Neturėdama lėšų padengti gydymo kaštus ji kentė nuolatinį skausmą, negalėjo kramtyti, buvo sunku kalbėti. Joana – vieniša, savo šeimos niekuomet nesukūrusi, nepaisant ekonomikos srities išsilavinimo ir ilgamečio darbo vienoje Vilniaus gamyklų šiuo metu jos gaunama pensija yra labai maža, vieniša moteris gyvena žemiau skurdo ribos.
Pasakodama apie savo gyvenimą Joana sako, kad jos vaikystė buvo sunki, šiuolaikiniam žmogui turbūt atrodytų ir keista ir sunkiai įsivaizduojama. Ryškiausias moters prisiminimas, kaip ją į kaimą, pas senelius atvežę tėvai pradingo ir ji jų nematė dvejus metus. „Vaikui toks išsiskyrimas labai sunkiai pakeliamas, lyg ir supranti, kad vyksta karas ir mes nieko negalime pakeisti, bet dvejus metus nieko nežinoti apie savo mamą, tėvus, yra nepakeliama“ – net ir praėjus keliems dešimtmečiams skausmas ir nerimas nepasimiršo. Pati Joana svarsto, jog turbūt ši patirtis ir vaikystės sunkumai lėmė, jog ji niekuomet nesukūrė savo šeimos.
„Nežinojau kas ta šeima yra, kokia ji iš tiesų turi būti. Vaikystėje buvau atskirta nuo tėvų, vėliau tėtis atsidūrė kalėjime, tai laimingo gyvenimo kartu aš neatsimenu, gal tokio ir nebuvo“ – neslepia Joana. Svarstydama apie laikmetį, kuomet užaugo ji sako suprantanti, jog tėvai, turbūt, ne visuomet galėjo rinktis kaip elgtis, daugybę sprendimų diktavo tiesiog poreikis kažkaip išgyventi.
„Dabar galvoju, kad manęs niekas nei augino, nei auklėjo, augau taip, kaip pačiai išėjo“ – sako Joana ir iki šiol prisimena, jog išsvajotą žaislą, pirmąją tikrą lėlę gavo būdama septintoje klasėje!
Nors gyvena viena, serga reumatu, sunkiai vaikšto ir gauna ypač mažas pajamas Joana nestokoja humoro jausmo ir tvirtumo. Gyvenimu skųstis ji nėra linkusi, greičiau jau „čiupti jautį už ragų“ ir savo problemas spręsti „čia ir dabar“. Skirtingai nei kiti vyresnio amžiaus žmonės Joana nebijo ieškoti ir prašyti pagalbos. „Nemėgstu gaminti, tai maltiečiai man atveža sriubos“ – juokauja moteris, pasakodama apie organizacijos teikiamą pagalbą.
Pirmą kartą paskambinusi į Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondą, pasiteirauti apie pagalbą gydant dantis, moters prisipažino, kad „jos plokštelei tiek pat metų, kiek nepriklausomai Lietuvos Respublikai“, tuo metu protezas buvo lūžęs, kraštai iki kraujo braižydavo liežuvį, tapo sunku kramtyti maistą, kalbėti, nebeliko galimybės šypsotis ar garsiai skaityti Joanos mėgstamą poeziją.
Padėti Joanai ėmėsi Vilniuje įsikūrusi Šv. Kristoforo odontologijos klinika, jos gydytojų komanda neatlygintinai atliko visą būtiną gydymą ir protezavimą. Net ir dabar, praėjus trejiems metams, po gydymo, Joana sako, kad jos burnos sveikata yra puiki, ji gali drąsiai valgyti mėgstamą maistą ir šypsotis sutiktiems žmonėms. Vis dar neišblėso ir dėkingumas gydytojų ir fondo komandai, labai palengvinusiai dažnai nepaprastą senjorės kasdienybę.
Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondas buvo įkurtas tam, kad padėtų sudėtingomis sąlygomis gyvenantiems žmonėms apmokėti reikalingą dantų gydymą. Joana yra viena iš šimtų fondo pagalbą gavusių pacienčių. Fondas rūpinasi, kad gydymo reikalingi žmonės galėtų valgyti be skausmo, drąsiai šypsotis, kalbėti be gėdos. Dažnai fondo suteikta pagalba tampa nauju startu ieškant darbo, bendraujant su aplinkiniais, atgaunant pasitikėjimą savimi ir tikėjimą žmonėmis.
Šiuo metu fondas intensyviai ieško rėmėjų ir prašo visų geros valios žmonių tapti stebuklo dalimi – prisidėti prie gydymo reikalingų žmonių gyvenimo be skausmo ir su drąsa šypsotis.
Labai jus prašome prisidėti prie ateities pacientų dantų gydymo, tai galite padaryti čia: https://odontologufondas.lt/noriu-prisideti/
