Savo figūrą lygino su barbėmis ir Holivudo žvaigždėmis
Kaip Ieva prisimena, po savo 9-ojo gimtadienio ji pradėjo žaisti krepšinį mergaičių komandoje. Iki tol ji buvo normalaus kūno sudėjimo, tik gal šiek tiek aukštesnė už kitus. Vis dėlto pradėjus sportuoti, kūnas ėmė keistis.
„Gal hormonai pradėjo siausti, gal mityba, nors ji drastiškai nesikeitė, gal genetika pradėjo veikti, bet aš tiesiog pradėjau storėti. O tada mokykloje prasidėjo patyčios... Aš vis pilnėjau, pilnėjau ir būdama vaikas sugalvojau, kad tikrai, viskas, gana valgyti tai, kas skanu, ką duoda mama ar močiutė. Pagalvojau, kad iš manęs nesišaipys, jei aš tą svorį imsiu ir numesiu. Tik neįsivaizdavau, nei kaip tą padaryti, nei kaip tas procesas vyksta“, – istoriją pradeda Ieva.
Sapnuodavau kotletus, sriubą, nes jausdavausi labai išalkusi. Tačiau atsikėlusi verkdavau, nes suprasdavau, kad negaliu jų valgyti.
I.Kadyšė pripažįsta, kad jeigu ne patyčios, tokių drastiškų sprendimų veikiausiai nebūtų buvę. Tačiau jos figūrai akivaizdžiai pasikeitus, bendraamžiai nuolat iš to juokėsi.
„Kai žaidžiau krepšinį, aš sau patikau, buvau faina, bet kai iš manęs ėmė šaipytis, ėmiau svarstyti: o gal visgi nesu sau faina? Atkreipiau dėmesį į barbes, su kuriomis žaidžiau – jos tai lieknos, ir aš neatitinku jų proporcijų...
Pradėjau žiūrėti, ką per televizorių rodo, kokios ten laibos, dailios, žavios moterys – bet ir į jas aš visai nebuvau panaši. Žurnaluose – tas pats, lieknos Holivudo žvaigždės. Tada mano normalumas pasidarė nebenormalus“, – prisimena Ieva.
Ieva iki šiol atsimena šlykščius vardus, kuriais į ją kreipdavosi kiti mokiniai: „Karvė, kiaulė, stora, spurga... – vardina ji. – Vienas bendraklasis mane vadindavo Ieva 3000, sakydavo, kad tie trys nuliai yra tiek, kiek sveriu. Kūno kultūros pamokose niekada nebuvau kažkokia atsilikėlė ar ta, kuri nesportuoja. Bet vis tiek iš manęs šaipydavosi, ir tai būdavo labai skaudu.“
Ypač sunku buvo tai, kad mergina namuose neturėjo, į ką atsiremti, kam pasiguosti. Ievai trūko palaikančių žodžių, kad su ja ir jos kūnu viskas yra gerai, kad ji atrodo normali, sveika mergaitė.
„Gyvenau gana problemiškoje šeimoje. Mama daug dirbo, galbūt ir neturėjo pakankamai žinių, kaip palaikyti ir pasakyti vaikui, kad su juo viskas yra gerai. Bet didžiausia problema buvo tėvas.
Esu vaikas, kuris patyrė nuolatinį psichologinį, dažną fizinį smurtą, kuris yra alkoholizmo šeimoje liudininkas. Mano galva kovojo su kūnu, o aš pati, kaip žmogus, turėjau kovoti su aplinka: tiek su patyčiomis, tiek su tuo, kas laukdavo namuose.
Nueini į mokyklą, žinai, kad ten reikės kovoti su bendraamžiais, o kai grįši namo, ten reikės kovoti, kad nemuštų, nerėktų ant tavęs“, – pasakoja ji.
Tėvas psichologinį smurtą naudodavo kasdien: nuo užgaulių žodžių iki draudimo bendrauti su draugais. Pažeidus nustatytas taisykles, prasidėdavo ir fizinis smurtas.
Mano galva kovojo su kūnu, o aš pati, kaip žmogus, turėjau kovoti su aplinka: tiek su patyčiomis, tiek su tuo, kas laukdavo namuose.
„Nuolatinis žeminimas, kontroliavimas, draudimas bendrauti su draugais, lankyti būrelius, rėkimas, pakeltas tonas... Tėvas man neleisdavo bendrauti net su artimaisiais, kurie buvo racionalaus proto ir gal būtų man kažkiek pagelbėję. Be to, griežtos taisyklės egzistavo ir namuose: kur turi stovėti, sėdėti, kai tėvas yra namuose, iki kiek miegoti, kada eiti miegoti, kada kalbėti, kada nekalbėti, kur koks daiktas turi būti padėtas“, – prisipažįsta I.Kadyšė.
I.Kadyšė pasakoja, kad ilgą laiką tėvo smurtas buvo nukreiptas prieš jos mamą ir kartu gyvenusią močiutę. Šiai mirus, Ieva tapo pagrindiniu agresijos taikiniu. Psichologinis, fizinis smurtas, teroras truko apie 6-erius metus, kol Ievai sukako 16 metų, ir tėvai išsiskyrė.
„Į psichologus negalėjau kreiptis, nes tuo metu mano gyvenimą visiškai kontroliavo tėvas, nebuvo jokių opcijų. Žinojau, kad nebent pati turiu kažką keisti, mąstyti kitaip“, – teigia Ieva.
Dietų pradėjo laikytis būdama 9-erių
Būdama vos 9-erių Ieva nusprendė, kad jai reikia pradėti laikytis dietų – juk gal taip ir visos problemos išsispręs? Patarimus, kaip mesti svorį, jį rasdavo paauglių ir tėvų perkamuose žurnaluose.
„Labai gerai prisimenu Jennifer Aniston, nes rėmiausi jos pavyzdžiu. Viename žurnale buvo parašyta, kad ji nevalgo jokių produktų iš baltų miltų. Būdama tokio amžiaus tikrai nežinojau, kas tie balti miltai. Tuomet eidavau į biblioteką, ieškodavau informacijos, kad žinočiau, ko nevalgyti. Galvodavau, kad jei ji numetė svorio atsisakiusi tokių produktų, vadinasi, ir aš galiu tą padaryti“, – sako I.Kadyšė.
Mergina prisimena, jog būtent žurnaluose atrado ir grikių dietą, kurią, būdama 10-ies, sugalvojo išbandyti. Anot Ievos, kadangi tėvai labai daug dirbdavo, ji dažnai laiką namie leisdavo viena, todėl buvo pakankamai nesudėtinga griežtai prižiūrėti savo mitybą.
„Buvau ketvirtokė, kai mano bendraklasė laikėsi grikių dietos ir pasakojo, kad pavyko numesti 2 kg. Prisiklausiau atsiliepimų ir nusprendžiau taip pat pabandyti“, – teigia I.Kadyšė.
Kuo toliau, tuo Ievos maisto produktų racionas darėsi tik siauresnis:„Pradėjau valgyti alyvuoges, nes perskaičiau, kad jose mažai kalorijų. Taip pat buvo rašoma, kad agurkas yra puiki priemonė lieknėjimui, salotos esą neturi kalorijų. Keisdavau visą maistą, kurį gamindavo mama, kai nematydavo. Būdavo ir pabadavimų – galvodavau, praleisiu pusryčius, pietus, gal tik vakarienei kažką suvalgysiu.
Rašydavo atsisakyti blogų angliavandenių, bet valgyti geruosius, tai aš atsisakydavau absoliučiai visų.
Grikių, keto dietą esu išmėginusi, kalorijų skaičiavimą, angliavandenių, riebalų, cukraus atsisakymą. Suradusi informaciją, dar sugalvodavau, kaip ją patobulinti: rašydavo atsisakyti blogų angliavandenių, bet valgyti geruosius, tai aš atsisakydavau absoliučiai visų ir vos pavilkdavau kojas“, – pasakoja Ieva.
Dėl tokio maitinimosi Ieva jausdavo nuolatinį alkį, neturėdavo niekam jėgų, net mokslams. O kai fiziškai ir emociškai pasidarydavo ypač sunku, mergina kuriam laikui nutraukdavo dietas. Žinoma, vėliau prie jų vėl grįždavo. Ir taip – be galo.
„Atsimenu, sapnuodavau kotletus, sriubą, nes jausdavausi labai išalkusi. Tačiau atsikėlusi verkdavau, nes suprasdavau, kad negaliu jų valgyti. Aš visą laiką tegalvodavau apie maistą, bet ne apie gyvenimą, – pasakoja ji. – Tačiau kartais paleisdavau vadeles. Pradėdavau taip valgyti, kad nebegalėdavau sustoti. Dar bevalgant apimdavo kaltės jausmas, bet tada dar daugiau valgydavau, nes jau ir taip yra maisto pilve.“
Kad ir kokių priemonių ėmėsi, niekada nebuvo momento, kad Ieva būtų buvusi patenkinta rezultatu. Kaip pati sako, dideliais žingsniais artėjo link anoreksijos, tačiau dėkoja Dievui, kad to nepasiekė.
„Buvau tapusi tokia liekna, kad manęs net nepažindavo. Kartais gatvėje tekdavo pačiai prieiti prie žmogaus ir pasisveikinti, kad suprastų, jog čia esu aš. Nešiodama 32 dydžio drabužius galvojau – vau! Bet tuo pačiu metu mąsčiau, kad jei jau tiek numečiau svorio, galiu numesti daugiau“, – apie užburtą ratą pasakoja I.Kadyšė.
Sulieknėjusi tikėjosi meilės
Ievai sulaukus 14-kos, patyčios mokykloje aprimo, tačiau po metų mergina pirmą kartą įsimylėjo. Tada jos galvoje atsirado mintis, kad bus laiminga ir mylima kito žmogaus tik tada, kai bus liekna. Todėl savęs alinimas nesibaigė ir toliau.
„Pagalvojau, kad nesulaukiau atsako į savo jausmus, nes buvau storesnė nei kitos, todėl man reikia sulieknėti. Kai numečiau svorį, vis tiek nesijaučiau laiminga, o kas svarbiausia, aš labai blogai jaučiausi fiziškai: slinko plaukai, lūžinėjo nagai, vasarą, kai 30 laipsnių lauke, eidavau su storu megztiniu, nes man būdavo šalta.
Didžiausias dalykas, kuris lėmė pokytį mano mąstyme, buvo nuotraukos, kuriose aš buvau idealios figūros, bet mano akys buvo visiškai negyvos. Maniau, kadangi esu lieknesnė, gal mane kažkas mylės, bet aš pamiršau esminį dalyką, kad myli žmones, su kuriais viskas yra gerai“, – sako I.Kadyšė.
Maniau, kadangi esu lieknesnė, gal mane kažkas mylės, bet aš pamiršau esminį dalyką, kad myli žmones, su kuriais viskas yra gerai.
18-etei Ievai buvo diagnozuota depresija. Pati to tikriausiai ji nebūtų supratusi, tačiau taškus sudėliojo psichiatras, į kurį mergina kreipėsi, norėdama kovoti su bloga savijauta. Šis pasiūlė vartoti antidepresantus, tačiau Ieva buvo kategoriškai nusiteikusi prieš vaistus, todėl stengėsi išgyti dirbdama su savimi.
„Ligai įtakos turėjo aplinkos pasikeitimas. Išvažiavau gyventi į Vilnių, mane nuvylė studijos. Ką jau kalbėti apie nuolatines pastangas lieknėti, mitybos sutrikimus... Aš buvau labai nelaiminga. Būdavo, atsibundu ir nenoriu lipti iš lovos. Ir nelipu, neinu į paskaitas, nes tiesiog negaliu.
Visiškai nemačiau šviesos, neturėjau vilties, stimulo kažką daryti, neradau savyje jokių jėgų. Aš labai norėjau pasiduoti. Bet kažkas mane saugojo, priversdavo kovoti. Matyt, kovojančioji pusė buvo stipresnė“, – sako I.Kadyšė.
Tie metai ir buvo Ievos valgymo sutrikimų kulminacija. Dėl problemų su skrandžiu ir negalėjimu valgyti tam tikrų produktų ji buvo numetusi nemažai svorio, o norėdama sutvirtėti, nuėjo į sporto klubą. Čia ji tikėjosi numesti dar daugiau kilogramų.
„Užsikabinau, pasisamdžiau trenerį, kuris, aišku, dar įpylė žibalo į ugnį, nes nuolat skatino daugiau sportuoti, išbraukti vieną kitą produktą iš savo raciono. Po mėnesio ar dviejų aš įėjau, kaip juokauju, į profesionalios sportininkės režimą – sportuodavau kasdien. Aš nekenčiau to sporto, būdavo sunku. Norint tiek daug sportuoti, reikia visavertiškai maitintis, o aš maitinausi tam, kad mesčiau svorį“, – juodžiausią etapą prisimena mergina.
Po poros metų situacija ėmė po truputį taisytis. Pradėjusi dirbti sėdimą darbą, Ieva priaugo svorio. Tuo pačiu metu keitėsi jos požiūris į kūną, atsirado noras pakeisti savo gyvenimo būdą, kad jame nebebūtų tokių amerikietiškų kalnelių, kai vieną akimirką ji - prie anoreksijos ribos, o kitą – jaučiasi apkūni.
„Aš buvau beprotiškai pavargusi nuo savęs alinimo, o dar biure visą laiką būdavo pilna skanumynų... Ėmiau stipriai telktis į savo galvą, emocijas, buvo sudėtinga save pakeisti, bet jaučiau, kad tas pokytis vyksta. Mąsčiau, kaip padaryti, kad galėčiau normaliai valgyti, kad su emocijomis tvarkyčiausi ne maistu, o kitais būdais. Įvyko kertinis lūžis, o kai jis įvyko, aš tapau visiškai patenkinta savimi“, – džiaugiasi I.Kadyšė.
Reikia tobulinti savo smegenis, o ne kūną
Šiandien Ieva nuoširdžiai sako, kad yra visiškai patenkinta savo kūnu, ir su juo kalbasi kaip su atskiru asmeniu. Paklausta, kas vertė sunkiausiais momentais nepasiduoti, sako tikinti, jog kažkas iš aukščiau siuntė vidinės stiprybės.
„Jeigu užeina tamsesnės mintys, kad gal aš vakar kažką suvalgiau, mažai pajudėjau, tada pabaru save, kad tai nėra gerai. Į tas mintis žiūriu kaip į šiukšles, kurias reikia iššluoti. Noriu tobulinti ne savo kūną, o smegenis: skaityti knygas, žiūrėti filmus, pažinti žmones, mylėti, skleisti gerą emociją.
Visada žinojau, kad vieną dieną tie sunkumai pasibaigs. Trenerė mus mokė, kad reikia su jais kovoti iki paskutinio taško ir nepasiduoti. Su mano sportiniu charakteriu tai pavyko“, – šypsosi mergina.
Šiandien Ieva sako dėl praeities nebesukanti sau galvos. Tačiau patarimų, kaip elgtis, kai nemyli savęs ir savo kūno, ji turi ne vieną.
„Tiek Ievai praeityje, tiek visoms mergaitėms aš pasakyčiau, kad aplinkos įtaka yra neišvengiama, bet reikia suprasti, jog mūsų kūnas yra mūsų buveinė. Ji nėra amžina, nekintanti, tai yra gyvas dalykas. Mes patys esame gyvi, turime gerbti ir mylėti tai, ką mums suteikė kažkas iš aukščiau.
Galime žiūrėti, kaip yra kitų gyvenimuose, galime matyti nuotraukas, bet turime suprasti, kad tai yra tik fasadas – mes nežinome, kas slepiasi po juo. Galbūt tas visas grožis, kurį matome ir priimame kaip savaime suprantamą, yra didžiulių pastangų ir darbo rezultatas“, – svarstė Ieva Kadyšė.
