„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Depresija serganti Jurgita Saulė: su savo liga ir draugauju, ir kovoju

Daugiau nei pusę savo gyvenimo vilnietė Jurgita Saulė gyvena su depresija. Susirgusi 16-kos, gabi mergina buvo priversta mesti mokyklą, gydytis, kurti gyvenimą iš naujo. Savo santykį su depresija moteris vadina ir draugyste, ir kova, tačiau sako, kad liga nepavertė jos kankine ir, nepaisant visų sunkių momentų, šiandien ji jaučiasi laiminga.

Papasakokite, kada jūsų gyvenime atsirado depresija?

– Kai mokiausi dešimtoje klasėje, man pasidarė sunku mokytis. Man patiko mokytis, visą laiką gerai mokiausi. O kai susirgau, tiesiog nebegalėjau susikaupti, nesuprasdavau, ką skaitau. Ir su rašiniais tas pats: man patikdavo rašyti, gerai sekėsi ir staiga aš nieko nebegalėjau parašyti. Tuštuma galvoje buvo tokia, kad reikia kažką rašyti ir nėra minčių, pradingsta mintys.

Dar ką atsimenu, tai įtampą. Pradėjau bijoti kitų mokinių, klasėje negerai jausdavausi. Norėdavosi atsiriboti, tai užlįsdavau už spintos ir skaitydavau knygą.

Aš nieko nežinojau apie depresiją ir negalvojau, kad man kažkokia liga. Tiesiog negerai jaučiausi.

Aš nieko nežinojau apie depresiją ir negalvojau, kad man kažkokia liga. Tiesiog negerai jaučiausi mokykloje ir nesupratau, kas su manimi vyksta.

Nesusitvarkiau su krūviu, praleidinėdavau pamokas ir po kurio laiko nusprendžiau, kad noriu išeiti iš mokyklos. Tada pusę metų tiesiog sėdėjau namuose, klausiau muzikos, skaičiau knygas.

– Bet ligos tuo metu dar niekas nediagnozavo?

– Mano tėvai nesuprato, kad aš sergu. Tėtis ateidavo, klausdavo, kodėl neinu į mokyklą, atsakydavau, kad blogai jaučiuosi, nenoriu.

Mano tėtis su negalia, sirgo epilepsija, manau, turbūt jam ir depresija buvo. Labai mažai bendravau su tėčiu, jis gyveno užsidaręs savo kambaryje, dėl ligos buvo toks atsiskyrėlis, truputį tik su giminėm palaikė ryšį, o šiaip pas mus niekada neateidavo jokie svečiai. Mama visą laiką dirbo, pati turėjo problemų su nervais.

Tėvai labai nesutarė, pykosi, karas kiekvieną dieną. Tokia aplinka, kur nėra jokios ramybės, poilsio. Buvo labai sunku iš tikrųjų. Aš norėjau bėgti, jau net planavau, kad bėgsiu į Lenkiją, gyvensiu gatvėje.

Man padėjo sesė. Pagimdė vaikelį ir jai buvo pogimdyminė depresija. Sesė gulėjo ligoninėje, o man kaip tik tuo metu buvo labai blogai, ir kai ją lankiau, pasakiau, kad nebegaliu gyventi namuose. Ir sesė tiesiog pakvietė pagyventi su ja. Taip aš 11 klasėje išėjau gyventi pas sesę, gyvenau pusantrų metų su jos šeima.

– O kaip priėjote prie to taško, kada jau buvo oficialiai diagnozuota depresija?

– Būdavo mėnesį, du mėnesius, pusę metų blogesnė savijauta, o paskui viskas susitvarko. Aš ir dirbau, ir mokiausi. Kai buvo kokie 22–23 metai, dirbau saldainių fabrike ir darbe prasidėjo mini haliucinacijos. Buvo labai baisu, nesupratau, kas vyksta. Negerai jaučiausi, išėjau iš darbo, išvažiavau gyventi į kaimą.

Vieną dieną atvažiavo krikšto mama ir sako: „Aš matau, kad tau negerai su sveikata. Tau reikia kreiptis į gydytoją.“

Ji tai pasakė labai švelniai, rūpestingai.

Ji tai pasakė labai švelniai, rūpestingai. Tada aš, pabėgusi nuo miesto, nuo visų įtampų ir šeimos, supratau, kad jei krikšto mama sako, kad reikia eiti pas gydytoją, tai gal tikrai padės.

– Kaip reagavo tėvai, sesuo, kai jau išgirdo diagnozę?

– Su tėčiu niekada nekalbėjome, kad man depresija. Mama, sakyčiau, mane visą laiką drąsino. Studijavau pedagoginiame universitete ir kai nesusitvarkiau su mokslais, išėjau ir buvau namuose. Tai mama daug kantrybės rodė, supratingumo – negerai jautiesi, tai ramiai pabūk namuose. Sesė padėjo man susirasti gydytoją, nuvežė pas ją, ir iš pat pradžių padėjo man tuose reikaluose.

Kai pradėjau gydytis, kai pirmą kartą gulėjau ligoninėje, tai džiaugiausi, kad ten susipažinau su kitais žmonėm, kurie irgi serga depresija, jaučia kažką panašaus, ką aš jaučiu.

– Gal galite papasakoti, kaip jaučiatės ligos paūmėjimo laikotarpiais?

– Paprastai taip būna rudenį ir pavasarį, tenka ir pagulėti ligoninėje. Silpnumas, nėra jėgų, energijos. Mieguistumas toks, kad, pavyzdžiui, kokią 5-6 valandą vakare norisi eiti miegoti. Nesinori nei televizoriaus, nei muzikos. Melstis sunkiau, tiesiog nuovargis.

Lankausi pas psichologę jau antrus metus. Man pačiai norisi iškapstyti priežastis, kodėl sergu depresija, ar čia paveldėta.

O gal kad užaugau šeimoje, kur buvo labai daug pykčio, mama, sakyčiau, isteriškai rėkdavo ant tėčio, ant mūsų…

Man tas buvo labai bjauru, galvojau, kad nenoriu būti tokia, ir viską slopindavau savyje. Nenorėdavau pakelti balso, rėkti, kaupdavau savyje neigiamus jausmus. Ir tai turbūt paskui sukelia depresiją.

– Palikime praeitį praeityje – kaip atrodo jūsų šiandiena?

– Mano šiandiena? Dabar jau kurį laiką nedirbu. Daug dirbau įvairių darbų, virėja, konditere, o dabar niekaip neįsidarbinu.

Ieškojau labai intensyviai, ėjau į daugybę pokalbių, skambinau telefonu ir neįsidarbinau, nes ieškojau darbo puse etato, nelabai leidžia sveikata daugiau dirbti.

– Bet neįsidarbinimo priežastis nėra liga?

– Iš tikrųjų aš dažnai slepiu, kai ieškau darbo, kad sergu depresija. Nes galvoju, kad nenorės priimti. Kažkaip patogiau jaučiuosi, kai nesakau.

Tarp kitko, kai rudenį ėjau kalbėtis dėl darbo, pasakiau, kad sergu depresija – žvelgdama į ateitį, kad gali būti rudeninis pablogėjimas ir gali tekti sirgti. Mes kalbėjome, viskas buvo gerai, jau kaip ir sutarėme, kad mane priims. Ir po to tą pačią dieną paskambinus išgirdau, kad tas darbuotojas dar neišeina, lieka dirbti. Tai kažkaip aš tada pagalvojau, kas čia vyksta.

– O ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Klausau muziką arba namuose būnu viena. Kai susirgau, nutrūko ryšiai su draugėmis, nes man buvo sunku bendrauti, nesinorėjo bendrauti, todėl užsidariau namuose ir pati bėgau nuo žmonių.

Kai pradėjau sirgti, tai pradėjau melstis, o kai pradėjau melstis, man pradėjo gerėti sveikata. Tada pradėjau vaikščioti į bažnyčią.

Nemažai metų savanoriavau ir „Caritas“, ir bendruomenėje „Tikėjimas ir šviesa“.

Nemažai metų savanoriavau ir „Caritas“, ir bendruomenėje „Tikėjimas ir šviesa“. Pasidariau linksmesnė, man įdomu eiti į bažnyčią, susiradau bažnyčioje daug naujų draugų. Tiesiog užpildė tą tuštumą.

– Ar šiandien galite pasakyti, kad jums pavyko susidraugauti su savo liga?

– Manau, kad aš su ja draugauju. Nors gal daugiau kovoju iš tikrųjų. Lankau psichoterapiją, vartoju vaistus. Bet kad gerai jausčiausi, vien vaistų neužtenka.

Nemažai vaikštau pėsčiomis. Fizinis aktyvumas yra labai svarbu, kad būtų ir nuotaika, ir mažiau nerimo, streso. Dar mityba – jau kokie 3 metai, kai sveikiau maitinuosi, tai irgi daugiau jėgų, energijos ir nėra tokios apatijos. Tiesiog geresnė savijauta.

Ir malda – tikėjimas Dievu, maldos iš tikrųjų labai stiprina. Atsimenu, kai pradėjau melstis, kokių 24-25 metų, tai skaitydavau litanijas ir ašaros bėgdavo.

Jausdavau, kad man reikėjo tų maldų, taip to trūko. Dabar daug meldžiuosi, ryte, po pietų esu įpratusi bent pusvalandį melstis. Tai labai suteikia jėgų, ramina ir gaivina, tada ir geresnė nuotaika, ir daugiau šviesos.

– Šiandien į pokalbį atsinešėte savo mėgstamą knygą, „Išgyvenant depresiją“, kuri, sakėte, jums labai padėjo?

– Aš ją kartais skaitau, ypač kai būna pablogėjimai. Kad lengviau priimčiau tai, jog guliu lovoje, man sunku tvarkytis, nieko nesinori. Skaitau ir suprantu, kad tai yra ligos dalis, ir tada leidžiu sau truputį pagulėti, nesmerkiu taip savęs.

– Atrodo, kad dabar vis daugiau žmonių susiduria su depresijos diagnoze. Ar yra kažkas, ką jiems patartumėte, kai tiek metų gyvenate su šia liga?

– Per tiek laiko supratau, kad depresija yra labai susijusi su meilės trūkumu. Dabar jau išmokau labiau mylėti save.

Dabar jau išmokau labiau mylėti save.

Aišku, kai esi darbingas, kai savanoriauji, tai viskas gerai, o kai neturi jėgų, visą savaitę žiūri į netvarkingą kambarį ir niekaip nesugebi jo susitvarkyti – tada nėra taip lengva mylėti save. Ir galvoji, kaip čia pamilti save tokią kerėplą.

– Su kokiais yra tekę susidurti mitais apie depresiją, kurie erzina, o kartais gal atrodo juokingi?

– Mama visai neseniai, matyt, jau pavargusi nuo to, kad aš kurį laiką dirbu nedaug, sako su tokiu nepasitenkinimu: „Mus tėvai prie darbo varė ir nereikėjo mums jokių vaistų, jokių depresijų nebuvo.“

Iš tikrųjų depresija serga žmonės įvairaus amžiaus ir gali susirgti kiekvienas.

Ar nelaimingi santykiai, ar kažkokia netektis, galbūt per daug darbo ir per mažai poilsio. Tiesiog manau, kad reikia šviesti visuomenę. Daugiau kalbėti apie tai.

– Jūs dabar tai ir darote – savo pavyzdžiu pasakojate, kaip gyventi su šia liga.

– Šiaip nėra, kad ta liga mane siaubingai kankina ir esu kažkokia kankinė. Esu laiminga, gyvenu.

Mano gyvenime yra daug džiaugsmo, šviesos, nepaisant to, kad kartais būna tamsos ir tuštumos.

Mano gyvenime yra daug džiaugsmo, šviesos, nepaisant to, kad kartais būna tamsos ir tuštumos. Nežinau, gal man tiesiog sekasi.


„Išsikraustykime iš stereotipų!“ – VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama skatinti suvokimą, kad asmuo su intelekto ar psichosocialine negalia yra pilnavertis visuomenės narys ir kaimynas. Taip pat keisti išankstines neigiamas visuomenės nuostatas, skatinant didesnę žmonių su intelekto ir psichosocialine negalia integraciją į visuomenę.

Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Europos Sąjungos investicijų lėšomis šiuo metu Lietuvoje yra įrengiami grupinio gyvenimo bei apsaugoto būsto namai žmonėms su intelekto ar psichosocialine negalia. Šiuos projektus administruoja CPVA.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs