Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, jį išmokome ne tik pasigaminti iš saldaus ar rūgštaus pieno – pavertėme ir kulinarinių improvizacijų objektų kepdami, rūkydami ar gardindami įvairiais priedais.
„Lietuvių simpatijos lietuviškam varškės sūriui auga. Per šį pusmetį, palyginti su pernai, varškės sūrių pardavimai parduotuvėse išaugo apie 10 proc. Galima įžvelgti tendenciją, kad pirkėjai ieško liesesnių varškės sūrių, pavyzdžiui, labiausiai augo 13–14 proc. riebumo sūrių pardavimai. Kita vertus, net 66 proc. išaugo rūkyto varškės sūrio su česnakais pardavimai, nors jis ir ne toks liesas – 22 proc. riebumo“, – sako „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė.
Pasak dietistės Vaidos Kurpienės, yra įvairių teorijų dėl sūrio riebumo: vienos sako valgyti kuo liesesnį, kitos tikina, kad ir riebus puikiai tinka.
„Mano asmenine nuomone, jei gauname pakankamai baltymų, o lietuviai baltymų trūkumu nesiskundžia, galima drąsiai rinktis ir riebesnį. Tiesa, svarbu nepamiršti, kad norint sulieknėti ar jei sudėtinga išlaikyti esamą svorį, reikia įsivertinti porcijos dydį. Pavyzdžiui, 100 g 13 proc. riebumo sūrio turi 213 kcal, o 22 proc. riebumo – jau 299 kcal, t. y. porcija liesesnio sūrio gali būti beveik trečdaliu didesnė“, – pastebi V.Kurpienė.
Mitybos ekspertė pataria sūrį dėti į salotas, miltinius patiekalus, valgyti kaip užkandį, nes jis neapsunkina virškinimo karštomis dienomis.
„Iš kartos į kartą perduodamas šviežias varškės sūris su medumi – puikus ir vertingas desertas, – įsitikinusi ji. – Jei norite sūrį kepti, naudokite ne majonezą. Keiskite jį grietine, sumaišyta su druska ir prieskoniais ar, jei norisi riebesnio varianto, tada rinkitės sviestą. Kepti geriau tinka saldaus pieno sūris, ne rūgštaus, nes jis maloniai patirpsta, bet išlaiko formą, yra malonus valgyti.“
Mūsų protėviai tikrai neskaičiavo kalorijų valgydami sūrį, nors įvairių paruošimo variantų būdavo visada. Vis dėlto sūris buvo tam tikra prabangos prekė, kuria vaišindavo svečius.
„Jei į šių laikų parduotuvės sūrių skyrių atvyktų prieš kelis šimtus metų gyvenęs žmogus, jis negalėtų patikėti tokia gausa. XVI a. karvės duodavo gerokai mažiau pieno, todėl sūris nebuvo kasdienis valgis.
Ant didikų stalo jis valgytas pietų pabaigoje desertui, o ant valstiečių stalo – jį traukdavo atėjus svečiams. Sūrių įvairovei trukdė ir klimato sąlygos, nes sezoniniai pokyčiai nėra palankūs sūriui brandinti.
Galiausiai, nereiktų pamiršti ir druskos, kurios žmonės praktiškai nenaudojo, nes ji mūsų krašte beveik neišgaunama, tad būdavo be galo brangi. Taip lietuviškas sūris keliavo iš kartos į kartą ir mes pagrįstai galime juo didžiuotis“, – sako istorikas, gastronomijos tyrinėtojas Rimvydas Laužikas.
