Nors Viktorija savo ligos neslepia, daugeliui jos pažįstamų tikriausiai bus netikėta sužinoti, jog atsakinga, darbšti ir kūrybinga mergina tiek metų gyvena su depresija. Bakalauro studijas baigusi mergina šiuo metu dirba savarankiškai – rašo tekstus, groja. „Jei ne muzika, nežinau, kaip būčiau ištvėrusi sunkiausią laiką. Mano gyvenimas dabar sukasi apie M.K.Čiurlionį – daug groju jo kūrinių, rašau apie jį“, – neslėpė Viktorija.
„Sėkmės kūdikis“, arba Kodėl liūdi dešimtukininkai?
Kelmėje užaugusi Viktorija pasakojo visada buvusi veiklus žmogus, jai sekdavosi. „Mokykloje gaudavau dešimtukus, sportuodavau, lankiau muzikos mokyklą – sekėsi ir muzikoje. Turėjau draugų, visur dalyvaudavau, todėl ir atrodė, kad esu laiminga“, – pasakojo mergina. „Sėkmės istorija“ tęsėsi ir po mokyklos – iš provincijos ji atvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Tačiau tai, kas vyko Viktorijos viduje, nepriminė sėkmės istorijos.
„Pirmieji depresijos požymiai atsirado 16-os. Tada aš jų nesureikšminau. Galvodavau, kad užėjo „liūdesiukas“, kažką išsigalvoju. Nenorėjau galvoti apie savo būseną, problemas, užgniaužti jausmus padėdavo daugybė veiklos: sportuodavau, grodavau, mokydavausi, skaitydavau, dalyvaudavau protmūšiuose“, – prisiminė Viktorija.
„Susitvarkyti“ jai pavyko ir dvyliktoje klasėje, nors tuomet, kaip prisipažino, ji verkdavo beveik kasdien: „Būdavo nežmoniškai bloga, tačiau, tikėjau, kad praeis.“
Vis dėlto liga niekur nedingo ir stipriausią smūgį sudavė merginai išsikrausčius iš tėvų namų į sostinę. 19-metė ėmė gyventi savarankiškai ir ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus: kas aš, ką noriu veikti ir t.t.
Būdavo nežmoniškai bloga, tačiau, tikėjau, kad praeis.
„Tuo laiku rytais vis sunkiau atsikeldavau, buvo apėmęs labai didelis nerimas. Net menkiausius dalykus pergalvodavau iš naujo ir iš naujo. Kol galiausiai pasiekiau bedugnę – tai buvo pabaigus pirmą kursą. Tuomet aš nesuprasdavau, kas su manimi darosi: visa drebėdavau, užeidavo ir panikos priepuoliai. Visiškai nepasitikėjau savimi, nebemačiau prasmės gyvenime. Jos neteikė net tie dalykai, kuriuos labai mėgau. Aš nebenorėjau nieko. Dabar žinau, kad jaučiau stiprius depresijos simptomus“, – pasakojo Viktorija.
Nepaisant to, kad jautėsi labai blogai, mergina ir toliau „gydėsi“ sau įprastais metodais – daugybe darbų, kad turėtų kuo mažiau laiko būti su savimi. Tai privedė prie visiško išsekimo ir labai stipraus panikos priepuolio.
„Gerai prisimenu tą dieną, kai ėmiau visa drebėti, man trūko oro. Nesupratau, kur esu, kas su manimi vyksta. Visa tai vyko gatvėje, todėl aš dar bandžiau apsimesti, kad pavyks nusiraminti: bandžiau giliai kvėpuoti. Bet buvo labai blogai. Ta būsena sunkiai nusakoma“, – prisipažino Viktorija. Netrukus ji grįžo namo į Kelmę, kur jos pablogėjusią būklę iš karto pamatė mama ir ėmėsi veiksmų.
„Man buvo pasakyta, kad viskas – važiuojame pas psichiatrą. Ji neatpažino manęs… Sakė, kad grįžo ne jos vaikas. Su mama visada buvome labai atviros, daug kalbėdavomės. Tačiau aš buvau gerai išmokusi apsimesti, kad nieko čia tokio nevyksta. Gali būti, kad norėjau ją apsaugoti nuo rūpesčių. Tą kartą tiesiog nebepavyko nuslėpti, nes aš ir fiziškai labai prastai atrodžiau. Mama tik pamatė mane ir viską suprato…“ – pasakodama apie tą momentą Viktorija dar ir dabar sunkiai sulaiko ašaras.
Tuomet Viktorija mamai prisipažino, kaip jautėsi ne vienerius metus, taip pat ir tai, kad yra galvojusi apie savižudybę.
„Ilgai galvojau, kad tiesiog tingiu kažką daryti“
Pirmoji psichiatrė Viktorijai iš karto skyrė antidepresantų. Merginai įsiminė, jog gydytoja nei jai, nei mamai beveik visai nepasakojo apie merginos būklę, neįvardino ir tikslios diagnozės. Viktorija prisipažino jautusi nusivylimą – norėjosi detalesnio paaiškinimo, kas su ja vyksta, kaip sau padėti, o ne tik gauti receptą.
„Žinoma, ir už tai esu jai labai dėkinga – vaistai man tikrai padėjo. Antidepresantus geriu ir dabar – rudenį bus treji metai. Pradžioje vaistai man viską „nuėmė“ – pusę metų visai nebeverkiau. Buvo keista būsena, nesijaučiau savimi. Bet suprantu, kad tai buvo būtina, norint pradėti eiti iš depresijos“, – sakė vilnietė.
Kad serga depresija, t.y. tikslią ligos diagnozę, ji išgirdo Vilniuje, kur kreipėsi į kitą gydytoją psichiatrą (pirmoji specialistė, skyrusi Viktorijai antidepresantus, dirbo Šiauliuose, kuriuose reguliariai lankytis merginai nebuvo galimybių – aut. past.).
Šįkart mergina sulaukė kur kas daugiau aiškumo ir žinių apie savo būsenas: sužinojo, jog, be depresijos, buvo patyrusi nerimo sutrikimus, panikos priepuolius. Iš savo patirties Viktorija mato, jog labai svarbu atrasti gydytoją, kuriuo pasitiki. Tai būtina dėl daugelio priežasčių, kurių viena – prie vaistų priprantama, tada tenka ieškoti naujų jų derinių.
„Pradėjau nuo ketvirtadalio tabletės, dabar geriu po dvi tabletes, bet gydytojas galvoja, kad gal reikėtų didinti dozę. Tai jaučiu ir pati – matyt, organizmas priprato: man vėl kartais „pareina“ visos emocijos“, – pasakojo depresija serganti jauna moteris.
Nesusidūrę su depresija neretai ją pavadina tinginių arba bevalių liga. Viktorija neslėpė – jai pačiai taip pat buvo sunku suvokti, jog iš tikrųjų serga. Net pradėjus gydytis dažnai kildavo minčių, jog depresiją išsigalvoja: „Svarstydavau: „Gerai, tau liūdna. Taigi, praeis! Kokios čia tavo problemos? Žmonės turi didesnių. Nieko tau nėra.“
Įsisąmoninti, kad serga depresija ir ši liga savaime nepraeis, Viktorijai padėjo psichoterapija, kurią pradėjo lankyti jau vartodama antidepresantus. Tiesa, ir vėl ne iš karto atrado tinkamą specialistą – po pirmosios nekokios patirties sekė pertrauka. Šiuo metu mergina jau kurį laiką sėkmingai tęsia psichoterapinį gydymą.
Galvodama apie tai Viktorija prisipažįsta, kad lūžis įvyko, kai leido sau pasijusti silpna ir prašyti pagalbos.
„Visada buvau labai savarankiška, todėl ir su depresija norėjau pati susitvarkyti. Maniau, paskaitysiu psichologinių knygų, taikysiu, ką ten perskaitau, ir viskas bus gerai. Tačiau praėjusią vasarą vėl buvo paūmėjimas ir aš galiausiai supratau, kad man vis dėlto reikia pagalbos“, – priežastį, kodėl grįžo į psichoterapiją, nurodė pašnekovė.
Visada buvau labai savarankiška, todėl ir su depresija norėjau pati susitvarkyti.
Dar vienas dalykas, gelbėjęs Viktoriją net ir pačiais sunkiausiais momentais, buvo muzika. Nuo vaikystės grojusi ji muzikoje rado didžiulę pagalbą sau. Ypač jos mėgstamas yra M.K.Čiurlionis. Beje, taip pat sirgęs psichikos liga.
„Man patinka ne tik groti, bet ir rašyti apie M.K.Čiurlionį. Jis šviesą nešė tiek savo muzika, tiek daile. Bet už tos šviesos aš įžvelgdavau liūdesį. Daug galvojau apie tai ir manau, kad iš jo muzikos aš galiu pasisemti kažkiek šviesos ir apmalšinti savo liūdesį. Kita vertus, paskutinių gyvenimo metų, kai jau sirgo, M.K.Čiurlionio kūriniai yra visai kitokie – juos aš labai jaučiu“, – svarstė Viktorija.
Depresija – ne pasirinkimas
Psichikos ligos diagnozė supurto ne tik ja sergančio žmogaus gyvenimą – labai dažnai ji stipriai paliečia ir artimiausius jam žmones: tėvus, brolius, seseris, draugus. Taip nutiko ir Viktorijos atveju. Tiesa, reakcijos buvo skirtingos.
„Mano mama pradžioje labai save kaltino, kad nepastebėjo, jog vaikui taip blogai. Tuo metu mama mane labai palaikė, lydėjo kiekviename žingsnyje, rūpinosi. Nuo aplinkinių nieko neslėpėme, tačiau ir neviešinome. Tai buvo mano sprendimas, mama jam pritarė. Kita situacija buvo su tėvu, kuris apie mano situaciją sužinojo tik prieš metus, kada pati jam pasakiau. Jo reakcija buvo priešinga nei mamos. Klausė, gal neturiu su kuo išsikalbėti, siūlė prisiminti drauges, nežiūrėjo į šią situaciją rimtai“, – apie skirtingas tėvų reakcijas pasakojo depresija serganti jauna mergina.
Ji tiki, kad daugiau supratimo ir tolerancijos duotų viešumas – apie psichines ligas reikia kalbėti aiškiai, paprastai ir ne anonimiškai.
„Tuomet bus mažiau gėdos, daugiau supratimo, kad tai liga, kurios tu nepasirenki. Žmonės pagaliau supras, kad šios ligos iš tikrųjų egzistuoja, nebejaus gėdos dėl to, kad serga“, – vylėsi savo istorija pasidalinusi Viktorija.
Pagalba – ir valstybinėse, ir privačiose įstaigose
Psichinė liga ir psichinis sutrikimas dažniausiai vartojami kaip sinonimas, sako gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė.
„Kaip teigia sąvokas aiškinantys šaltiniai, liga yra atskira ir išmatuojama. Sutrikimas gali reikšti, kad galima tam tikra liga, tačiau diagnozei neužtenka duomenų. Tačiau praktikoje vartojami abu terminai“, – teigė gydytoja.
Nustatyti, kad žmogus serga psichine liga galima ambulatoriškai arba ligoninėje. Tačiau tai turi padaryti specialistas: dažniausiai pagal kompetenciją psichiatrinę diagnozę įprastai nustato gydytojas psichiatras ar vaikų ir paauglių psichiatras, tačiau kai kuriais atvejais ją gali nustatyti ir šeimos gydytojas.
„Psichinių ligų diagnozės gali būti nustatomos tiek valstybinėse, tiek privačiose gydymo įstaigose – mitas, kad privačiose medicinos įstaigose tai nedaroma. Visos medicininės įstaigos, kuriose teikiamos psichiatro ar vaikų ir paauglių psichiatro paslaugos, yra akredituojamos tokiai veiklai valstybinių institucijų“, – pabrėžė pašnekovė.
Ligą gali išduoti ir neaiškios kilmės galvos, pilvo skausmai, padidėjęs rūgštingumas
Pasaulyje dažniausiai sutinkami sutrikimai – tai depresija ir nerimas. Pasak R.Mazaliauskienės, tai būsenos, kurios gali pasireikšti tiek jauname, tiek vyresniame amžiuje. „Pastebima, kad daugėja vyresnio amžiaus asmenų psichikos sutrikimų (dėl organinio smegenų pakenkimo, įvairių gretutinių ligų), nes ilgėja bendra gyvenimo trukmė. Psichozių skaičius tikrai nėra dominuojanti psichikos liga statistikoje“, – sakė gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė.
Deja, ne visi psichikos sutrikimai fiksuojami – labai daug jų patenka į vadinamąją „pilkąją zoną“. Gydytojos teigimu, ši zona yra dvejopa: viena jos dalis – tai žmonės, kurie dėl psichikos sutrikimų niekada nesikreipė, tačiau juos turi, o kita – asmenys, kurie nepatenka į oficialią statistiką.
„Tie, kurie nesikreipė, dažnai lanko kitų sričių specialistus dėl vadinamųjų psichosomatinių simptomų, t.y. tokių simptomų, kurių priežastis yra psichikos sutrikimas, o išraiška – somatinė. Tai gali būti galvos skausmai, pilvo skausmai, skrandžio rūgštingumo pokyčiai, raumenų įtampa ir skausmai pečių juostoje, juosmenyje, galūnėse, įvairūs tirpimai, dilgčiojimai – patys įvairiausi simptomai. Tokie žmonės labai ilgai nepatenka pas psichiatrus, o kartais sulaukę tokio pasiūlymo reaguoja labai jautriai“, – teigė pašnekovė.
Dar viena grupė – tai nemigą turintys asmenys. Anot gydytojos psichiatrės, jie ilgus metus vartoja raminančius vaistus, tačiau dažnai nėra įtraukti į jokius statistinius duomenis.
„Jie patys turbūt nesutiktų, kad serga psichikos liga. Dažnai jie labai nustemba, kai išgirsta iš gydytojų, jog tai, kad juos „gerai veikia“ psichiatriniai vaistai, gali reikšti, kad psichinį sutrikimą jie vis tiktai turi“, – sakė R.Mazaliauskienė.
Į oficialią statistiką nepatenka ir tie, kurie su gydytojais dėl psichinių ligų konsultuojasi ir gydymą gauna privačiai. Dažniausiai tai – nerimą, depresijos simptomus bei nemigą patiriantys žmonės.
Į oficialią statistiką nepatenka ir tie, kurie su gydytojais dėl psichinių ligų konsultuojasi ir gydymą gauna privačiai.
Baimė ir nežinojimas – dažniausios priežastys, užkertančios kelią tolerancijai
Apklausos rodo, jog psichikos ligoniai Lietuvoje vis dar stigmatizuojami. Vis dėlto daug metų šioje srityje dirbanti gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė pastebi ir pokyčių. Pasak jos, tolerancijos tikrai daugiau nei buvo prieš 20 metų.
„Džiugina, kad bent jau depresija, kuri anksčiau irgi buvo stipriai stigmatizuojama, vis lengviau pripažįstama. Vis dar daug sunkumų patiria asmenys, sergantys psichoziniais sutrikimais, įskaitant ir šizofreniją. Manau, kad tolerancija asmenims, kurie patiria psichikos sutrikimus, yra susijusi su visuomenės gebėjimu apskritai priimti kitokius žmones: kitokios tautybės, religijos, pažiūrų prasme. Esant pokyčiams šioje srityje, keisis ir požiūris į asmenis, sergančius psichikos ligomis“, – įsitikinusi pašnekovė.
Anot jos, kalbant apie psichikos ligas mūsų visuomenėje dar labai daug baimės ir nežinojimo.
„Baimė – nes kiekvienas jaučiasi pažeidžiamas. Kalbant apie psichikos ligas, stebiu didelį žmogaus norą kontroliuoti: simptomus, ligą, visą gyvenimą. Tačiau psichikos ligą kartais sunkoka kontroliuoti, o tai baugina. Prie stigmatizacijos prisideda ir nežinojimas: psichikos ligos vis dar apaugusios įvairiais mitais, nors dažniausiai tai yra ligos, kaip ir visos kitos“, – sakė gydytoja ir paragino žmones domėtis patiems ir diskutuoti su kitais apie psichikos ligas, jomis sergančius žmones, viešinti sėkmės istorijas.
„Žinoma, visų pirma reikia būti tolerantiškiems visiems, kurie mus stebina. Turėtų būti natūralu gerbti kiekvieną žmogų ir tai parodyti savo elgesiu“, – sakė R.Mazaliauskienė.
Jos teigimu, ši tema turėtų būti neužmiršta ir aukščiausiu lygmeniu. Valstybė turėtų užtikrinti tinkamą švietimą apie psichinę sveikatą, sutrikimus ir ligas.
„Tai turi prasidėti nuo labai jauno amžiaus, bet neapsiriboti tik jais: apie psichikos sutrikimus reikia kalbėti su visomis visuomenės grupėmis. Tačiau jiems suprantama kalba. Tolerancijos, kaip gerojo pavyzdžio, buvimas aukščiausiu lygiu taip pat padėtų žmonėms labiau priimti kitus. Deja, vis dar išgirsti pašiepiamus komentarus, kuriuose lyg ir išsilavinę žmonės psichikos ligų ar simptomų pavadinimus vartoja niekinimo, patyčių kontekste. Tai tikrai nepadeda destigmatizacijai“, – savo nuomonę išsakė gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė.
Jei kyla įtarimas, kad jums patiems ar artimajam, bičiuliui pasireiškė depresijos simptomai, apsilankykite puslapyje „Pagalba sau“. Čia rasite daugiau informacijos ne tik apie depresiją, bet ir kitas emocinės sveikatos problemos, taip pat patarimų, kur ieškoti pagalbos jums patogiausiu būdu.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
