Liūdina požiūris
Vilnietės Jolantos tėčiui – 80, o mamai – 78-eri. Jie gyvena Panevėžyje. Eina antri metai, kai gydytojai mamai nustatė Alzheimerio ligą, nors pirmuosius ligos simptomus Jolanta pastebėjo prieš penkerius metus.
Dabar mamos būklė prasta – ji nebegali apsirengti, nusiprausti, pavalgyti, moteris nemiega, nuolatos kažko ieško, krauna daiktus į maišelius. Buvimas ilgą laiką susilenkus jai smarkiai pažeidė stuburą, tad kankina stiprūs skausmai.
Garbingo amžiaus Jolantos tėčio sveikata irgi prastėja, jis nebeįstengia rūpintis mama, o Jolanta neturi galimybės abiejų tėvų pasiimti į Vilnių. Tad moteris kreipėsi į savivaldybę prašydama socialinio darbuotojo pagalbos, tačiau jai buvo atsakyta – jei žmogus gyvena ne vienas, tokia pagalba nepriklauso.
Pernai Jolantai pavyko mamą priglausti slaugos ligoninėje, tačiau jau kitą dieną ji buvo išsiųsta į psichiatrijos kliniką. „Ten gydytojai suteikė pagalbą – mama nurimo, ėmė naktimis miegoti“, – prisimena moteris. Tačiau kai po mėnesio ji grįžo namo, būklė vėl suprastėjo. Tuomet Jolanta mamai ėmė ieškoti vietos slaugos namuose, tačiau paaiškėjo, kad laukti vietos reikės mažiausiai 4 mėnesius.
„Kad ir kur ėjau, kad ir ką dariau, vis atsimušdavau į sieną“, – pasakoja moteris. Galiausiai ji kreipėsi į Inovatyvią psichikos sveikatos kliniką. „Socialinė darbuotoja man suteikė vilties, kad problemą įmanoma išspręsti, patarė, ką turėčiau daryti, kaip tvarkyti dokumentus“, – prisimena Jolanta.
Moteris tikėjosi, kad tai padaryti pavyks greitai, tačiau dokumentų tvarkymas įstrigo dėl gydytojų atostogų. Vis dėlto ji tikisi, kad po kelių mėnesių ji galės rasti įstaigą, kur Alzheimerio liga serganti mama bus tinkamai globojama.
„Baisiausias yra valdžios žmonių požiūris. Jie, matyt, nežino apie problemas, kurias dėl demencijos ligos patiria senyvo amžiaus žmonės ir jų artimieji. O jei nežino, tai kaip gali rūpintis jų reikalais?“ – piktinasi Jolanta.
Išlaikyti savarankiškumą
Inovatyvios psichikos sveikatos klinikos socialinė darbuotoja Vida Guobienė tikina, jog šeima, išgirdusi, kad artimasis serga senatvine demencija ar Alzheimerio liga, dažnai sutrinka, nes apima nežinomybė ir dėl ligos, ir dėl pagalbos galimybės tolesniuose ligos etapuose. Todėl dažnai jiems prireikia socialinių darbuotojų pagalbos.
„Socialinis darbuotojas turi ne tik žinoti sergančio demencija ligonio medicininę situaciją, bet ir įvertinti jo kasdieninius įgūdžius bei patarti, kaip išlaikyti žmogaus aplinką saugią jam ir padėti prisitaikyti prie kintančios sveikatos būklės. Kuo ilgiau bus išlaikomas sergančio asmens savarankiškumas, tuo artimiesiems bus lengviau juo rūpintis“, – teigia V. Guobienė.
Visų pirma socialinis darbuotojas įvertina aplinką, kur ligonis gyvena, – ar ten jam saugu. Gali būti, kad, pavyzdžiui, vonioje nėra kur įsitverti ir jis gali pargriūti arba nudegti prie įkaitusios orkaitės.
„Aplinka turi būti paprasta, patogi, saugi ir pažįstama, – tvirtina V. Guobienė. – Svarbu, kad ligonis tam tikrus veiksmus galėtų atlikti jam įprastai, nes naujovės jį glumina ir sunkina orientaciją, pavyzdžiui, perstumdyti baldai ar kitoks dienos režimas. Jei žmogus yra įpratęs, kad vaistai būtų ant stalo, ten jie ir turi būti, jei geria tam tikras sultis, jų turi būti visuomet. Tai padeda jam nesiblaškyti, išlikti ramiam.“
Jei liga tik prasideda, svarbu kuo ilgiau sergantį artimąjį išlaikyti savarankišką, kad nereikėtų aplinkinių pagalbos. Tuomet būna ne tik mažiau rūpesčių artimiesiems, bet ir pats demencija sergantis ligonis jaučiasi orus, juk nė vienas nenorime būti priklausomi. Todėl net paprasti dalykai – lapelis prie durų, kad pasiimtų raktą, arba tvarkaraštis, ką turi daryti, dozėmis sudėti vaistai ar valgis gali suteikti jam galimybę jaustis visaverčiu. Savarankiškumas, pasak specialistės, padeda mankštinti smegenis – kuo žmogus daugiau mąsto, tuo ilgiau išlieka savarankiškas. „Todėl sergantiems demencija pacientams rekomenduojame spręsti kryžiažodžius, nuolatos judėti, išeiti pasivaikščioti“, – pataria V. Guobienė.
Žinios, kaip elgtis su ligoniais, padeda ir artimiesiems. „Sergantys demencija artimieji neturi matyti mūsų suirzusių, nes mes perduodame neigiamą emociją. Bendrauti reikia ramiai, vartoti paprastus žodžius, neužduoti sudėtingų klausimų, pavyzdžiui, neklausti, ko norėtų valgyti – cepelinų, kotletų ar koldūnų, o tiesiog pasakyti, kad valgysime kotletų, nes jiems rinktis per daug sudėtinga. Be to, jie ilgai galvoja, ką atsakyti, nes negali rasti žodžių. Lengviau naudoti kūno kalbą – ką kalbam, tą darom. Pavyzdžiui, visuomet prašydavote išsiimti dantų protezus, kad galėtumėte juos išvalyti ir ištiesdavote ranką. Dabar, kai ligonis nebesupranta žodžių, jums užtenka ištiesti ranką, kad jis paduotų protezus“, – dalijasi pavyzdžiu specialistė.
Informacijos stoka
Vis dėlto demencija sergančių asmenų būklė ilgainiui blogėja, ir ateina laikas, kai jie nebegali gyventi vieni, prireikia nuolatinės globos.
„Šeima sutrinka – nežino, kur kreiptis pagalbos, ko tikėtis, nežino, kad gali gauti valstybės paramą. Iš praktikos pastebime, kad dėl informacijos trūkumo artimiesiems sunkiai sekasi tvarkyti globos dokumentus, todėl šiuo atveju labai naudinga laiku suteikta specialisto pagalba“, – teigia V. Guobienė.
Kuo ilgiau tvarkomi dokumentai, tuo vėliau įtraukiama į laukiančiųjų sąrašą gauti vietą globos įstaigoje, o vietų trūkumas yra didžiulis, todėl labai svarbu laiku ir greitai gauti visą reikiamą informaciją.
Kreiptis telefonu +370 620 99905 arba el.paštu info@ipsklinika.lt
