Turi net dvi nuodingas medžiagas
Pasak A.Gaidamavičiaus, anksčiau žalčialunkis buvo laikomas retu augalu, bet dabar paupiuose ir paežerėse gana dažnas. Mat šiltėjantis klimatas jam palankus. Paprastai jis žydi pats pirmas, vasario pabaigoje.
Praėjusiais metais dėl užsitęsusios žiemos Labanoro girioje žalčialunkis pražydo tik kovo pabaigoje, tačiau šiemet šilta žiema veda iš proto ir gamtą – pirmieji jo žiedai pasirodė sausio pirmomis dienomis, o dabar augalas ne tik žydi, bet ir skleidžia lapus.
„Anksčiau žmonės į mišką žiemą tiek nevaikščiodavo ir žalčialunkis likdavo nepastebėtas. Atrodo jis labai dekoratyviai, ne veltui vadinamas vadinamas „miško alyvomis“. Krūmo šakelės yra labai lanksčios, sunkiai nusilaužia, dėl to kartais žmonės į pagalbą pasitelkia dantukus, o pastarųjų po tokio veiksmo galima ir netekti.
Šio augalo poveikis sveikatai gali būti tikrai labai rimtas. Dar kai studijavau, girdėjau, kad keli studentai buvo išvežti į reanimaciją, kai paragavo augalo. Ir kai žmonės komentuoja, kad pakramtė ir nieko nenutiko, gali nieko nenutikti ir musmirių paragavus. Viskas priklauso nuo dozės.
Augale yra dvi nuodingos medžiagos – dafninas ir mezerejinas. Pirmoji priklauso antivitaminų K grupei (stabdo krešėjimą). Antivitaminas K naudotas žiurkių nuoduose – nuo jo pelė nukraujuodavo ir nugaišdavo. Mezerejinas yra mutagenas (sukeliantis mutacijas ląstelėse ir genuose), kuris ypač paveikia nervų sistemą. Senovėje buvo toks priežodis: suvalgius žalčialunkio uogą pilve tarsi jo krūmas išdygsta“, – dėstė pašnekovas.
Gamtininko teigimu, žalčialunkis iš visų Lietuvos augalų turi daugiausiai sinonimų, tai reiškia, kad liaudyje jis buvo gerai žinomas. Pavyzdžiui, jis vadinamas meškalunkiu, vilkalunkiu. Šie pavadinimai greičiausiai atsiradę todėl, kad senovėje žalčialunkio ekstraktas buvo naudojamas medžiojant su lankais. Juo būdavo užnuodijamos strėlės, kad sužeistas gyvūnas greičiau nusibaigtų. Taip pat šiuo tikslu naudodavo ir kukmedį.
Mirtina dozė vaikui – 6 uogos
Nuodingų medžiagų yra visame augale – tiek jo žieduose, tiek uogose, tiek žievėje.
„Jeigu šių medžiagų daugiau pakliūna į burną, atsiranda deginantis pojūtis. Gali išopėti burnos gleivinė ir net pradėti kristi dantys. Kai kuriems jautresniems žmonėms netgi liečiantis prie šlapios augalo žievės gali sudirgti oda. Taigi palietus šį augalą būtina kuo greičiau nusiplauti rankas, nes neplautomis rankomis patrynus akis arba burną pasekmės bus baisesnės.
Šio augalo poveikis sveikatai gali būti tikrai labai rimtas.
Anksčiau vis pasitaikydavo atvejų, kai vaikai suvalgydavo uogų ir apsinuodydavo. Jos prisirpsta vasarą ir būna skaisčiai raudonos. Mirtina dozė vaikui – 6 uogos. Pastaruoju metu apie tokius atvejus, kad kažkas apsinuodijo šiomis uogomis, neteko girdėti. Žmonės visgi nedrįsta valgyti nepažįstamų uogų.
Aš, svarstydamas, kodėl vaikams tos uogos patinka, padariau eksperimentą ir vieną uogą suvalgiau. Po to, aišku, ilgai spjaudžiausi ir burną skalavau, kad neliktų nuodingų medžiagų. Pasirodo, tai panašu į šviežių agurkų skonį.
Kitiems to eksperimento nepatariu kartoti, bet uogos tikrai skanios, todėl ir yra rizika jomis apsinuodyti. Man dar labai įdomu, kokie paukščiai yra tokie atsparūs žalčialunkio nuodams ir jas platina. Mat jeigu augalas nokina uogas, jos platinamos paukščių“, – aiškino A.Gaidamavičius.
Nuodingiausių augalų penketukas
Beje, pasak gamtininko, žmonės greičiausiai nežino, kad mūsų visų mėgstamos žibuoklės, šilagėlės, plukės, pakalnutės yra taip pat nuodingos. Aišku, jų poveikis nedidelis, apsinuodyti galima būtų tik valgant jų žiedų. O pats žalčialunkis patenka į nuodingiausių, mirtinai pavojingų Lietuvos augalų penketuką, kuris atrodo taip:
1. Paprastasis žalčialunkis.
2. Dėmėtoji mauda: kalbama, kad šio augalo arbata nusinuodijo graikų filosofas Sokratas. Ji paprastai auga šiukšlynuose ir gali būti pavojingai supainiota su builiu (prieskoniniu augalu).
3. Nuodingoji nuokana: ji auga vandenyje, upeliuose. Jos šakniastiebiai labai panašūs į salierus, tačiau tuščiaviduriai.
4. Europinis kukmedis: jis populiarus sodybose, bet beveik išnykęs natūralioje gamtoje. Savo spygliuose jis turi nuodingos medžiagos – toksino, kuris gali sustabdyti širdies veiklą, tačiau jo uogos yra valgomos.
5. Lobelio čemerys: retas, į Raudonąją knygą įrašytas augalas, išlikęs Lietuvoje vienintelėje vietoje – apie Anykščius. Tai labai gražus, dekoratyvus augalas, senovėje vandeniu su juo nuodydavo peles.
Pašnekovo manymu, visi augalai, net ir nuodingi, turi savo funkciją gamtoje ir laukiniai žiedai gamtai reikalingi labiau nei mums. Mes galime gėlių prisiauginti darželiuose, o gamtoje esančius žiedus geriau ten ir palikti, juolab kad šiuo atveju skindami juos rizikuojame savo sveikata.
