Artimųjų baimės dėl donorystės
Gydytojos E.Reinikovienės teigimu, kalbėdama su artimaisiais ji vadovaujasi paprasta žmogiška taisykle: „Visada galvoju, kaip aš elgčiausi, jei manęs to paklaustų?“ „O kaip jūs pasielgtumėte, jei jūsų paprašytų aukoti mirusio artimojo organus donorystei?“ – paklausiau gydytojos. „Pasakyčiau „taip“ donorystei, bet pirmiausia kaip reanimatologė norėčiau išsamiai peržiūrėti visus atliktus tyrimus, kas ir nulemtų mano apsisprendimą paaukoti artimojo organus“, – atsakė ji.
Beje, kartais artimieji tiesiog bijo aukoti organus donorystei. Kai gydytoja pabando išsiaiškinti, ko bijoma, paaiškėja: artimieji bijo paviešinimo, neigiamo visuomenės požiūrio: „Pažadėti, kad niekas jų sprendimo nesužinos, mes, deja, negalime, nes tai vyksta daugelio žmonių akivaizdoje“, – pasakoja gydytoja.
Dėl kokių dar priežasčių artimieji dažniausiai nesutinka donorystei aukoti mirusiojo organų? Pasak gydytojos, jei žmonės atsisako aukoti, jų niekas netardo – kodėl.
Lengviau, kai žinoma valia
Paprasčiau ir lengviau gydytojams bendrauti su tais artimaisiais, kurių giminaičiai būna išsakę valią: „Jei man kas atsitiktų, padovanokite organus donorystei“. Taip, pasak E.Reinikovienės, atsitiko, kai žuvo vienas jaunas žmogus. Kažkada jis broliui buvo užsiminęs apie savo pasiryžimą dėl donorystės. Todėl kai įvyko nelaimė, brolis, žinodamas jo apsisprendimą, lengviau įkalbėjo jųdviejų mamą pasiryžti donorystei.
E.Reinikovienė neabejoja: efektyvių donorų būtų daugiau, jei ne šių dienų gyvenimo rykštė – emigracija.
E.Reinikovienė neabejoja: efektyvių donorų būtų daugiau, jei ne šių dienų gyvenimo rykštė – emigracija. Dažnai donorai prarandami, nes artimieji nespėja grįžti iš užsienio.
Donorus paruošti galima ir antrinio lygio ligoninėje
Ukmergės ligoninės gydytoja anesteziologė reanimatologė Dovilė Lukminaitė yra tvirtai įsitikinusi: „Organų donorus transplantacijai įmanoma paruošti ne tik universitetinėje tretinio lygio ligoninėje, turinčioje moderniausią medicininę įrangą, bet ir antrinio lygio rajoninėje ligoninėje – tereikia tikėti tuo, ką darai, ir norėti dirbti“.
Tačiau 32 metų pašnekovė apgailestauja: entuziazmo ruošiant organų donorus užtenka tik jauniems jos kolegoms – vyresnieji gydytojai reanimatologai ar neurologai vengia imtis tokios atsakomybės.
Mat konstatavus žmogaus smegenų mirtį, laukia sudėtingas ir ne vienas pokalbis su mirusiojo artimaisiais dėl donorystės, o jei sutikimas gaunamas, būtina kuo ilgiau išlaikyti donoro organus gyvybingus, užsakyti daug tyrimų ir užpildyti begalę dokumentacijos.
„Vyresni kolegos, deja, nenori tuo užsiimti, – sako D.Lukminaitė. – Kita vertus, juos ir suprasti galima: rajoninėje ligoninėje smegenų mirtis diagnozuojama pakankamai retai, nes sunkesnės būklės pacientai pervežami į universitetines Vilniaus ar Kauno ligonines. Todėl gydytojams trūksta įgūdžių, žinių, galimybės tobulėti“.
Tuo tarpu jaunimas, D.Lukminaitės teigimu, donorystės procese dalyvauja entuziastingai. Jie supranta gyvenimo dėsnius – greta gyvybės visada bus mirtis, todėl prasmę mato pratęsiant gyvenimą sunkiai sergantiems žmonėms – transplantavus jam mirusio žmogaus organus. Didelio pritarimo organų donorystei jaunieji Ukmergės ligoninės gydytojai sulaukia iš Reanimacijos skyriaus vedėjos Aušros Rodzevičienės, ligoninės vyriausiojo gydytojo Rimvydo Civilkos.
Sunkiausia – bendrauti su artimaisiais
Būna, kad ir pasibaigus pamainai Reanimacijos skyriuje, D.Lukminaitė neskuba namo, o užtrunka ligoninėje tiek, kiek prireikia – dar parą, pusantros – kol mirusysis, kuriam konstatuota smegenų mirtis, paruošiamas donorystės procesui. Per tą laiką D.Lukminaitė bendrauja su mirusiojo artimaisiais, kalbasi su jais apie donorystę, o gavus teigiamą atsakymą – atlieka gausybę kitų būtinų darbų.
„Turiu būti 120 procentų tikra, kad žmogus – miręs, todėl refleksus, patvirtinančius smegenų mirtį, tikrinu kelias dešimtis kartų, nors tiek daug kartų to daryti ir nereikia“, – prisipažįsta pašnekovė.
Paklausta, kodėl jai taip svarbu dalyvauti organų donorystės procese, jaunoji gydytoja nurodo dvi esmines priežastis.
Ji nesutinka su kalbomis, neva kokybiškai donoro organus transplantacijai įmanoma paruošti tik didžiosiose ligoninėse. Rajoninėje Ukmergės ligoninėje tai taip pat atliekama sėkmingai.
„Pirma – jaučiu moralinį pasitenkinimą, kai viskas pavyksta, kai įrodau sau: „Aš galiu tai padaryti! Padaryti gerai“. Antra – džiaugsmas, kad donorystės ir transplantacijos proceso dėka sunkiai sirgęs žmogus, o dažnai – ir ne vienas, vėl galės gyventi“.
Gydytoja džiaugiasi, kad nors ligoninėje ir nėra naktimis budinčio gydytojo eshoskopuotojo ar laborantės, prireikus jie į darbą atvyksta ir naktį – „tereikia žmoniškai bendrauti“.
Todėl ji nesutinka su kalbomis, neva kokybiškai donoro organus transplantacijai įmanoma paruošti tik didžiosiose ligoninėse. Rajoninėje Ukmergės ligoninėje tai taip pat atliekama sėkmingai.
Prietarai – tie patys
Ar rajono gyventojai prietaringesni, nei didmiesčių gyventojai, kai tenka juos kalbinti dėl donorystės?
„Ko gero, prietarai tie patys: įtakos turi sukurti filmai ir parašytos knygos apie organų prekybą, kuriose visokių fantazijų prirašyta. Tačiau vis labiau žmonės įsiklauso į gydytojo paaiškinimus. Žinoma, pasitaiko, kad net ir gavus raštišką sutikimą donorystei, artimieji ima pykti, raginti: „Greičiau kūną atiduokite, šarvojimo salė jau užsakyta!“ Tenka vėl aiškinti, argumentuoti, kodėl donorystės procesas užtruks kiek ilgiau. „Bet artimųjų emocijos visiškai suprantamos – gedėdami jie išgyvena visokiausių emocijų, reikia į jas įsijausti“, – sako D.Lukminaitė.
Didžiausias atpildas D.Lukminaitei – kokioje nors gydytojų konferencijoje ar susitikime su visuomene išgirsti ir pamatyti žmogų po organų transplantacijos: jaudina jo gyvenimo istorija, transplantacijos laukimas ir dabartis po jos – kokybiškesnė, laimingesnė.
„Taip gera matyti tokius žmones, žinoti, kad jie gyvena tiktai todėl, kad kažkurio mirusio donoro artimieji sutiko paaukoti jo organus“, – didžiausią organų donorystės prasmę nurodo gydytoja D.Lukminaitė.
Gydytojai pasigenda pagalbos... sau
Panevėžietė gydytoja E.Reinikovienė prisimena kolegų iš Vokietijos nuostabą, kai jie sužinojo, kad ji neturi „asmeninio psichologo“, kuris jai esą padėtų susidoroti su darbe patiriamu stresu – ne tik dėl to, kad kone kasdien jaučia mirties alsavimą, bet ir todėl, kad dažnai tenka su mirusiojo artimaisiais kalbėti dėl donorystės.
Gydytoja prisipažino darbe niekada neverkianti – nei kai miršta ligonis, nei kai tenka guosti, raminti jo artimuosius, nors būna labai sunku stovėti šalia verkiančių giminių.
„Bet aš nemanau, kad man tas psichologas būtų reikalingas, – netikėtai sako gydytoja. – Kuo galėtų padėti? Manau, kad esu pakankamai tvirta ir pati turiu susitvarkyti su savo emocijomis, patiriamais išgyvenimais, stresu“.
Gydytoja prisipažino darbe niekada neverkianti – nei kai miršta ligonis, nei kai tenka guosti, raminti jo artimuosius, nors būna labai sunku stovėti šalia verkiančių giminių.
„Gal tai priklauso nuo mano vidinės savitvardos? – svarsto pašnekovė. – Gydytojui svarbiausia – padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso. Deja, net kai viską padarai tinkamai, kartais niekuo padėti negali. Ne viskas gydytojų valioje. Tiesiog toks likimas.“
Išoriškai rami ir susitvardanti gydytoja E.Reinikovienė neslepia: į namus ji „parsineša“ ir mintis apie pacientų mirtį, ir patirtą stresą.
„Visi gydytojai tai „parsineša“. Laimei, turiu ramius, jaukius namus – tai mano ramybės uostas. Turiu gerą, supratingą vyrą, kuris nesmerkia manęs, kad vėlai grįžtu namo, turiu daug anūkų, su kuriais norėčiau daugiau pabūti. Porą kartų per metus – rudenį ir pavasarį – išvykstame į pažintines keliones.
Lankome koncertus, teatrus ir kitus kultūrinius renginius. Laukia daug labai gerų neskaitytų knygų, kurias vis žadu perskaityti. Lietuvoje yra labai daug gražių vietų, kurias esu numačiusi apkeliauti – tik vis laiko pritrūksta. Taip ir pailsiu“, – savo vidinės tvirtybės receptą išduoda gydytoja E.Reinikovienė.
Ukmergės ligoninės gydytoja D.Lukminaitė apgailestauja, kad dažnai su pacientų mirtimi (ne tik dalyvaujant donorystės procese) susiduriantiems gydytojams reanimatologams neteikiama kvalifikuota psichologinė pagalba.
Ne kartą namo grįžusi gydytoja yra paplūdusi ašaromis – emociškai susikaupia per daug išgyvenimų.
Ne kartą namo grįžusi gydytoja yra paplūdusi ašaromis – emociškai susikaupia per daug išgyvenimų. Kol tokios pagalbos nėra, gydytoja profesines sėkmes ar nesėkmes aptaria... su skyriaus slaugytojomis – jos taip pat dalyvauja gaivinant, gelbstint ir gydant pacientą, todėl ir pačios viską būna išgyvenusios.
„Dažnai dar tą patį vakarą visos susėdame ir aptariame tai, ką atlikome, pasiguodžiame, nusiraminame“, – pasakoja D.Lukminaitė.
Tačiau darbo reanimacijos skyriuje turi nepaprastą trauką: „Man čia labai patinka dirbti, nė kiek nesigailiu pasilikusi. Čia viskas – konkretu, čia labiausiai galiu padėti sergančiam žmogui, ir mano pagalbos jam reikia nedelsiant – čia ir dabar“, – įtempto darbo privalumus vardija panevėžietė gydytoja E.Reinikovienė.
