„Skatiname apie savo apsisprendimą pasikalbėti šeimoje, domėtis ir diskutuoti. Kai pats žmogus suvokia donorystės prasmingumą, tada jam ir apsispręsti būna lengviau. Transplantacijos laukiančių žmonių gyvybė tiesiogiai priklauso nuo visuomenės nuomonės. Jei visuomenė pritars donorystei, šie žmonės gyvens. O jei ne....?“, – retorinį klausimą pranešime žiniasklaidai užduoda Aušra Degutytė, Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė.
Donorystė yra savanoriškas apsisprendimas dovanoti organus, kai asmuo išreiškia savo valią būdamas gyvas arba po mirties nusprendžia jo artimieji.
Pacientų artimųjų prieštaravimas donorystei Lietuvoje daugelį metų nesikeičia. Atsisakymo procentas 2004 m. ir 2017 m. yra identiškas – apie 30 proc. Statistika nekinta net ir dedant maksimalias pastangas šviesti visuomenę, organizuoti visuomenines ir pilietines akcijas bei teigiamai keisti žiniasklaidos požiūrį į šią sritį.
„Vis dėlto nesinorėtų, kad skuboti politikų sprendimai supriešintų visuomenę ir pasuktų kilnią idėją regreso keliu. Mūsų gyvenimai ir likimai priklauso nuo visuomenės požiūrio, tai viena svarbiausių transplantacijos proceso dalių. Jei prieš penkiolika metų mažai kas žinojo apie organų donorystę ir dažnai ją tapatino su kraujo donoryste ar net pati sąvoka keldavo baimę, tai šiandien jau dauguma apie tai žino ar bent yra girdėję.
Labai svarbi informacijos sklaida, nes nežinomybė labiausiai baugina. Siūloma idėja keisti patį pritarimo procesą yra gera, bet priešina visuomenę. Žengiant tokį žingsnį, svarbu diskutuoti su visuomene ir gerbti jos nuomonę“, – pasakoja Irma Juodienė, 18 metų gyvenanti su persodintu inkstu.
Geri donorystės rezultatai – dėl neatlygintino darbo
Siūloma keisti galiojančią donorystės tvarką ir taikyti „numanomo sutikimo“ donorystės modelį. Tai reiškia, jog asmuo būtų laikomas sutinkančiu tapti donoru, nebent dar būdamas gyvas jis raštu išreikštų savo prieštaravimą arba po asmens mirties jo organų dovanoti nesutiktų artimieji.
„Mano asmenine nuomone, vien ši įstatymo pataisa iš esmės nepakeis organų donorystės situacijos Lietuvoje. Reikėtų neskubėti su sprendimais, tačiau pritariu, kad diskutuoti reikia, nes nesame tokioje geroje situacijoje, kaip galėtų atrodyti. Juk mūsų piliečiai vis dar laukia kepenų transplantacijos dvigubai ilgiau nei kitose vakarų pasaulio šalyse, o tokioje kompaktiškoje šalyje inkstų transplantacijos eilės iš viso neturėtų būti, tačiau ji metai iš metų netrumpėja“, – asmenine patirtimi dalijasi Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje dirbantis reanimatologas Tomas Tamošuitis.
Anot jo, pasikeitimai yra būtini ir Lietuvoje. Naujas neplakančios širdies donorystės modelis taip ir neįgauna pagreičio dėl finansinių problemų, kai stagnuoja sprendimai iš Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vyriausybės. Be to, neįsiklausoma į specialistų rekomendacijas.
„Lietuvoje nėra donorystės srityje dirbančių profesionalių specialistų, todėl visi santykinai neblogi rezultatai pasiekiami dėl neatlygintino gydytojų ir slaugytojų darbo, nors visame pasaulyje tai yra profesionali medicinos šaka, o ne heroizmas“, – pasakoja reanimatologas.
„Numanomo sutikimo“ donorystės sistema turi ir keletą skirtingų interpretacijų: kietąją, kai piliečiui neatsisakius tapti organų donoru, jis tokiu taps po mirties visada, net jei artimieji prieštaraus (taip yra Singapūre), ir švelniąją, kai nesvarbu, koks buvo mirusiojo sprendimas, vis tiek dėl tapimo organų donoru sprendžiama kartu su artimaisiais.
„Manau, kad kietojo modelio šalininkų Lietuvoje neatsirastų. Kita vertus, jei reikia artimųjų sutikimo, tai sistema niekuo nepasikeistų nuo dabar galiojančios. Ir būtų tokia pat deklaratyvi, kaip ir donoro kortelių pasirašymo sistema, bet visuomenės susiskaldymas padidėtų“, – savo įžvalgomis dalijasi reanimatologas T.Tamošuitis.
Užsienio šalių patirtis
Ispanijoje naudojama „numanomo sutikimo“ organų donorystės sistema dažnai minima kaip sėkmės pavyzdys. Tačiau reikia pabrėžti, kad Ispanijoje toks modelis įsigaliojo 1979 m., bet donorystės sutikimo ir transplantacijų skaičius pradėjo kilti tik po 10–15m. Tas pakilimas buvo susijęs su valstybės požiūrio pasikeitimu į pačią donorystės ir transplantacijos programą, buvo sukurta infrastruktūra, profesionalų komandos, skirtas adekvatus finansavimas techninei bazei ir visuomenės švietimui. Kroatija 2010 m. atliko panašius pakeitimus. Šiuo metu tai dvi pasaulyje pagal transplantacijų skaičių pirmaujančios šalys.
Lietuvoje nėra donorystės srityje dirbančių profesionalių specialistų, todėl visi santykinai neblogi rezultatai pasiekiami dėl neatlygintino gydytojų ir slaugytojų darbo, nors visame pasaulyje tai yra profesionali medicinos šaka, o ne heroizmas, – pasakoja T.Tamošuitis.
Nyderlanduose galima anoniminė donorystė, pavyzdžiui, asmuo, būdamas gyvas, gali padovanoti savo inkstą visiškai jam nepažįstamam žmogui. Šioje šalyje tik dabar priimtas „numanomo sutikimo“ donorystės modelis.
Šiuo metu kokio nors organo persodinimo operacijos laukia apie 400 asmenų. Tai nėra vien tik skaičiai. Šalia kiekvieno laukiančiojo yra jo šeimos nariai, artimieji, draugai. Tai – daug likimų ir daug gyvenimų. Lietuvoje su persodintais organais gyvena apie 900 asmenų. Kasmet atsiranda apie 350 naujų pacientų, kuriems nustoja veikti savi organai: inkstai, širdis, kepenys, kasa ar plaučiai. Per metus atsiranda apie 60 organų donorų. Statistiškai tikimybė atsidurti laukiančiųjų transplantacijos sąraše yra didesnė, nei tapti organų donoru.
Lietuvoje per metus miršta apie 42 tūkst. asmenų. Iš jų – apie 350, kuriems neveikia savi inkstai ir jiems atliekamos dializės procedūros kas antrą dieną po 4 valandas. Šiuo metu dializės atliekamos 1350 asmenims.
