Narkotikai – psichotropinė medžiaga, kurios nenusipirksi parduotuvėje.
Tačiau į paauglių rankas jie patenka per draugus arba patyliukais nuperkami internetu. Lietuvoje kaupiama statistika rodo, jog kasmet sveikatos priežiūros įstaigose registruojama vis daugiau dėl psichikos ir elgesio sutrikimų po narkotikų vartojimo gydomų nepilnamečių. Šia tema konsultuojantis Vilniaus universiteto Toksikologijos centro vadovas Robertas Badaras sako, jog dažniausiai tėvų daroma klaida – neigimas ir kartojimas „To negali būti!“. Su toksikologu kalbėjomės, iš kokių požymių galime įtarti blogiausią.
Besigydančių nuo narkotikų poveikio daugėja
Narkotikų ir tabako kontrolės departamento bei Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2015 m. pabaigoje ligoninėse dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant narkotines ir psichotropines medžiagas iš viso registruoti 5 636 asmenys, iš jų 21 vaikas iki 18 metų. Tuo metu 2014-aisiais dėl šios priežasties besigydžiusių vaikų registruota 16, 2013-aisiais – 14.
Vertinant asmenis, kurie į sveikatos priežiūros įstaigas dėl priklausomybės nuo narkotikų kreipėsi pirmą kartą, 2015-aisiais tokių buvo įregistruoti 236 asmenys, iš jų – 2 vaikai. Ankstesniais metais vaikų skaičius svyravo nuo 2 iki 6 per metus.
Vilniaus Visuomenės sveikatos biuras irgi atliko narkotinių medžiagų pėdsakų tyrimus mokyklos aplinkoje. 2015 m. buvo tirta 11 mokyklų, iš jų tik 2-jose nerasta narkotinių medžiagų pėdsakų. 2016 m. pavasarį tirtos 9 mokyklos, šį kartą nerasta narkotinių medžiagų pėdsakų nerasta tik 1-oje švietimo įstaigoje.
Kada tėvams jau reikėtų sunerimti? Toksikologijos centro vadovas Robertas Badaras vardija priklausomo paauglio požymius.
„Tampa irzlus, dirglus, nemiega naktimis – tada mieguistas būna dieną, keičiasi žmonės, su kuriais jis bendrauja, atsiranda naujų draugų – kompanija, su kuria jis leidžia laiką, pasikeičia praktiškai per porą mėnesių. Pasikeičia ir išvaizda: būna išblyškęs, kitas – išbertas. Mažėja apetitas, mažiau valgo“, – bėrė R.Badaras.
Ir nors dauguma paauglių yra „dygūs“ ir nuolat pikti ant viso pasaulio, jaunuolis, kuriam knieti gauti dozę labiausiai išsiskiria tuo, jog ieško įvairiausių būdų, kaip iš tėvų ar kitų žmonių gauti pinigų.
100 proc. patvirtinti gali tik teismo medicinos ekspertai
Požymių – nemažai, tačiau R.Badaras pabrėžia, jog dažniausiai tėvai juos ignoruoja.
„Negali taip būti!“, – sako tėvai. Suprantu, tai labai skaudi naujiena, bet kartais reikia tiesiog įsiklausyti ir įsižiūrėti į savo vaiką“, – kalbėjo toksikologas.
Anksčiau narkomaną įsivaizduodavome subadytomis rankomis ar kojomis. Tačiau narkotikai ir jų rūšys vystosi ne ką lėčiau, nei naujosios technologijos.
„Tuos dalykus (leidžiamus narkotikus, – red. past.) – užmirškime. Dabar narkotikai – dažniausiai kokios nors tabletės“, – sako R.Badaras ir priduria, jog kartais netgi atradę vaikų kišenėse tokių tablečių tėvai sugeba neigti, kad jų sūnus ar dukra jas vartoja.
14–15 metų – tokio amžiaus paaugliai, pasak Toksikologijos centro vadovo, yra lengviausiai sugundomi pabandyti narkotinių medžiagų.
Ką daryti, jei širdyje kirba įtarimas dėl savo vaiko? R.Badaras pataria kreiptis į šeimos gydytoją – jei ne kartu su paaugliu, tai bent jau vienas iš tėvų gali gydytojui detaliau papasakoti apie pastebimus požymius ir kartu nuspręsti, kokių veiksmų imtis toliau.
Priklausomai nuo paauglio įpratimo gali prireikti detoksikacijos, galbūt – tik psichologo pagalbos. Vis tik, pašnekovo teigimu, įprasti tyrimai 100 proc. negali atsakyti į klausimą, ar vaikas vartoja narkotikus. Išsamius tyrimus dėl narkotinių medžiagų vartojimo fakto atliktų nebent teismo ekspertizės specialistai, tačiau jie, žinoma, būna užimti rimtesniais darbais.
Europoje – po 100 naujų narkotinių medžiagų kasmet
Ar yra kokių nors būdų, kaip užkirsti iš anksto užkirsti tam kelią?
„Sakyčiau, reikėtų griežtai pasakyti: „Tokių dalykų mes netoleruosime“. Tai toks skandinaviškas metodas – deklaruoti netoleranciją dar prieš tam atsirandant,“ – sakė R.Badaras.
Labiausiai Toksikologijos centro vadovą šiurpina mėginimai pateisinti vaikus: „Čia tik žolė – praktiškai tas pats, kaip ir alus,“ – jis išgirsta ir tokių samprotavimų.
„Tai, kas dabar parduodama, patikėkite, į žolę nė kiek nepanašu... Neskirstau narkotikų į „lengvuosius“ ar „sunkiuosius“ – tai tas pats, kas pasakyti „lengvasis nėštumas“. Jie arba vartojami, arba ne,“ – griežtai nukerta pašnekovas.
Nors grupės, į kurias skirstomos medžiagos, išlieka tos pačios, kasmet Europos Sąjungos ekspertai praneša apie maždaug 100 naujai sukurtų narkotinių medžiagų.
Nors pačios medžiagos keičiasi, populiariausios jų grupės išlieka kanabinoidai (įvairios iš kanapių išgautos medžiagos) ir katinonai (stimuliatoriai, sintetiniai narkotikai, savo poveikiu primenantys amfetaminą).
Pagal poveikį narkotikai dažniausiai būna vadinamieji psichostimuliatoriai arba haliuciogeniai.
R.Badaro teigimu, paaugliai šių narkotikų gauna per draugus, randa pasiūlymų internete. Ir nors vykdoma daugybė prevencijos programų, galima atrasti gausybę informacijos apie narkotikų žalą – ši problema kol kas nemažėja.
Šia problema Lietuva neišsiskiria, nes Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras pabrėžia, kad internetas vis dažniau tampa narkotikų pasiūlos šaltiniu, o ši rinka ir joje siūlomos medžiagos keičiasi taip greitai, jog net kontroliuojančios institucijos ne visuomet spėja sekti jos pokyčius.
Vienas svarbiausių dalykų, ką psichologai pataria tėvams – nenutolti nuo savo vaikų. Neretai tėvai apie vaikų priklausomybę narkotinėms medžiagoms sužino itin vėlai, nors galėtų tai pastebėti ir anksčiau.
Tėvai turėtų domėtis tuo, ką veikia jų vaikai, su kuo jie bendrauja, kur leidžia laiką. Stebėti ne tik elgsenos, bet ir fizinius pokyčius. Esant kokiems nors įtarimams, visada galima pasikonsultuoti su specialistais.
