Pasak konferencijoje „Augalinė mityba – iššūkiai ir sprendimai“ pranešimą pristačiusios D.Pipiraitės–Lazarevičienės, nors šiuolaikinius maitinimosi pasirinkimus galima apibendrinti vadinamuoju „sveikos mitybos“ terminu, į šį apibrėžimą įeina tam tikrų maistinių sudėtinių dalių (pvz., gliuteno, laktozės) ribojimas nesant tam medicininio pagrindo, įvairios vegetarizmo rūšys ar kitos dietos, bei tiesiog didelis susidomėjimas maistu. Kas lemia tokias mitybos tendencijas?
Susidomėjimas maistu didesnis nei bet kada
„Į Google paiešką įvedus raktinius žodžius „food is“ (liet. maistas yra), pasufleruojamos tokios frazės, kaip „maistas yra meilė“, „maistas yra menas“, „maistas yra aistra“, netgi „maistas yra gyvenimas“. Sakyčiau, jog tai parodo, koks svarbus maistas yra daugumai žmonių“, – svarstė dietologė.
Ji dalijosi perskaičiusi ir vieno JAV apžvalgininko straipsnį, kuriame nagrinėjama Y karta (žmonės, gimę 1980–1994 metais).
„Straipsnio autoriaus teigimu, bent pusė šios kartos atstovų laiko save foodies (liet. maisto mėgėjais, gurmanais). Tai žmonės, kurie itin domisi maistu; maistui jie išleidžia daugiau negu drabužiams. Maistas jiems yra kultūros ašis ir apskritai daug svarbesnis dalykas nei ankstesnėms kartoms“, – citavo dietologė.
Maistas daugiau nei alkio pasotinimas
D.Pipiraitė-Lazarevičienė iškėlė klausimą – kas pasikeitė, kad žmonės pradėjo taip domėtis maistu?
„Jei paklausiu pacientų, kodėl jūs, pavyzdžiui, maitinatės pagal vienokią ar kitokią mitybos sistemą, dažnai išgirstu atsakymus, jog „dėl sveikatos“, „dėl savęs“, „dėl pasaulio (ekologijos)“. Visgi šie atsakymai man skamba paviršutiniškai. Manau, to priežastys slypi giliau“, – kalbėjo dietologė.
Jos teigimu, maitinimosi pasirinkimai priklauso nuo biologinių, socialinių ir psichologinių veiksnių.
„Kalbant apie biologinius veiksnius, išryškėja maisto ir priklausomybės sąsaja. Pavyzdžiui, yra atliktų tyrimų su pelėmis, kurie parodė, kad priklausomybė cukrui išsivysto greičiau nei kofeinui, kuris taip pat yra viena iš maisto sudedamųjų dalių, kurios sukelia priklausomybę. Taigi akivaizdu, jog tam tikros tikros maistinės medžiagos mums suteikia malonumą, atpalaiduoja, pagerina nuotaiką“, – sakė dietologė.
Pasak jos, galima tvirtinti, jog dėl biologinio pažeidžiamumo žmonės yra linkę vartoti tam tikrą maistą, kuris suteikia psichologinį „atlygį“.
Naujoji kultūra ar kultūros nuosmukis?
Aiškindama socialinius veiksnius, veikiančius maitinimosi pasirinkimus, D.Pipiraitė-Lazarevičienė nurodė, kad per maistą visų pirma parodome savo statusą.
„Šiandien domėtis maistu, nusimanyti apie jį, valgyti brangiuose restoranuose yra madinga, prestižiška. Tai savaime kelia savivertę. Galiausiai pokalbiai apie maistą žmonių susibūrimo vietose yra pakankamai saugios ir mažiau konfliktus provokuojančios temos, leidžiančios lengvai parodyti savo „meistriškumą“, – aiškino dietologė.
Be to, jos manymu, mes socializuojamės per maistą – valgymas visas kartas ištraukia iš virtualaus pasaulio. „Taigi maistas dabar – naujoji kultūra, kuri yra prieinama visiems, lengvai vartojama ir suprantama. Aišku, ar tai naujoji kultūra, ar kultūros dekadansas – kitas klausimas“, – pridūrė dietologė.
Kaip dar vieną socialinį veiksnį D.Pipiraitė-Lazarevičienė išskyrė verslo bei pramonės įtaką: „Vis dėlto mes esame veikiami reklamos ir, kad ir kaip bebūtų, verslas naudojasi mūsų silpnybėmis ir baimėmis.
Puikus pavyzdys – įvairių linijų maisto produktų be gliuteno, be laktozės ar be cukraus gausa. Šie produktai siūlomi net ir tiems žmonėms, kurie neturi tam tikrų sveikatos sutrikimų, dėl kurių reikėtų atsisakyti kurių nors sudedamųjų maisto dalių“.
Susiejo su S.Freudo teorija
Galiausiai dietologė apžvelgė ir psichologinius veiksnius, turinčius įtakos maitinimosi pasirinkimams.
Ji rėmėsi S.Freudo psichoanalizės teorija: „Mūsų psichiką sudaro trys struktūros: it, ego ir superego. It yra nesąmoninga mūsų dalis, kuri atsakinga visų pirma už malonumo siekimą; superego yra mūsų moralinės vertybės ir normos, kuriomis taip pat nesąmoningai vadovaujamės. O štai ego yra kaip vykdomoji valdžia, mūsų sąmoningas „aš“, kuris priima sprendimus, didžiąja dalimi veikiamas pasąmonės struktūrų (it ir superego)“.
Anot jos, sąveikaujant šioms trims struktūroms atsiranda vidinis konfliktas, kuris skatina nerimo pasireiškimą, – tai patiriame visi. O tam, kad apsisaugotume nuo nerimo, vėlgi automatiškai pasitelkiame gynybinius mechanizmus, pvz., neigimą.
Pasislepiama po skambiomis frazėmis
Toliau dietologė pateikė gynybinių mechanizmų, kuriuos pasitelkdami žmonės argumentuoja savo pasirinktą vienokį ar kitokį maitinimosi būdą, pavyzdžių.
„Tarkime, racionalizacijos mechanizmas: žmogus sako, kad „taip maitinuosi dėl sveikatos“, bet iš tiesų tokiu būdu jis rūpinasi savo vidiniu pasauliu arba nukreipia dėmesį nuo vidinės tuštumos ar kitų skausmingų vidinių išgyvenimų, – sakė medikė. – Kitas dažnas mechanizmas – moralizavimas. Kai žmogus sako, kad „taip maitinuosi dėl pasaulio“, galima būtų paaiškinti, kad iš tiesų jis tiesiog nori moralizuoti save ar kitus, kad tai yra visų pareiga; tokiu būdu jis pasijunta reikšmingas“.
Esminių poreikių patenkinimas
Anot jos, taip pat dažnai naudojamas mechanizmas yra kontrolė. Susitelkimas į maistą bei savo mitybos kontrolę, dietologės manymu, suteikia tikrumo, aiškumo, nuramina bei leidžia pajusti, kad tokiu būdu galima veikti savo gyvenimo aplinkybes ar netgi gelbėti pasaulį. Ji pridūrė, jog tai ypač aktualu šiandien, kadangi gyvename laikmetyje, kada „visas pasaulis po kojomis“ ir tas neapibrėžtumas kelia nerimą.
„Kitas dalykas, šis laikmetis mus skatina būti autonomiškais, nepriklausomais, savarankiškais, nors žmogus iš prigimties turi poreikį priklausyti. Šiuo atveju maistas ar tam tikras praktikuojamas mitybos būdas taip pat leidžia patenkinti priklausomumo poreikį“, – nurodė dietologė.
Apibendrinama ji pabrėžė, jog tam tikri mitybos pasirinkimai yra būdas pasakyti sau ir kitiems, kad aš esu reikšmingas, noriu mylėti ir būti mylimas. „Ir tai yra puiku“, – sakė D.Pipiraitė-Lazarevičienė.
