Romai pirmojo tipo cukrinis diabetas buvo diagnozuotas gana netikėtai. „Savijauta nebuvo bloga, tačiau tyrimų rezultatai privertė sunerimti. Gydytojai tyrimus kartojo kelis kartus, vis vylėsi, kad įsivėlė klaida, rezultatai ne mano. Kai išgirdau verdiktą, man buvo 11 metų. Teko griežtai kontroliuoti mitybą, o vaikui tai reiškė dažnai girdėti „ne“, „negalima“. Dieta situacijos nepataisė, todėl po pusmečio teko pradėti leistis insuliną kelis kartus per dieną“, – pasakoja Roma.
Per pusmetį – vos neapako
Susigyvenus su diabetu Romai teko atlaikyti dar vieną smūgį – ligos komplikaciją. Būdama 26 metų Roma susirgo akių liga – diabetine retinopatija. „Pajutau, kad regėjimas sparčiai silpsta, todėl nedelsdama kreipiausi į akių gydytojus. Liga progresavo žaibiškai, regėjimo silpimą buvo mėginta stabdyti lazeriu. Ši procedūra pažabojo ligą, tačiau tik laikinai. Vėliau, siekiant išsaugoti regėjimą, teko atlikti sudėtingą akių operaciją“, – prisimena Roma.
Padarius viską, kas šiuo metu įmanoma, Roma temato 10 proc. – tik pačias didžiausias raides lentelėje. „Komplikacija baisesnė nei pats diabetas – džiaugiuosi, kad galiu įsipilti vandens į puodelį, netgi išdrįstu viena nueiti į parduotuvę“, – džiaugiasi Roma. Visgi Roma prasitarė, jog perskaityti prekių etiketes ar įžiūrėti kainas – neįveikiamas iššūkis net su lupa, o klausti baisu. „Kartą maisto prekių parduotuvėje pardavėjos paklausiau, kiek kainuoja žuvis ir sulaukiau pikto klausimo „tai ką nematai?“. Aš iš tikrųjų nematau“, – droviai pasakoja Roma.
Liga padėjo atrasti naujus pomėgius
Roma prisimena, jog nusilpus regėjimui viskas pasikeitė. Teko atsisakyti vairavimo, kai kurie buities darbai tapo sunkiai įmanomi. „Būna neprimatai, suklumpi, praeini, bet kartu žinai, koks galingas yra lytėjimas, kalba, taip pat – žmonių geranoriškumas. Niekada negalvojau, kad yra tiek gerų žmonių. Praradusi vienus pomėgius atradau kitus. Pradėjau karpyti snaiges, įvairius ornamentus, puošti eglutes, langus, daryti paveikslus. Labai džiaugiuosi, jog buvo išleistas Rožės Poškienės poezijos rinkinys „Tėviškės baladės“ – ši knyga buvo iliustruota mano karpiniais. Taip pat susirgusi atradau maisto gaminimo džiaugsmą, pamėgau klausyti įgarsintas knygas“, – pasakoja Roma.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Roma Turauskaitė |
Cukrinis diabetas išugdė valią
Romos paauglystę lydėjo stikliniai švirkštai, jų virinimas, kiekvieną savaitę tyrimai ligoninėse ir t. t. „Kad ir kaip tai skamba baisiai, man susigyventi su liga nebuvo sudėtinga. Žinojau, kad reikia ir viskas. Susileisti insuliną tapo tokia įprasta procedūra lyg pavalgyti, nusiprausti ar išsivalyti dantis. Dabar viskas daug paprasčiau – cukraus kiekį kraujyje galiu pasitikrinti pati čia ir dabar, švirkštų virinti taip pat nebereikia. Su liga taip susigyvenau, kad savo gyvenimo kitokio ir neįsivaizduoju. Draugams, pažistamiems juokaudama sakau, jog diabetas tarsi gyvenimo draugas“, – šypsosi Roma.
Paklausta, koks buvo didžiausias iššūkis susirgus diabetu, Roma neslėpė, jog griežtos dietos ne visada pavykdavo laikytis. „Nors niekada nebuvau didelė saldumynų mėgėja, jų atsisakyti man buvo labai sudėtinga. Jie mane greičiausiai taip viliodavo vien dėl to, kad buvo uždrausti. Manau, vaikui tai pats sunkiausias momentas. Pagundų labai daug – juk draugai ne tik patys valgo, bet ir geranoriškai siūlo. Diabetas padėjo man išsiugdyti valią, bet tam reikėjo gero dešimtmečio“, – sako Roma.
Kiekvienas turime teisę į nemokamą gydymą
Šiuo metu Roma stengiasi baidyti blogas mintis šalin, tačiau pasak akių gydytojų, diabetas nesnaudžia – rizika visiškai prarasti ir taip silpną regėjimą išlieka. Šiuo metu cukriniu diabetu sergantiems pacientams, turintiems regėjimo sutrikimų, yra taikomas gydymas lazeriu, kuris pristabdo regėjimo netekimą. Ekspertų vertinimu, ši procedūra efektyvi tik pusei pacientų, likusiai pusei turėtų būti taikomas gydymas vaistų injekcijomis arba injekcijas kombinuojant su lazeriu. Toks gydymas suteikia galimybę ne tik išsaugoti, bet ir pagerinti regėjimą. Deja, šiuo metu šie vaistai cukriniu diabetu sergantiems pacientams Lietuvoje nėra prieinami.
„Esu optimistė, visur stengiuosi įžvelgti kažką gero, visgi būtų daug ramiau žinoti, jog ligai progresavus neteks išgirsti, jog nieko daugiau negalima padaryti tik dėl to, kad valstybė neužtikrina reikiamo gydymo. Kiekvienas turime teisę į nemokamą gydymą ir būtų labai skaudu susitaikyti su tuo, jog aklumui pasmerkė ne liga, o valstybė“, – nuogąstauja Roma.
