jis.

Pradėjo net bėgioti

Praėjus 5 metams po transplantacijos Rimvydas nusipirko šunį ir pradėjo bėgioti. Iš pradžių sekėsi gana sunkiai – širdis nebuvo pratusi prie fizinio krūvio, greitai pavargdavo, o pasibaigus bėgimui, reikėdavo palaukti, kol ritmas atsistatys.

Visgi Rimvydas nepasidavė ir bėgiojo toliau, kol galiausiai pamatė, kad bėgdamas nebedūsta, širdies ritmas išlieka normos ribose, o kūnas stiprėja ir tvirtėja – vyras pradėjo dalyvauti ir įvairiuose bėgimo renginiuose.

Praėjus 5 metams po transplantacijos Rimvydas nusipirko šunį ir pradėjo bėgioti.

Laukdamas širdies transplantacijos, Rimvydas bijojo, kad nepamatys gimsiančio sūnaus, o sulaukęs donorinės širdies kartu su šeima šventė jau 16-ą sūnaus gimimo dieną.

Artimieji priima svarbiausią sprendimą

Apie galimybę padovanoti organus sergantiems žmonėms yra pradedama kalbėti tik tada, kai reanimacijoje žmogui yra konstatuojama klinikinė smegenų mirtis arba negrįžtamai nutrūkęs kvėpavimas ir kraujotaka.

Dėl įvairių medicininių aparatų ir medikamentų organai kurį laiką dar funkcionuoja bei išlieka gyvybingi, todėl yra galimybė įgyvendinti transplantacijos procesą. Apie tai donorinė ligoninė informuoja Nacionalinį transplantacijos biurą prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Transplantacijų koordinatoriams mirusįjį užregistravus kaip potencialių donorą, yra atliekami įvairūs kraujo tyrimai, kuriais siekiama išsiaiškinti, kurie donoro organai ir audiniai yra tinkami transplantacijai. Idealiu atveju vienas donoras galėtų sugrąžinti sveikatą 7 žmonėms.

Kitas labai svarbus etapas – pokalbis su artimaisiais – tik nuo jų priklauso, ar toliau organų donorystės ir transplantacijos procesai galės tęstis. Šiuo metu Lietuvoje artimųjų prieštaravimai sudaro apie 33 proc.

Artimiesiems sutikus padovanoti organus ir gavus kraujo tyrimų rezultatus, pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti, ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas.

Atvykus jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai siekiant įvertinti, kuriems recipientams donorinis organas bus labiausiai tinkamas. Kasmet Lietuvoje atliekama iki 200 organų ir audinių transplantacijų.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 334 žmonės: 74 laukia inksto, 36 – širdies, 9 – plaučių, 5 – širdies-plaučių komplekso, 55 – kepenų, 155 – ragenų transplantacijos. Iš jų – 3 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.

Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“, „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų