Nuo ko priklauso komplikacijos
Pasak gydytojos endokrinologės prof. Birutės Žilaitienės, reikėtų nepamiršti, kad cukrinis diabetas nėra vienas susirgimas. Iš visų sergančiųjų cukriniu diabetu daugiau kaip 90 proc. diagnozuojamas antro tipo cukrinis diabetas, kuriam būdingas audinių atsparumas insulinui, 5 proc. – pirmo tipo cukrinis diabetas, susijęs su nepakankama insulino gamyba kasoje, iki 5 proc. pacientų suserga kitomis cukrinio diabeto formomis.
Nepaisant to, visas cukrinio diabeto formas sieja padidėjęs cukraus kiekis kraujyje ir su tuo susijęs baltymų ir riebalų apykaitos sutrikimas bei cukrinio diabeto komplikacijų vystymasis.
„Kaip teigia išsamūs tarptautiniai moksliniai tyrimai, tiek pirmojo, tiek antrojo cukrinio diabeto atveju komplikacijos vystėsi lėčiau, jeigu buvo gerai kontroliuojamas cukraus kiekis kraujyje. Ilgalaikiai tyrimuose dalyvavusių žmonių stebėjimo duomenys parodė, kad gera glikemijos kontrolė ligos pradžioje buvo susijusi su mažesniu komplikacijų skaičiumi vėlesnėse ligos stadijose net ir tais atvejais, kai glikemijos kontrolė su laiku pablogėjo.
Tokie duomenys turėtų motyvuoti mūsų pacientus siekti geros glikemijos nuo pat ligos pradžios. Nors sergant diabetu visiškai išvengti komplikacijų neįmanoma, nuo to, kaip sekasi pacientui valdyti ligą, priklauso jų išsivystymo greitis ir sunkumas“, – teigė pašnekovė.
Sergantiesiems pirmo tipo cukriniu diabetu patikra dėl komplikacijų rekomenduojama po penkerių metų nuo susirgimo pradžios. Sergantieji antro tipo cukriniu diabetu dėl komplikacijų tikrinami diagnozės nustatymo metu ir 15 proc. atvejų jau diagnozuojama retinopatija (tinklainės kraujagyslių vystymosi liga) ar polineuropatija daugelio periferinių nervų pakenkimas), 5 proc. atvejų – nefropatija (inkstų audinio pažeidimas).
Be to, 30–50 proc. pacientų antro tipo cukrinio diabeto nustatymo momentu jau serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Mat diabetas širdies ir kraujagyslių ligų riziką didina 2–3 kartus. Taip yra todėl, kad antro tipo diabetas gali vystytis keletą metų, kol liga bus diagnozuota, ir visą tą laiką padidėjęs cukraus kiekis kraujyje neigiamai veikia organizmą, visų pirma smulkiąsias ir stambiąsias kraujagysles.
„Komplikacijų vystymąsi lemia daug veiksnių. LSMU Endokrinologijos institutas ir Endokrinologijos klinika šiuo metu kaip tik dalyvauja tarptautiniuose tyrimuose, kuriais stengiamasi išsiaiškinti, kaip cukrinio diabeto komplikacijų eigą kartu su ligos eigos ypatumais, įskaitant glikemijos kontrolę, lemia genetiniai veiksniai. Bet kuriuo atveju diabeto ir jo komplikacijų valdymas remiasi keturiais pagrindiniais banginiais – glikemija, savikontrole, mityba ir fiziniu krūviu“, – pasakojo medikė.
Kaip atrodo sergančiojo kasdienybė
Cukrinio diabeto diagnozė reiškia, kad nuo šiol gyventi kaip anksčiau bus neįmanoma, teks išmokti kontroliuoti savo kasdienybę – pradedant cukraus kiekiu kraujyje ir maistu lėkštėje, baigiant darbo ir poilsio režimu. Paklausta, kaip pacientams tai pavyksta ir kokios reikalingos laiko sąnaudos ligos kontrolei, B.Žilaitienė atviravo, kad bet kuriam sveikam žmogui, o neretai ir gydytojui, kuris neserga cukriniu diabetu ir nėra pabuvęs paciento kailyje, nėra lengva suprasti sergantįjį diabetu.
Bet kuriam sveikam žmogui, kuris neserga cukriniu diabetu, nėra lengva suprasti sergantįjį.
„Mes, gydytojai, tikrai stengiamės suprasti, kaip jaučiasi mūsų pacientai, kokios stiprios valios, motyvacijos, išmanymo reikia, kad taip diena iš dienos viską kontroliuotum. Pacientams yra prieinama psichologo pagalba, slaugytojos diabetologės, gydytojo endokrinologo konsultacijos, veikia sergančiųjų cukriniu diabetu organizacijos ir socialinių tinklų grupės, organizuojamos stovyklos jaunimui, sergančiam cukriniu diabetu, turime unikalų projektą „Išgyvenimų teatras“, kurio metu sergantieji dirba su profesionaliais aktoriaus, perteikdami savo gyvenimo istorijas. Tačiau pacientas kasdieniniame gyvenime vis tiek lieka vienas su savo liga.
Mes, gydytojai ir slaugytojos, dirbantys su cukriniu diabetu sergančiais pacientais, esame ir patys praėję mokymus: vaikščioję su insulino pompomis, matavę cukraus kiekį kelis kartus per dieną, vertinę glikemijos jutiklio parodymus, stebėjome, kaip pavalgius glikemija didėja ir patyrėme panašų nerimą, kaip ir mūsų pacientai, nors puikiai žinojome, kad glikemija netrukus sumažės ir sprendimų dėl insulino dozavimo priimti nereikia, nes nesergame cukriniu diabetu. Mokymai mums truko tik savaitę, o sergantieji visą šią rutiną ir išgyvenimus patiria visą gyvenimą, kasdien turi priimti sprendimus patys.
Todėl labai gerbiame pacientus, kurie sugeba kontroliuoti savo ligą ir išlikti aktyvūs tiek socialiniame gyvenime, tiek darbinėje veikloje. Kai ligos kontrolė pasidaro tokia natūrali, kad tampa gyvenimu būdu, jie gyvena netgi sveikiau už tuos, kurie laisvi nuo šių įsipareigojimų. Tarp mūsų pacientų tikrai yra be galo šviesių žmonių, kurie ir naujausias technologijas įsisavina, ir su mumis gali pasidalinti savo įgūdžiais ir patyrimu“, – atviravo pašnekovė.
Pasak gydytojos, kaip sako patys pacientai, viena yra šiltnamio sąlygos ligoninės stacionare, kai viskas padėta ant lėkštutės – reguliari mityba ir režimas, pagalba skaičiuojant angliavandenių kiekį maiste, net glikemija pamatuojama. Ir visai kas kita yra realus gyvenimas, kuriame reikia viską daryti pačiam ir kartais tiesiog norisi viską mesti ir atsipalaiduoti.
„Todėl realiame gyvenime mes priimame, kad kartais pacientas gali ir nepasimatuoti glikemijos, ir nesilaikyti mitybos rekomendacijų bei ateiti su bloga glikemijos kontrole. Kita vertus, šiandien didžiulė pagalba jiems – įvairios technologijos: glikemijos lygį matuojantys jutikliai, insulino kiekį ir angliavandenius skaičiuojančios išmaniosios programėlės, insulino pompos su patarėju, kuris paskaičiuoja, kiek insulino reikėtų susileisti suvartojus tam tikrą kiekį angliavandenių. Bet planuoti savo mitybą, fizinį aktyvumą, valdyti technologijas vis tiek tenka pačiam pacientui.
Pasak jos, atsiradus šiuolaikinio gydymo galimybėms, t. y. naujiesiems insulinams, taip pat minėtoms technologijoms, diabetu sergantys žmonės gali daug laisviau rinktis maistą. Pavyzdžiui, sergantieji pirmo tipo diabetu praktiškai gali maitintis kaip sveiki žmonės, tereikia laikytis sveikos mitybos taisyklių, vengti aukšto glikeminio indekso angliavandenių ir mokėti gerai valdyti cukraus kiekio pakilimus, kuriuos sukelia net ir žemo glikeminio indekso angliavandeniai.
Antro tipo diabeto atveju yra daugiau ribojimų dėl kalorijų ir sočiųjų riebalų bei angliavandenių vartojimo, kadangi šiems žmonėms dažnai reikia kontroliuoti svorį bei širdies ir kraujagyslių ligas.
Ne mažiau svarbus ir fizinis aktyvumas, tačiau jį renkantis būtina atsižvelgti į savo amžių ir komplikacijų lygį. Šiuo atveju vėlgi padeda technologijos, ypač sergantiesiems pirmo tipo diabetu – priklausomai nuo fizinio aktyvumo, jie gali susimažinti ar pasididinti pompoje dozuojamo insulino kiekį.
Antro tipo diabeto atveju labai intensyvus fizinis aktyvumas nerekomenduojamas, tačiau tinka adekvataus intensyvumo mankšta, vaikščiojimas. Fizinis aktyvumas ne tik padeda koreguoti svorį, bet pats savaime mažina atsparumą insulinu, todėl kasos gaminamas insulinas pradeda geriau koreguoti glikemiją.
Kas labiausiai motyvuoja užsiimti savikontrole
Pasak B.Žilaitienės, pacientus kuo geriau kontroliuoti glikemiją ir išbandyti visas įmanomas savikontrolės galimybes labiausiai motyvuoja nerimas dėl komplikacijų.
diabetas gali būti invalidizuojanti ir netgi mirtina liga, tačiau mirštama ne dėl per didelio cukraus kiekio kraujyje.
Diabeto komplikacijos paliečia smulkiąsias ir stambiąsias kraujagysles ir gali būti labai skaudžios – akių pakenkimai (iki apakimo), inkstų pakenkimas (iki visiško jų funkcijos nepakankamumo ir hemodializių), kojų arterijų užakimas ir diabetinės pėdos sindromas, kai atsiveria žaizdos, didėja galūnių amputacijų rizika, širdies vainikinių arterijų ir smegenų kraujagyslių pakenkimas, dėl ko didėja infarkto ir insulto rizika. Taigi diabetas gali būti invalidizuojanti ir netgi mirtina liga, tačiau mirštama ne dėl per didelio cukraus kiekio kraujyje, bet nuo diabeto sukeliamų organų pažeidimų.
Diabetinės pėdos sindromas – viena iš itin gyvenimo kokybę veikiančių cukrinio diabeto komplikacijų, kurią nulemia ir smulkiųjų kraujagyslių pakenkimas, susijęs su diabetinės polineuropatijos vystymusi, ir stambiųjų kojos kraujagyslių užakimas. Dėl besivystančios polineuropatijos pėda tampa nejautri, todėl visi smulkūs sužalojimai (nutrynimai, svetimkūniai) nepajuntami laiku.
Žaizda didėja, gali infekuotis, o gijimo procesą apsunkina nepakankama kraujotaka kojose. Taigi viskas gali baigtis ne tik negyjančia opa, bet ir gangrena bei galūnės amputacija, o pavieniais atvejais dar liūdniau – sepsiu ir mirtimi. Todėl pastaruoju metu daug dirbama, siekiant sumažinti amputacijų skaičių. Ir nors jų statistika labai ženkliai nesikeičia, mažėja vadinamųjų aukštų amputacijų: viena yra netekti piršto ar dalies pėdos, o visai kas kita, kai nupjaunama visa blauzda ar dar didesnė kojos dalis.
„Kita vertus, atsiradę pažeidimai gali neprogresuoti labai ilgus metus, jeigu liga gerai kontroliuojama. Tikrai yra pavyzdžių, kai pacientai pirmo tipo cukriniu diabetu sega 40–50 metų, o ligos komplikacijos yra pradinėse stadijose. Žinoma, šiuo atveju negalima atmesti ir genetinio veiksnio“, – apibendrino pašnekovė.
