Renginio metu kiekvienas dalyvis stovės pasirinktą laiko tarpą, taip išreikšdamas palaikymą laukiantiems organų donoro. Pasak organizatorių, dalyvių sąrašai itin greitai pildosi, o įdomiausia tai, kad jau yra užsiregistravusiųjų, kurie pasiryžo išstovėti visą renginio laiką, t. y. 24 val.
Visą parą nusprendęs stovėti performanse „Mirštu, kaip noriu gyventi“ kaunietis Vaidotas Poderis (22 m.) sako, jog tai nėra jam itin didelis iššūkis, mat vaikinas yra užkietėjęs bėgimo maratonų dalyvis.
– Papasakokite, Vaidotai, kuo šiuo metu užsiimate gyvenime?
– Šiuo metu studijuoju Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, esu būsimas sporto treneris. Tiesa, baigęs mokyklą pirmiausia pasukau ne į aukštąją mokyklą, o į Lietuvos kariuomenę. Devynis mėnesius tarnavau privalomoje pradinėje karo tarnyboje. Dabar turiu mintį suderinti studijas ir tarnybą, nes noriu pradėti tarnauti krašto apsaugos savanorių pajėgose.
– O kaip prasidėjo Jūsų pirmieji žingsniai bėgimo maratonuose?
– Viskas prasidėjo būtent nuo karo tarnybos. Ten reikėjo išlaikyti fizinio parengtumo testus, kurių metu tekdavo ne vieną kartą nubėgti 3 km distancijas. Pamačiau, kad man tai visai neblogai sekasi, todėl nusprendžiau nesustoti, pradėjau bėgioti dažniau ir ilgiau. Tuomet ir „užsikabliavau“. Sudalyvavau „Ąžuolyno bėgime“ (15 km), „Pink Run“ (10 km), „Kauno maratone“ (42km), galiausiai pasiryžau bėgti ir Lenkijos ultramaratone kalnuotomis vietovėmis (80 km). Pastarojo bėgimo metu buvau patyręs net gi kojos traumą, bet nepasidaviau ir pabaigiau bėgimą iki galo. Tai man padėjo suprasti, kad tikrai turiu labai didelę ištvermę.
– Taigi, suvokęs, kad ištvermė ir ryžtas Jums ne svetima, nusprendėte sudalyvauti ir Irenos Matijošaitienės fondo organizuojamame performanse „Mirštu, kaip noriu gyventi“. Ar prieš tai kada nors buvote susidūręs su organų donoryste, ar buvote girdėjęs apie šio fondo veiklą?
– Praėjusiais metais buvau matęs fondo reklamą, bet per daug donorystės tema nesidomėjau. Kitą vertus man tai nėra visiškai svetima, nes jau 8 kartus daviau kraujo neatlygintinai, o donoro kortelės įsigijimas jau suplanuotas netolimoje ateityje.
– Taigi, nors galėjote pasirinkti stovėti performanse pusvalandį, valandą ar dvi, bet nusprendėte tai daryti visą parą. Kodėl?
– Kai pradėjau bėgioti ir dalyvauti maratonuose, ėmiau domėtis ir kitais labdaringais renginiais, kurie susiję su sportu. Pavyzdžiui, „Pink Run“ bėgimas irgi buvo labdaringas renginys, kurio metu rinko aukas moterims, sergančioms vėžiu. Man patinka tokie dalykai, smagu, jog būdamas sveikas ir darbingas, gali kažką padaryti ir kilnaus vardan kitų. Ko gero, dėl to man taip patiko tarnauti kariuomenėje ir dėl to nusprendžiau dalyvauti šiame renginyje visą parą. Galvoju, jog valandos pastovėjimas nebūtų toks reikšmingas, neatkreiptų žmonių dėmesio, o štai stovint parą, galbūt kažkas susidomės, kažkas prisijungs, kažkas irgi nuspręs tapti organų donoru.
– Ar nesulaukėte aplinkinių, artimųjų neigiamos reakcijos dėl savo dalyvavimo tokiuose ištvermės ir sveikatos reikalaujančiuose renginiuose? Ar nebijote mitų, kurie sklando apie organų donorystę?
– Ne, organų donorystė manęs tikrai negąsdina. Manau, kad tai kaip tik kilnu ir gražu, kai žmonės galvoja apie kitus ir stengiasi jiems padėti bent jau tokiu būdu: laukdami kartu, susitapatindami su laukiančiaisiais ar net išsiimdami donoro kortelę. Mano artimieji tikrai nėra prieš tokius mano sprendimus. Jie džiaugiasi ir palaiko, nes taip turėtume daryti kiekvienas, juk nežinai niekada, kada pačiam prireiks pagalbos.
Performanso „Mirštu, kaip noriu gyventi“ organizatoriai, Irenos Matijošaitienės fondas, visus pritariančius organų donorystei ateiti spalio 13-14 d. į Vilniaus geležinkelio ir Kauno autobusų stotis, kur kiekvienas dalyvis galės išstovėti savo pasirinktą laiką specialiai apipavidalintoje erdvėje drauge su kitais dalyviais ir taip išreikšti palaikymą laukiantiems organų donoro. Registruotis į performansą ir simboliniu gestu – stovėjimu – išreikšti savo palaikymą galima šioje registracijos formoje (spauskite čia).
