„Aš nežinau, iš kur pas mus tas vaikas toks geras, nuoširdus, darbštus... Taip tikrai esu ne kartą sakiusi, netgi stebėdamasi šiek tiek – jaunėlis Juozas buvo mylimas dviejų vyresnių sesių, klasėje ir komandoje jo niekas kitaip ir nevadino – tik Juozuku. Nemylimų žmonių juk švelniai nevadina, ar ne?“, – apie sūnų pasakoja mama.
Ar bent įmanoma įsivaizduoti, kiek pastangų reikia tėvams, kurių prašoma kalbėti apie mirusį vaiką – lauktą, be galo gerą ir nepaprastai mylimą?
„Gyvename nedideliam mieste, visi vieni kitus pažįsta. Po nelaimės daug kas išsitrynė iš atminties, tačiau puikiai menu tą laiką, kai eidama gatve pastebėdavau pažįstamus, pereinančius į kitą gatvės pusę. Jie eidavo panarinę galvas, kad mūsų žvilgsniai nesusitiktų. Tik vėliau ėmiau suvokti, kodėl jie taip darė, tą dariau ir aš – tiesiog norėjome išvengti visiškai beprasmių klausimų – kaip sekasi, kaip gyvenate. Tokioje situacijoje tie klausimai ir atsakymai – tokie skausmingi, kad vardan pagarbos žmogaus skausmui ir kančiai – geriau tiesiog nesusitikti“, – prisimena mama.
Jaunimas, matyt, kitaip išgyveno savo draugo netektį – jiems norėjosi mums padėti.
Juozuko draugai, grįžę iš studijų ar darbų namo, visad paskambindavo, užeidavo, tą daro ir dabar.
„Jaunimas, matyt, kitaip išgyveno savo draugo netektį – jiems norėjosi mums padėti. Mačiau, kad jiems irgi lengva nebuvo. Bet užsukdavo pas mus, pasakodavo apie save, prisimindavo gražius nuotykius su Juozuku. Ir niekad nekalbėjo apie jį kaip apie išėjusį.
Nuostabūs Juozuko draugai. Labai daug gerų draugų turėjo, tai liudija jūra degančių liepsnelių ant kapo per Vėlines ir jo gimimo dieną “, – šiltai sūnaus draugams dėkoja mama.
Kelios dienos košmaro
Lemtinga diena, apvertusi gyvenimą aukštyn kojom, prasidėjo kaip įprastai. Kaime vyko rudens darbai, kai suskambo mobilusis. Skambinta iš sūnaus telefono.
„Tik supratau, kad ne sūnus skambina ir ryšys nutrūko, skambinau pati, bet vėl ir vėl nepavyko prisiskambint... Kai ragelyje išgirdau greitosios pagalbos gydytoju prisistačiusiojo klausimą, ar sūnus nesirgo epilepsija, supratau, kad įvyko nelaimė. Su vyru išlėkėm į Vilnių. Atvažiavo abi dukros. O ten – kelios dienos košmaro, kurio detalių neprisimenu. Ir, ko gero, atminties jau nekapstysiu. O kam?..“ – pasakoja mama.
Siaubingą jausmą išgyveno ir šalia buvęs tėtis, ir dvi sesės, kurių viena studijuoja mediciną.
Pasitikėjom gydytojais, bet įsisąmoninti, kad jau viskas, buvo labai sunku. Ir sunkiausia, turbūt, buvo dukrai gydytojai.
„Stovim visi šalia lovos, kurioje – jaunas, sportiškas, gražiai nuaugęs mūsų Juozukas. Stovim, o padėt negalim...
Gydytojai pasakė, kad galvos smegenų pažeidimai su gyvybe nesuderinami. Pasitikėjom gydytojais, bet įsisąmoninti, kad jau viskas, buvo labai sunku. Ir sunkiausia, turbūt, buvo dukrai gydytojai. Turbūt niekas negalime įsivaizduoti, kokia bejėgė ji jautėsi. Ji – gydytoja, o mylimam ir vieninteliam broliui padėti nebegali. Praėjo metai... Kol kas jai nelengviau“.
Apie donorystę pasakė dukra
Paklausta, kaip sutiko žinią apie galimybę organus paaukoti transplantacijai, mama prisimena tuos žodžius sutikusi ramiai – apie tai pasakė jos dukra gydytoja.
„Nesijaučiam padarę kažką stebuklingo. Čia mūsų Juozukas yra didvyris“, – sako mama. Nors iki tol apie organų donorystę nebuvo kalbėta, dukra pasakė: „Juozukas to būtų norėjęs“. Po šių žodžių nebuvę jokių svarstymų, jokių dvejonių – tėvai jautė pareigą Juozuko valią išpildyti.
Ir suskumba mama paklausti apie žmones, kurių gyvybę išgelbėjo jų sūnus. Atsakiau, kad visi gyvi... Va tada ir nepavyko sulaikyti ašarų: „Aš prisimenu tą siaubą prie vaiko lovos, kai sužinojom, kad jis jau išeina, bet tokį patį siaubą išgyvena ir tie, kurių vaikas serga ir taip pat mirs, jei neatsiras donoras... Tėvų skausmą gali suprasti tik tas, kas yra išgyvenęs vaiko ligą ar netektį. To nepatyrę tikrai nesupras, nes žodžiais nusakyti vaiko mirties skausmo neįmanoma“.
Tas skausmas nemažėja, ir nežinia, kaip su juo susitaikyti: „Reikia tiesiog susigyventi su tokia būsena. Supranti, kad niekas kitas to ištverti nepadės. Gyvas į žemę neįlįsi. Taip ir egzistuoji tarsi tarp žemės ir dangaus. Būdama viena išsiverki, kartais išsirėki. Tam kartui atslūgsta. Kaip bejausmis eini į darbą. Grįžti namo. Tvarkaisi buity. Gamini valgyt. Eini miegot. Iš ryto nubudęs supranti, kad vėl bus tas pats...
Nepaprastai skausmingai sūnaus netektį išgyveno Juozuko tėtis. Mes gedime skirtingai. Jis užsidarė savy – čia gi buvo vienintelis sūnus, jo dešinioji ranka, giminės tęsėjas... – jam nepaprastai skauda. Bet jis – stiprus. Visi mes turbūt stiprūs tai patyrę“.
„Aš turiu tris vaikus. Tik vienas jau ne čia...“.
Neseniai šeima paminėjo Juozuko mirties metines. Artimiesiems šie metai be prasmės, be džiugesio, be planų ateičiai, be juoko ir vis belaukiant to, kuris niekada nepareis...
Baigdama mūsų pokalbį, palinkėdama visiems po transplantacijų gyvenantiems žmonėms sveikatos, mama pokalbį užbaigia ramiai: „Aš turiu tris vaikus. Tik vienas jau ne čia...“.
Vienas išėjęs žmogus naujam gyvenimui prikėlė šešis. Visi jie – 2 moterys ir 4 vyrai – vėl turi galimybę kabintis į gyvenimą. Jais gali džiaugtis šeimos, jie gali dirbti, jie gyvena. Ir jie – be galo dėkingi už suteiktą galimybę gyventi.
